Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt
Norėdamas pagydyti žmogų, gydytojas pats turi būti ramus ir linkintis gero savo pacientui, sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos lektorius, fizinės medicinos reabilitacijos gydytojas dr. Dainius Butvila. Jo įsitikinimu, gydytojas turi tobulėti tam, kad galėtų rodyti pavyzdį savo pacientams.
„Gydytojas, norėdamas nukreipti žmogų gijimo keliu, visų pirma pats turi turėti kuo tyresnę širdį, sielą, nes tik ramus protas gali duoti tinkamą atsakymą. Juk jei norite pasišukuoti prie ežero, turėsite palaukti, kol vanduo nustos raibuliuoti. Tad, jei gydytojas bus įsitempęs, sudirgęs, kaip jis nuramins pas jį atėjusį žmogų? Todėl gydytojas pats turi tobulėti, kad galėtų rodyti pavyzdį. Žinoma, jokiu būdu negalima gydytojo sudievinti. [...] Gydytojas visų pirma irgi yra žmogus. Visada lieka daug vietos gamtos jėgai, žmogaus vidiniams resursams, nereikia trukdyti žmogui pasveikti“, – teigia D. Butvila.
– Kuo remiantis ligos diagnozė nustatoma tradicinėje kinų medicinoje?
– Stebėjimas yra vienas pagrindinių diagnostikos metodų. Stebimas žmogaus elgesys, reakcijos, judesiai, akių išraiška, veido spalva ir t. t. Kai pacientas išsako savo problemas, gydytojas užduoda papildomų klausimų, paprašo iškišti liežuvį. Liežuvio spalva, forma, apnašų kiekis ir konsistencija parodo tai, kas vyksta žmogaus organizme. Paskui gydytojas čiuopia abiejų rankų pulsą. Tada susikaupti turi ir jis, ir pacientas, nes tai užtrunka keletą minučių.
Pulso diagnostikai tradicinė Rytų medicina (ne tik kinų, bet ir Tibeto, indų) teikia didžiulį dėmesį, nes manoma, kad pulsas atspindi ne tik širdies susitraukimų dažnį ir ritmą, bet ir įvairių vidaus organų funkcijas. Galiausiai, įvertinęs paciento atsineštus tyrimus, nes dabar tradicinė kinų medicina neįsivaizduojama be šiuolaikinės medicinos žinių, gydytojas apibendrina visą informaciją, daro atitinkamas išvadas ir renkasi gydymo taktiką.
– Atrodytų, žmogui, tapus priklausomam nuo technologijų, senosios žinios pamažu miršta. Kaip galima stebint pulsą nustatyti, pavyzdžiui, inkstų ligas?
– Šiuolaikiniams, ypač Vakarų, gydytojams pulso apčiuopa atrodo kaip šarlatanizmas. Bet užduočiau paprastą klausimą – kiek dėmesio šiuolaikinės medicinos studijos skiria šiems archajiškiems, bet labai paprastiems diagnostikos metodams? Tikrai nedaug. Aš, kaip buvęs studentas, galiu paliudyti, kad dauguma šiuolaikinių gydytojų net nemoka taisyklingai rasti pulso, nes dažniausiai ta informacija neaktuali, t. y. galima pamatuoti kraujospūdį, paklausyti širdies. O senoji medicina mano, kad sužinoti galima labai daug, nes kartais žmogaus nurodyti simptomai ir informacija, gauta patikrinus pulsą, nesutampa.
Šiam diagnostikos metodui reikia daug kantrybės, mokytojo, kuris apčiuoptų pulsą ir pasakytų, ar pulsas gilus, ar platus, ar siauras, ar jo banga ateina tolygiai. Tradicinė kinų medicina išskiria 28 pulso charakteristikas. Prieš keletą šimtmečių Kinijoje ne tik gydymas, bet ir kasdienis gyvenimas nebuvo įsivaizduojamas be tradicinės kinų medicinos. Tai buvo ne tik medicinos sistema, bet ir kinų kultūros dalis. Nors šiuolaikinės medicinos pasiekimai dideli, išvengti ligų nepavyksta, o kartais ir jų gydymas neduoda tokių rezultatų, kokių norėtume.
Todėl per pastaruosius 5–6 dešimtmečius tradicinės kinų medicinos specialistai ir ją vertinantys žmonės dėjo labai daug pastangų, kad atgaivintų primirštas tradicijas, toliau tobulino tūkstančius metų kurtą sistemą ir tos pastangos nenuėjo veltui. 2010 m. UNESCO akupunktūrą ir šildymą degančiu pelyno cigaru pripažino ne tik kinų tautos, bet ir visos žmonijos turtu bei įtraukė šį metodą į neįkainojamo kultūros paveldo sąrašą.
