Tinklaraščių ir tinklalapių su kelionių po garsių filmų kūrimo vietas gidais gausa rodo, kad, regis, kinas ima diktuoti žaidimo taisykles ne tik tamsiose salėse, bet ir užvėrus jų duris, išsiruošus keliauti po pasaulį su karamele už skruosto.
Žinoma, galbūt reikia būti šiek tiek išprotėjusiam, kad kine ieškotum mėgstamo miesto, o mieste – mėgstamo kino, tačiau atradimų džiaugsmas būna stulbinamas. Juk vietos, kuriose gimsta kinas, tampa ypatingos. Pavyzdžiui, galima prisiminti Paryžių, kurį užplūdo „Da Vinci kodo“ žiūrovai, arba Naująją Zelandiją, „atrastą“ „Žiedų valdovo“ gerbėjų, arba Kaliforniją, kurią naršyte naršo sagos „Prieblanda“ vampyrų įkvėptieji, ar galiausiai Havajus, kur turizmo agentūros net sudarė populiaraus serialo „Dingę“ filmavimo vietų žemėlapius.
Imperatoriškoji Austrijos sostinė Viena taip pat yra gavusi nemažai kino vaidmenų. Su žymiausiais jų ir knieti supažindinti. Pasirengti kino kelionei daug smagiau nei konspektuojant viduramžių bažnyčių ar pilių aprašymus. Tiesiog žiūrint filmą reikia atidžiau stebėti miestą, į kurį keliausite. Kino siūlomas maršrutas dažnai būna netikėtas ir intriguojantis...
Meilės miesto konkurentė
Viena neturi tokio simbolio kaip Eifelio bokšto smailė kino meilės miestu paverstame Paryžiuje, tačiau įsimylėjėlių vedle Austrijos sostinėje dažnai tampa romantinė juosta „Prieš saulėlydį“.
1996 metais režisieriaus Richardo Linklaterio sukurtame filme Ethano Hawke ir Julie Delpy vaidinami personažai atsitiktinai susipažįsta traukinyje, vykstančiame iš Budapešto į Paryžių, ir nutaria praleisti kartu parą tarpinėje stotelėje – Vienoje. Jų maršrutas po miestą, prasidedantis traukinių stotyje, tampa ne tik pažintimi su Austrijos sostine, bet ir vienam su kitu. Štai kodėl lengvai atpažįstami lankytini objektai filme įgyja tam tikrą simboliką.
Šokis prie klouno Praterio parke ir pirmas bučinys sukantis apžvalgos ratu, išgąsdintas kiškis bevardžių žmonių kapinėse, pasak herojų, darančiose didesnį įspūdį nei muziejai, būrėja, kavą mažiausioje Vienos kavinėje „Cleines Cafe“ gurkšnojantiems jaunuoliams primenanti, kad jie – tik žvaigždžių dulkės, žaidimas telefonu tradiciniuose kavos namuose „Cafe Sperl“, kadaise laikytuose mėgstamiausia Adolfo Hitlerio kavine, pažintis su įsitaisiusiu prie Dunojaus kanalo poetu, priimančiu iššūkį sukurti eiles apie pieno kokteilį, galiausiai pokalbis apie svajonių valandas ir artėjantį rytą, kai viskas „vėl virs moliūgais“ Albertinos muziejaus balkone, su herojų užnugaryje paslaptingai plieskiančiomis Operos teatro šviesomis.
Kelionės pabaiga – vėl geležinkelio stotis ir pažadas susitikti toje pačioje vietoje po metų. Deja, herojams buvo lemta susitikti daug vėliau. Ir jau ne Vienoje...
Karališka meilės istorija
Neužmirštamą meilės istoriją kine padėjo sukurti ir istoriškai realių asmenybių gyvenimas. Kiekvienais metais per Kalėdas austrai prisimena imperatorių Franzą Josephą I ir jo žmoną Elisabeth, švelniai vadinamą Sissi, žiūrėdami televizijos vis kartojamą 1955–1957 metų Ernsto Marischkos filmą „Sissi“ su žaviąja Romi Schneider. Romantinėje juostoje pasakojama apie Sissi pažintį su būsimu imperatoriumi, jos patekimą į rūmus, santykius su anyta.
Filmas neabejotinai prisidėjo prie Sissi kulto Austrijoje: muziejuose eksponuojamos jos suknelės, asmeniniai daiktai, kurti eilėraščiai (beje, Sissi muziejuje, esančiame Hofburgo rūmuose, rodomos ir filmo „Sissi“ ištraukos), gaminami suvenyrai su jos, išskleidusios žemę siekiančius plaukus, atvaizdu, tebegyvuoja legendos apie nelaimingą jos gyvenimą rūmuose. Nemažai scenų buvo nufilmuota Vienoje, pavyzdžiui, Šėnbruno rūmuose, Habsburgų vasaros rezidencijoje, bei rūmų parke su stulbinamais gėlių ornamentais, fontanais, medžių alėjomis ir tebeveikiančiu zoologijos sodu. Iškilminga Sissi vedybų su Franzu Josephu ceremonija nufilmuota Mykolo bažnyčioje (Michaelerkirche), Vienos centre, prie pat Hofburgo rūmų.
