Pasakysiu atvirai, po pernai metų gausios, bet gana pilką įspūdį palikusios filmų programos (cituojant visada tiesiai į dešimtuką pataikydavusį Saulių Macaitį: „sudarytos iš filmų, į kuriuos gali nueiti, bet gali ir neiti“) buvau šiek tiek nusivylęs didžiausiuoju kino festivaliu Lietuvoje. Tačiau praėjus metams, besibaigiant žiemai ir vėl pradeda tankiau plakti širdys – visi kino mylėtojai laukia naujojo „Kino pavasario“. Ko galime tikėtis šiais metais?
Šis klausimas iki festivalio skaičiuojant paskutines valandas tampa vis aktualesnis. Pažvelkime į festivalio programą. Pirmas faktas, krentantis į akis – kiekybė. Praėjusiais metais „Kino pavasario“ programą sudarė 63 filmai, tuo tarpu organizatorių pranešimuose spaudai teigiama, jog šių metų festivalyje bus pristatoma daugiau nei 100 filmų. Taigi, festivalio programa kasmet vis auga, todėl kyla klausimas: kaip tokioje filmų gausoje pasirinkti kokybiškiausius ir geriausius, ir ar festivalyje pristatomų filmų skaičiaus augimas reiškia, jog taip pat proporcingai auga filmų, kuriuos būtina pamatyti, skaičius? Atsakymai į šiuos klausimus reikalauja detalaus žvilgsnio į festivalio programas ir jo dalyvius. Tad pradėkime iš eilės, nuo mums svarbiausios programos dalies – kino genijų, festivalio organizatorių vadinamų „meistrais“, filmų. Gera žinia – šiais metais jų festivalyje bus. Ir tikrai ne vienas.
„Meistrų“ programa ir patys meistrai
Nors esu matęs tik nedidelę dalį „Meistrų“ programos filmų, susipažinęs su šių metų programos repertuaru supratau – praėjusių metų istorija nepasikartos. Ar galime tikėtis neprilygstamos kino stilistikos ir stebuklingo grožio pasakojimo režisieriaus Wongo Kar-wai’aus naujausiame filme „Mano vaivorų naktys“? Neabejotinai taip. Juk neveltui šis filmas atidarė praėjusių metų Kanų festivalį. Nors kritikai teigia, jog filmas „Mano vaivorų naktys“ nėra toks gilus ir daugiasluoksnis, lyginant su paskutiniais Hong Kongo režisieriaus šedevrais „Meilės laukimas“ ir „2046”, bet kiekvienas naujas pasaulinį pripažinimą išsikovojusio režisieriaus kūrinys – puiki dovana kino mylėtojams. Pasak režisieriaus, filmo idėją įkvėpė trumpas siužetas, turėjęs būti „Meilės laukimo“ dalimi, bet į jį nepatekęs. Filmas „Mano vaivorų naktys“ įdomus ir dėl to, jog tai pirmasis Wong Kar-wai kūrinys su amerikiečių džiazo dainininke Norah Jones. Jei kyla abejonių, ar meilės nuotaikos kine kūrėjas nepasuko į masinį žiūrovą orientuoto Holivudo link – tikrai turime pamatyti šį filmą ir daugiau nebeabejoti.
Ar Aleksandras Sokurovas ir vėl panardins į meditacinę realybę savo naujajame filme „Aleksandra“? Tai kitas klausimas, į kurį teigiamas atsakymas yra žinomas dar prieš filmo peržiūrą. Aišku, žiūrovams, kurie nemėgsta lėtų, susimastyti verčiančių ir kontempliatyvių rusų režisieriaus filmų, patartina neiti į šį (kaip ir bet kurį kitą) Sokurovo filmą. O nuėjusiems filmas „Aleksandra“, visų pirma, turėtų būti įdomus savo tema – jame vaizduojami Čečėnijos kasdienybės skauduliai, pasakojami poetiškai – Sokurovo stiliumi, be jokių karo scenų ar kruvinų susišaudymų. Filme pagrindinį Aleksandros vaidmenį atliko Rusijoje ir visame pasaulyje populiari operos primadona Galina Višnevskaja – žymaus humanisto maestro Mstislavo Rostropovičiaus žmona, o tai jau stiprus politinis filmo argumentas.
