Greitai sueis mėnuo, kai Kirgizijoje įvyko politinis perversmas, per kurį buvo nuversta šalies valdžia su prezidentu Kurmanbeku Bakijevu priešakyje. Suprantama, jog šiandien dėmesys, skiriamas šiai Vidurio Azijos respublikai, yra kiek nusilpęs, tačiau galima numanyti, jog apie „įvykius Kirgizijoje“ ateityje teks išgirsti dar ne kartą. Paminėtas perversmas pradėjo naują šalies istorijos etapą, tačiau yra rimtų abejonių, ar šis etapas taps ramesniu, sėkmingesniu ar net ilgesniu, nei prieš tai buvusi istorinė laiko atkarpa, skaičiuota nuo 2005 metų vadinamosios Tulpių revoliucijos.
Nauja Kirgizijos valdžia nėra stabili. Atrodo, jog opozicinės jėgos ir pačios nesitikėjo, kad šalies vairas taip greitai ir paprastai pereis į jų rankas. Visuotinio pasipiktinimo (kurio priežastis pirmiausiai – ekonominė) banga nušlavė K. Bakijevo režimą kaip kortų namelį. Tačiau, iš esmės, ne ką stipresnė yra ir dabartinė šalies valdžia, kuriai kažkokiu būdu reikės suvaldyti tas spontaniškas ir, iš esmės, sunkiai kontroliuojamas jėgas, kurių inercija ir nuvertė Bakijevą. Galima priminti, jog naktį po perversmo, riaušininkų minios nusiaubė ne tik valdžios įstaigas, bet ir Biškeko parduotuves bei prekybos centrus. Be to, pirmos savaitės po naujos Kirgizijos revoliucijos pasižymėjo masiniais žemių ir kitos privačios ir valstybinės nuosavybės užgrobimo atvejais.
Svarbu ir tai, jog perversmas įvyko tik vienoje šalies dalyje. Kirgizijos pietūs, iš kur yra kilęs K. Bakijevas, liko savotišku nuverstojo prezidento forpostu. Tai yra prielaida galimam pilietiniams karui ar šalies skilimui. Dabar, kai K. Bakijevas yra palikęs šalį ir radęs prieglobsti Baltarusijoje, tokio pilietinio konflikto galimybė yra kiek mažesnė, tačiau nereikia pamiršti, kad Bakijevas jau būdamas Minske pareiškė, jog būtent jis vis dar yra vienintelis teisėtas Kirgizijos prezidentas. Todėl negalima atmesti jokių tolimesnių įvykių scenarijų. Kol kas Kirgizijos pietinė dalis su nepasitikėjimu žiūri į tai, kas vyksta šalies šiaurėje. Jeigu laikinoji šalies vyriausybė susvyruos ar susidurs su rimtais sunkumais, K. Bakijevas gali bandyti grįžti į Kirgizijos pietus ir iš ten pradėti savo „kontrrevoliuciją“.
Svarbus yra ir dar vienas akcentas. Kirgizijos atveju (kaip ir bet kuriuo atveju, kai kalbama apie posovietinę erdvę) negalima ignoruoti Rusijos veiksnio. Nustebino tai, jog Maskva labai greitai – jau kitą dieną po perversmo – visiškai pripažino naują Kirgizijos valdžią. Galimai, taip pasireiškė Kremliaus nepasitenkinimas K. Bakijevu, kuris spaudžiamas išvyti iš šalies karinę amerikiečių aviacijos bazę Manas iš pradžių lyg ir sutiko, tačiau vėliau, kai JAV pasiūlė mokėti už bazės nuomą daugiau, negu iki šiol, taip jos ir neatsikratė. Be to, K. Bakijevas buvo atėjęs į valdžią vienos iš vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų, kurių Maskva negali pakęsti (nes bijo), metu. Tad greitą naujosios Kirgizijos valdžios pripažinimą galima vertinti kaip savotišką Rusijos kerštą neįtikusiam buvusios sovietinės respublikos prezidentui. Beje, požiūris į K. Bakijevo pirmtaką buvo palankesnis – 2005 metais Maskva svetingai priglaudė Tulpių revoliucijos metu nuverstą pirmąjį šalies vadovą Askarą Akajevą.
Tačiau ir istoriškai Kirgizijoje viskas nebuvo paprasta. Paminėta Tulpių revoliucija, skirtingai nei Rožių revoliucija Gruzijoje ir Oranžinė revoliucija Ukrainoje, nedavė pradžios demokratiniams ir liberaliems pasikeitimams. Dauguma apžvalgininkų sutaria, jog K. Bakijevas pakartojo tą pačią klaidą, kurią padarė ir A. Akajevas – pavertė šalies valdymą „šeimos verslu“. Iš kitos pusės, tai yra ir tam tikra vietinė specifika. Vidurio Azijos regionui istoriškai yra būdinga valdymo forma, susijusi su vieno klano dominavimu arba skirtingų klanų konkurencija. Tai leidžia suprasti, kodėl Kirgizijos pietūs faktiškai vis dar palaiko K. Bakijevą – jis yra iš čia kilęs, iš čia yra kilusi jo šeima – jo klanas. Nėra jokių garantijų (o kol kas – ir jokių požymių), jog tokia „valdymo tradicija“ nepaveiks ir naujosios Kirgizijos valdžios.
Įdomu ir tai, jog K. Bakijevas rado prieglobstį būtent Baltarusijoje. Čia, greičiausiai, pasireiškė Aleksandro Lukašenkos „diktatoriškas solidarumas“. Matyt, įvykiai Biškeke rimtai išgąsdino „paskutinįjį Europos diktatorių“. Išsigąsti tikrai būta ko. Revoliucija Kirgizijoje eilinį kartą parodė ir priminė, kokia didžiulė jėga yra žmonių nepasitenkinimo inercija ir kokie nepatvarūs iš tikrųjų yra monolitiniais atrodantys autoritariniai režimai. Iš A. Lukašenkos pasisakymų galima spręsti, jog jam labiausiai nepatiko tai, kad Maskva net nepasistengė padėti K. Bakijevui išsilaikyti valdžioje. Gal Baltarusijos vadovas bijo, jog, susiklosčius panašiai situacijai Minske, Rusija irgi nesuskubs gelbėti „vienintelio savo sąjungininko“. Manyti taip jis, iš tikrųjų, turi rimtą pagrindą – Maskva jau seniai nėra patenkinta A. Lukašenka, kad ir dėl to, jog jis iki šiol taip ir nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės.
Tačiau grįžkime prie Kirgizijos. Tai, kaip ten klostysis įvykiai toliau, priklausys nuo daugybės aplinkybių. Pagrindiniai iš jų – ar pavyks dabartinei šalies vadovei Rozai Otunbajevai (beje, Tulpių revoliucijos metu ji buvo K. Bakijevo komandoje) ir jos aplinkai išlaikyti valdžią savo rankose ir ar buvusieji opozicionieriai nesusipeš tarpusavyje. Taip pat daug kas priklauso nuo to, ar sugebės naujoji valdžia suvaldyti įsiaudrinusias mases, rasti bendrą kalbą su pietine šalies dalimi ir ar neįves Rusija į Kirgiziją savo kariuomenės, siekdama, tarkime, „apsaugoti tėvynainius“ (tokio scenarijaus irgi negalima atmesti). Tad Kirgizijoje niekas dar nesibaigė – viskas tik prasideda.
Viktor Denisenko