– Mes, vakariečiai, Rytų mokymo teiginius norime pagrįsti moksliškai. 1985 m. prancūzų mokslininkai atliko tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad iš tiesų egzistuoja meridianai. Į akupunktūros taškus jie suleido radioaktyvių izotopų ir pamatė meridianų kanalų sistemą – švytintis skystis tekėjo tam tikra sistema, kuri jungia žmogaus organus. Suleidus tą patį izotopą į bet kurią kitą kūno vietą, ne akupunktūros tašką, skystis netekėjo – jis ir liko injekcijos vietoje. Įdomus faktas.
– Vertinant akupunktūros patikimumą iš šiuolaikinio mokslo pozicijų, sunku vienareikšmiškai patvirtinti, kad egzistuoja tam tikri energetiniai kanalai. Kita vertus, to paneigti taip pat neįmanoma. Pavyzdžiui, žmogus skundžiasi nugaros skausmais, kurie plinta į koją. Gydytojas neurologas sakytų, kad yra nugaros smegenų šaknelių pažeidimo simptomai. Bet kažkodėl skausmas ne visada plinta taip, kaip pavaizduota anatomijos atlasuose, pagal nervų eigą, o, kaip kinai sakytų, pagal šlapimo pūslės kanalo eigą. T. y. kartais skausmas plinta taip, kaip senieji žmonės vaizdavo energijos tekėjimą.
Žinoma, tikrai nesutikčiau su tais, kurie sako, kad akupunktūros metu stimuliuojami taškai ir poveikis yra grynai energetinis, kad čia niekaip nedalyvauja nervų ar kitos sistemos. Tai būtų netiesa, nes žmogus į skausmą reaguoja dėl nervų sistemos funkcionavimo, dėl endokrininės sistemos, kitų biologiškai aktyvių organų išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos. Bet kartu negalėčiau pasakyti, kad energetiniai kanalai tėra mitas, nors ir be galo sunku įvardyti, kas tai yra.
Kinai šiuo atveju vertina paprastai – jie sako „či“. Tai žmogaus gyvybinė energija, kuri cirkuliuoja tam tikrais keliais, ir, jei jos tekėjimas sutrinka, žmogus suserga. Vienas pagrindinių akupunktūros tikslų – sutvarkyti tos energijos tėkmę. Bet, vertindami iš šiuolaikinės medicinos pusės, galime pasakyti, kad tai, ką kinai vadina energetiniu kanalu, dažniausiai apima ir tam tikrų nervinių kamienų, ir atitinkamų kraujagyslių funkcijas – t. y. galime kalbėti apie tam tikrą funkcinį bloką.
Pavyzdžiui, yra toks gydymo metodas, kaip „čigun“, kai gydoma tik rankomis, net nesiliečiant prie žmogaus kūno. Tokie metodai sukelia dar daugiau diskusijų. Daugelis sako, kad poveikis tik placebo, bet tai egzistuoja ir veikia. Be abejo, gydytojas turi būti sveikas, kad neatiduotų blogos energijos, svarbu, kad jis būtų geranoriškai nusiteikęs paciento atžvilgiu, be to, kad neužimtų Dievo pozicijos, negalvotų, kad jis viską daro. Manoma, kad akupunktūros metu veikia ne tik gydytojo energija – jis tik užima tarpininko poziciją, t. y. padeda tam žmogui pasveikti
Ar egzistuoja rizika pakenkti? Žinoma, kaklo ir nugaros srityje, kitų stambių arterijų ar nervų vietose tikrai reikia būti atsargiems ir vadovautis taisyklėmis, kurių moko studijuojant šią sritį. Kinijoje akupunktūros specialistu tikrai netampama per dvi savaites ar du mėnesius. Pagrindinės studijos užima penkerius metus, paskui – trejų metų praktika su konkrečiu gydytoju. Taigi specialistu ten tampama per tiek pat laiko, kaip ir Vakaruose.
– Kartais galima išgirsti, kad akupunktūra yra ir pavojinga. Egzistuoja mitų, kad, įbedus adatą ne į akupunktūros tašką, įmanomas ir paralyžius.
– Pagal oficialią statistiką akupunktūra vis dėlto laikoma vienu saugiausių gydymo metodų. Galimos komplikacijos yra techninio pobūdžio. Dažniausiai tai – mėlynė adatėlės įbedimo vietoje, jei pažeidžiama kokia smulki kraujagyslė. Kai kuriais atvejais keletą valandų ar keletą savaičių toje vietoje gali likti nemalonus pojūtis. Kad nulūžtų adatėlė, teoriškai įmanoma, bet praktiškai taip būna labai retai, tada reikėtų ir chirurginės intervencijos. Tačiau naudojamos adatėlės yra labai plonos, jomis tikrai sunku padaryti daug žalos.