Naratyvo kūrimo meistro Fatiho Akino Lietuvos žiūrovui pristatinėti nereikia. Turbūt visi atsimename jo filmą „Galva į sieną“, sulaukusį milžiniško populiarumo Lietuvoje bei ankstesnį tik „Kino pavasario“ dėka Lietuvos žiūrovą pasiekusį filmą „Liepa“. Šių metų festivalyje pristatomame filme „Iš kitos pusės“ režisierius lieka ištikimas savo stiliui ir pina skirtingas personažų gyvenimų linijas, kurias į vieną siužeto raizginį jungia ir vėl atskiria Jo Didenybė Atsitiktinumas. Šiame filme režisierius nagrinėja aktualius globaliame pasaulyje gyvenančių žmonių susvetimėjimo ir tapatybės klausimus. Kol kas iš organizatorių negirdėti, ar pats F. Akinas atvyks į „Kino pavasarį“, bet tikėkimės, jog vilties dar yra. Beje, įdomus faktas, jog tai nebus pirma filmo, pernai Kanų kino festivalyje apdovanoto už geriausią scenarijų, vieša peržiūra Lietuvoje. Pirmasis lietuvių žiūrovui filmą praėjusių metų rudenį pristatė Kauno kino festivalis, po kelių metų galbūt sukursiantis konkurenciją „Kino pavasariui“.
Tarp šių metų „Kino pavasario“ meistrų pasirodžiusi šiuolaikinio čekų kino grando Jano Sverako pavardė – malonus siurprizas. Šis režisierius sekdamas savo legendinių tautiečių – Čekijos Naujosios bangos kūrėjų J. Menzelio, M. Formano, I. Passerio, V. Chytilovos – pėdomis tęsia čekų kino tradicijas. Sverako filmai dvelkia minėtų Naujosios bangos režisierių filmams būdingomis nuotaikomis, subtiliu čekišku humoru. Prisimenant neužmirštamus, čekiška saviironija pasižyminčius režisieriaus filmus „Greitis“ ir „Kolia“, norisi tikėtis ne ką blogesnės, realistiškai linksmos istorijos ir naujausioje jo komedijoje „Tuščia tara“, pasak žiniasklaidos, Čekijoje sumušusioje visus kino lankomumo rekordus.
Festivalio „Meistrų“ programoje bus labai įdomu pamatyti ir Lenkijos kino meistro A. Wajdos istorinį epą „Katynė“. Šis istorinis filmas (apie kuri lietuviai dar tik svajoja), sukurtas už Lenkijos kino industrijai rekordinę pinigų sumą, jau tapo svarbiu diskusijų objektu ne tik kino, bet ir politikos pasaulyje. Filme atkurtos 1940 metais įvykusios lenkų žudynės, siaubingas sovietinės NKVD nusikaltimas Katynėje, leido atsinaujinti tarptautinėms diskusijoms apie žalos Lenkijai atlyginimą. Dar 1990 metais Michailas Gorbačiovas yra pripažinęs, kad būtent Rusija atsakinga už Katynės žudynes. Tačiau šiandieninė Rusijos valdžia yra kitos nuomonės ir bando paneigti M. Gorbačiovo teiginius bei atsikratyti istorinės atsakomybės už lenkų kančias. Taigi naujausią Andrzejaus Wajdos filmą bus įdomu pamatyti ne tik dėl, pasak filmą mačiusiųjų kino kritikų, nepretenzingai pasakojamos ir dokumentiškai tiksliai atkurtos istorijos, bet ir dėl mums aktualaus politinio filmo konteksto.