Taip, teoriškai, į tam tikras vietas įbedus adatėlę, galima sukelti netgi mirtį (nebūtinai tą dieną – mirti galima po kelių savaičių). Akupunktūra buvo naudojama ir kare su Japonija, buvo tokių atvejų, kai tetulytė bakstelėjo miegančiam kareiviui, praėjo savaitė kita – ir žmogaus nebėra. Šiuolaikinė medicina paaiškintų, kad atsirado pažeidimas pailgųjų smegenų srityje, atsirado kraujosruva, kuri po truputį ėmė spausti kvėpavimo centrą ar kitą svarbią vietą, todėl žmogus mirė. Tačiau yra tam tikri atlasai, kur tiksliai pavaizduoti visi taškai, o būsimas gydytojas nemažai laiko praranda tiksliai nustatydamas jų vietą, tiksliai parinkdamas pacientui tinkamą adatos ilgį. Todėl klinikinėje praktikoje nepageidaujamos reakcijos be galo retos. [...]
– Kiek tradicinėje kinų medicinoje yra metafizikos?
– Gydymas pelyno cigaru yra akupunktūros dalis, nors dažnai žmonės galvoja, kad tai skirtingi metodai. Kinų kalboje akupunktūra vadinasi gydymas adatomis ir šildymu. Tai reiškia, kad tai vienas metodas – dažnai šildomi tie patys taškai, kurie veikiami adatomis. Tuos pačius taškus galima pamasažuoti, tada bus taškinis masažas. Tai bendra sistema, o poveikio priemonės gali būti kelios.
O dvasiniai aspektai, smilkalai, meditacijos netgi būtina sąlyga. Be to, gydytojas, norėdamas nukreipti žmogų gijimo keliu, visų pirma pats turi turėti kuo tyresnę širdį, sielą, nes tik ramus protas gali duoti tinkamą atsakymą. Juk jei norite pasišukuoti prie ežero, turėsite palaukti, kol vanduo nustos raibuliuoti. Tad, jei gydytojas bus įsitempęs, sudirgęs, kaip jis nuramins pas jį atėjusį žmogų? Todėl gydytojas pats turi tobulėti, kad galėtų rodyti pavyzdį. Žinoma, jokiu būdu negalima gydytojo sudievinti. [...] Gydytojas visų pirma irgi yra žmogus. Visada lieka daug vietos gamtos jėgai, žmogaus vidiniams resursams, nereikia trukdyti žmogui pasveikti.
Krikščioniškoje pasaulėžiūroje kartais suprantama, kad dvasia ir kūnas – tarsi dvi atskirtos dalys. Kinų medicinoje manoma, kad žmogaus dvasia yra pati nematerialiausia energijos forma, kada ji gauna materialią, ji tampa kūnu. Veikia ir viena, ir kita. Vidaus organų problemos gali turėti įtakos žmogaus psichikai, psichika gali lemti vidaus organų funkcijas. Taigi pusiausvyra tiesiog būtina, ypač šiandieniam žmogui.
Šiandienis žmogus labai dažnai turi įvairių psichoemocinių problemų. Ne kartą nesėkmingai gydžiau stuburo skausmą galvodamas, kad tai – tik stuburo išvarža. O kai trupučiuką palieti tuos dalykus, apie kuriuos žmogus nepasakoja, bet kuriuos nujauti iš jo išraiškos, liežuvio, pulso, žiūrėk, labai pagerėja. Taigi tų dalykų negalima pamiršti. Tradicinė Rytų medicina turi tiek išorinės, tiek vidinės alchemijos prieskonį. Apie išorinę mes visi esame girdėję, pavyzdžiui, kad metalą ar gyvsidabrį buvo bandoma paversti auksu.
Kinai, ypač daoizmo atstovai, praktikavo vidinę alchemiją – ieškojo „stebuklingos piliulės“, kuri padarytų žmogų nemirtingą. Šiandieninėje Kinijoje yra žmonių, manančių, kad mes esame nemirtingi. Nuklysdamas į šoną galiu pasakyti, kad šiuolaikinis mokslas, gal pats to nenorėdamas, galėtų paliudyti, jog žmogus gali būti nemirtingas. Kokiu atveju? Kalbu apie vėžį. Kas yra vėžinė ląstelė? Tai ląstelė, kuri užmiršo numirti. Ji dauginasi. Vadinasi, teoriškai žmogus turi sugebėjimą būti nemirtingas.
Taigi kinai, ieškodami nemirtingumo paslapties, praktikavo ir meditacijas, ir įvairias kvėpavimo technikas, po šiai dienai naudoja tam tikrus žolių mišinius, kurie padeda žmogui pakeisti ir sąmonės būseną. Esu sutikęs žmonių, kurie pasigamina keletą gramų sveriantį gumulėlį, įsideda jį į burną ir gali tris savaites išbūti be maisto, be skysčių. Tikrai ne vienas matė ir reportažų iš Indijos apie tai, kaip 80-ies metų žmogus nevalgo, negeria. Jį nuveža į ligoninę, mėnesį stebi ir mato, kad jis nesituština, nesišlapina, bet vis tiek žmonės negali tuo patikėti. Tie, kurie tyrinėja, patiki, bet pasaulis, kuris nenori tikėti, tuo netiki, nors tai yra faktas. Tikėjimui ir netikėjimui nėra ribų.