Dar vienas kino meistras iš Lenkijos, kuris galėjo būti įtrauktas į „oficialų“ festivalio kino meistrų sąrašą, yra Andrzejus Jakimovskis. Šio režisieriaus kūrinys „Burtai“ pasirinktas festivalio atidarymui. Kaip rašoma filmo anotacijoje, „Burtai“ kvies į pasaulį pažvelgti vaiko akimis, stebint kasdienybės detales ir bandant užburti likimą. Praėjusių metų Gdynės festivalyje filmas „Burtai“ buvo apdovanotas prizu už geriausią filmą bei prizu už geriausią operatoriaus darbą, o kritikai šį režisierių lygina su legendiniu Krzysztofu Kieślowskiu. Verta pamatyti.
Na, o kur dar meistrų programoje figūruojantys vieno talentingiausių Ispanijos režisieriaus Julio Medemo (nelengva pamiršti jo odę meilei „Poliarinio rato meilužiai“) naujausias tik šiam režisieriui būdingos „kosminės“ romantikos kupinas intymus filmas „Sutrikusi Ana“, nesiliaujančio stebinti Guso Van Santo „Riedlenčių parkas“ (jei jums patiko jo režisuotas filmas „Dramblys“ – šis filmas turėtų taip pat nenuvilti), savito humoro meistro Woody’io Alleno naujoji drama „Kasandros prakeiksmas“. Tai naujausi meistrų filmai, kurių kinu besidominčiam žmogui tiesiog negalima praleisti.
Taigi, prie pripažintų meistrų kūrinių priskyrus dar kelis neseniai atrastus kino šedevrus, galima reziumuoti, jog šių metų festivalio „Meistrų“ programoje pristatomų filmų sąrašas nenusileidžia tarptautiniams A klasės festivaliams. Belieka pasidžiaugti ir planuoti ateinančių savaičių laiką.
Kino atradimai Tolimuosiuose Rytuose ir Europos pietuose
Puiki žinia, jog „Kino pavasario“ „Atradimų“ programa leis susipažinti su Naujuoju Rumunijos kinu. Beveik norėtųsi nesilaikyti „Kino pavasario“ organizatorių programų ribų ir naujosios rumunų kino bangos atstovų Christianu Mungiu ir Corneliu Porumboiu filmus priskirti prie meistrų programos. Be abejo, tai pakankamai jauni režisieriai, bet didžiulė jų filmų sėkmė žymi aukštą meistriškumą.
Prieš kelis metus festivalyje parodytas rumunų kino režisieriaus Cristi Puiu filmas „Pono Lazaresku mirtis“ tapo vienu populiariausių 2006 metų Kino pavasario filmų. Ir visai ne veltui – šiuo filmu prasidėjo Naujojo rumunų kino atgimimas, kurį demonstruoja ir šiemetiniame „Kino pavasaryje“ pristatomų režisierių tarptautinis triumfas: C. Mungiu filmas „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ Kanų kino festivalyje buvo pripažintas absoliučiai geriausiu ir apdovanotas Auksine Palmės šakele, tuo tarpu C. Porumboiu filmas „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ buvo apdovanotas Kanų festivalio „Auksine kamera“ ir taip pat pripažintas Rumunijos metų filmu.
Prisipažinsiu, jog mėgstu savitą Tolimųjų Rytų kiną, todėl plačioje Kino pavasario atradimų programoje rinksiuosi korėjiečių režisieriaus Chang-dong Lee filmą „Paslaptinga saulės šviesa“. Vis dar prisimenu prieš kelis metus matytą savito stiliaus emocijų ir jausmų pripildytą šio režisieriaus filmą „Oazė“, kuris pasakojo apie neįgaliųjų meilę ir nepaliko abejingų, todėl manau, jog naujasis režisieriaus filmas apie kenčiančią moterį neturėtų būti lengvesnis kąsnis kino žiūrovui. Reikia pastebėti ir tai, kad Kanų kino festivalyje „Paslaptingoje saulės šviesoje“ pagrindinį vaidmenį atlikusi Jeon Do-yeon buvo išrinkta geriausia aktore.
Dar vienas iš „Atradimų“ programoje pristatomų tarptautinio pripažinimo sulaukusių filmų – Brazilijos režisieriaus Jose Padilhos kūrinys „Elitinis būrys“. Kritikai kontroversiškai vertina filmo apdovanojimą šių metų Berlyno festivalio aukščiausiu prizu – „Auksiniu lokiu“. Ar filmas jo vertas, galėsime spręsti pažiūrėję filmą, kurio siužetas pasakoja apie korumpuotų policininkų gyvenimą ir darbą Brazilijos neturtingųjų rajonuose, vadinamosiose favelose. Dėl iškeltos problematikos ir jos atgarsių pasaulyje „Elitinis būrys“ jau tapo nacionaliniu pasididžiavimu Brazilijoje. Šis filmas – ne vienintelis festivalyje pristatomas darbas, nagrinėsiantis skaudžius atskirų valstybių socialinius klausimus. Socialinė ir politinė kritika jau tapo šiuolaikinio kino kasdienybe. Nesiimsiu vertinti, ar tai yra blogai ar gerai, tiesiog retkarčiais nustebina vis dažnesni būtent tokių filmų apdovanojimai ir įvertinimai. Tuomet pradedi galvoti, jog filmo tema tampa vis svarbesne už jo meninę raišką. Vienaip ar kitaip, manau, tikrai verta pamatyti filmą, kuris apdovanotas aukščiausiu prestižinio Berlyno festivalio prizu. Nors ir žinome, kad apdovanojimai ne visada kalba už patį filmą...
Drąsi vizija, arba kinas šiuolaikiniam žiūrovui
Perskaičius „Kino pavasario“ organizatorių pranešimus spaudai apie Drąsios vizijos programą pirma kilusi mintis buvo apie tai, jog šios programos filmuose bus daug kraujo, kančios ir kraupių scenų. Pasak festivalio programos sudarytojos, „Drąsios vizijos“ programa gali šokiruoti, gali priversti jaustis nepatogiai, suteikti šiek tiek kančios. Tačiau tai yra jos išskirtinumas“. Nežinau kaip jūsų, bet manęs tokie pareiškimai netraukia į kino salę. Bandau spėti, jog toks programos pristatymas ir/ar programa reikalingi žiūrovui, kuris yra prisisotinęs televizine produkcija ir yra tartum D. Kronenbergo vizionieriško filmo „Videodromas“ (1982) dalyvis, nebegalintis pasitenkinti kasdienio gyvenimo malonumais ir reikalaujantis realistiškesnių ir „tikresnių“ vaizdų. Tikresnių už kasdienę tikrovę. Galbūt taip galima paaiškinti, kodėl drąsus, šokiruojantis ir visaip kitaip nekasdieniškai aštriai žmogaus psichologiją veikiantis kinas yra toks žiūroviškas ir populiarus daugelyje festivalių.
O kalbant visai atvirai, nemanau, jog visi Drąsios vizijos programoje esantys filmai šokiruoja. Štai aiškus „Drąsios vizijos“ programos favoritas Juliano Schnabelio filmas „Skafandras ir drugelis“ pasakoja tikrais faktais paremtą liūdną istoriją apie mados žurnalo redaktoriaus sunkią ligą bei tikėjimą gyvenimu. Filmas, sujaudinęs daugelio festivalių žiūri, buvo viena didžiausių praėjusių metų kino pasaulio naujienų. Be šio daugelyje festivalių apdovanoto ir kino šedevru jau pripažinto filmo, renkuosi dar du „drąsiuosius“. Tai meksikiečių režisieriaus Carloso Reygado trečiasis filmas „Tyli šviesa“ ir gerų kritikų atsiliepimų sulaukęs belgų režisieriaus Samo Garbarskio filmas „Irina Palm“. Carlosas Reygado, savo filmu „Mūšis rojuje“ sudrebinęs kino pasaulį atviromis erotinėmis scenomis ir nepakartojamu filmo ritmu, pasižymi atviru ir savitu žvilgsniu į pasaulį bei neprofesionalių aktorių įtraukimu į savo filmus. Naujausiame savo filme režisierius pasakoja apie Meksikoje gyvenančios religinės menonitų bendruomenės narių moralinius pasirinkimus, vyro išdavystę ir sąžinės priekaištus. Šiame filme didžiąją dalį vaidmenų atlieka neprofesionalūs aktoriai iš menonitų bendruomenių Meksikoje, Vokietijoje ir Kanadoje. Tuo tarpu „Irinoje Palm“ nevulgariai pasakojama apie moters, dėl finansinių paskatų priverstos dirbti sekso salone, kasdienybę, kuri mažai skiriasi nuo kitų visą dieną sąžiningai dirbančių moterų kasdienybės. Žmogiškumas šiame filme priešpriešinamas profesijai.
Galbūt ir kiti „drąsūs ir šokiruojantys“ filmai verti didžiulio žiūrovų dėmesio, tačiau jų pasirinkimas telieka mūsų ir mūsų laiko planavimo teismui.
Svajos ir realybė
Norisi pasveikinti organizatorius su puikiu lietuvių kino režisierių programos pavadinimu „Lietuviškos svajos“. Atrodo, geriau ir nesugalvotum. Kokia tikroji šio pavadinimo prasmė, kiekvienas galime pagalvoti atskirai. Būtų puiku, jei programos pavadinimas inspiruotų lietuvių režisierių atsaką įgyvendinant savo svajones. Kol kas nesu matęs nei vieno iš naujų „Kino pavasaryje“ pristatomų lietuvių režisierių kūrinių, todėl lūkesčius nusakyti sunku. Manau, visiems tikrai bus įdomu pamatyti naujus Audriaus Stonio ir V. V. Landsbergio filmus, ypatingai intriguoja pastarojo režisieriaus požiūris į partizaninį karą, nes po Vaitkaus filmo „Vienui vieni“ ši aktuali artimosios istorijos tema lietuviškame kine taip ir liko daugiau nepaliesta. Kino manifestą prieš kelis metus paskelbusių ir jo dar nepamiršusių jaunosios kartos kūrėjų darbas „Brėkštant“ taip pat turėtų sulaukti žiūrovų dėmesio, bent jau tam, kad galėtų pristatyti jiems savo tolesnes svajas.
Lūkesčiai, kurie jau pasiteisino
Teigiamus „Kino pavasario“ pasikeitimus aiškiai iliustruoja pasikeitęs festivalio renginių fonas. Šiais metais organizatoriai jau atsisakė vėjo plėšomos ir kvepalus reklamuojančios palapinės, praėjusį pavasarį naktinėtojus ir alaus mėgėjus viliojusios bokalui ar į koncertus su kino rodymo prieskoniu. Lengviau atsikvėpus galima pastebėti, jog nepasitvirtino praėjusiais metais Sauliaus Macaičio išsakytas ironiškas nuogąstavimas dėl galimų grožio konkursų, amerikietiškų imtynių varžybų ir kitokių populiariosios kultūros atributų pavojaus būsimų festivalių metu. Man regis, šiemetinė naujų renginių integracija į festivalio vyksmą yra daug profesionalesnė. Nebėra nemotyvuotų organizatorių norų autorinį kiną pateikti spragėsių dėžutėse. Įdomios kūrybinės dirbtuvės jauniems kino kūrėjams, edukacinė festivalio programa bei filmų aktorių fotografijų parodos – visa tai kuria modernaus kino festivalio atmosferą. O festivalio filmų programa tampa vis įvairesnė ir platesnė, bet svarbiausia, jog šių metų programoje tikrai yra iš ko rinktis. „Išsirink ir pamatyk geriausią“ – siūlau tokį šių metų Kino pavasario moto. Festivalis turėtų nenuvilti. Pasitikrinkite, ar jau turite bilietus ar pakvietimus, ir iki susitikimo kine.
Lukas Brašiškis
Medijų švietimo centro „Meno avilys“ projektų vadovas