Kino kelionės po Vieną dienoraštis (nuotr. Gamintojo)
Kiek kitokia Viena – ne tokia saldi ir ne tokia romantiška – keliose kino istorijose apie pavojingus ryšius. Pavyzdžiui, 1974 metais sukurtame Lilianos Cavani filme „Naktinis portjė“ apie koncentracijos stovyklos kalinės atsidavimą buvusiam prižiūrėtojui. Į kino istoriją šis filmas įėjo kontroversišku jaunutės Charlotte Rampling vaidmeniu, ypač scena, kurioje iki pusės nuoga aktorė, užsidėjusi nacio kepurę, žaidžia su kelnių petnešomis ir dainuoja karininkams Marlene Dietrich dainą. Daugelis filmo scenų filmuotos Romoje, tačiau kelios – ir Vienoje, pavyzdžiui, teatre „Volksopera“.
Vienos koncertų rūmus ir kaimynystėje esančią atvirą ledo areną (vasaromis virstančią kavine ant smėlio) galima lengvai atpažinti iš garsaus austrų režisieriaus Michaelio Haneke, pernai gavusio „Oskarą“ ir „Auksinės palmės šakelę“ už „Baltą kaspiną“, filmo „Pianistė“ pagal to paties pavadinimo austrės Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek romaną. Isabelle Huppert herojė juostoje – su motina tebegyvenanti vidutinio amžiaus muzikos mokytoja, išdrįstanti vienam mokiniui atverti užgniaužtą seksualumą, mazochistinius troškimus, maniakišką norą atsiduoti ir mylėti. M.Haneke Viena – skaudžiai natūrali, pridengusi vienišumą abejingumu ir, žinoma, muzikali.
Trečias žmogus
Sudarant kino maršrutą po Vieną neįmanoma neįtraukti kelių stotelių sekant „Trečio žmogaus“ pėdsakais. Tai žymiausias filmas, susuktas pokarinėje Vienoje dar prieš 60 metų britų režisieriaus Carolo Reedo. Pagrindinį nuo teisingumo besislapstančio tipo, teišdrįstančio susitikti su draugu rašytoju, vaidmenį atliko garsus to meto aktorius Orsonas Wellesas.
Žinoma, tarp dviejų vyrų – ir moteris, iš dalies besiilginti dingusio mylimojo, bet ir nepateisinanti jo piktų darbelių. Klasika tapusios ir geriausiu šimtmečio Anglijos filmu išrinktos juostos gidas, plačiai reklamuojamas vietos turizmo agentūrų, išsiraizgęs po visą miestą: nuo kanalizacijos požemių Esperantoplatz, kur buvo filmuojama baigiamoji gaudynių scena, iki tik vieną dieną per savaitę dirbančio „Trečio žmogaus“ muziejaus Pressgasse ir Pilies teatro Ringstrasse, jau kelis dešimtmečius tebesukančio nespalvotą juostą apie atsitiesiančią po karo Vieną su imperatoriškos šlovės griuvėsiais.
Marie Antoinette
Kine – ne tik skirtingų laikotarpių Viena, bet ir garsiausi jos miestiečiai. Gabalėlis imperatoriškosios Vienos įamžintas 2006 metų Sofios Coppolos biografinėje juostoje „Marija Antuanetė“, sukurtoje pagal garsios Habsburgų dinastijos imperatorienės Marie Therese dukters, keturiolikos metų ištekintos už Prancūzijos karaliaus Louis XVI ir vėliau į istoriją įėjusios kaip pirma mirties bausme nubausta karalienė (1755–1793), istoriją. Didžioji filmo, laimėjusio „Oskarą“ už geriausius kostiumus, dalis nufilmuota Prancūzijoje, tačiau keli kadrai yra „austriški“, filmavimo kameros sukosi Belvederio rūmuose ir parke. Juostoje įamžintas lengvabūdės, išlaidžios, jaunatviškos karalienės, suvaidintos Kirsten Dunst, portretas. Nemažai dėmesio skiriama jos susirašinėjimui su motina dėl negalėjimo susilaukti palikuonių ir net septynerius metus atidėlioto seksualinio gyvenimo su vyru pradžios.
Klimtas
Žavinga, puošni, prabangi, kūrybinga, erotiška 19 amžiaus pabaigos – 20 amžiaus pradžios Viena matoma juostoje „Klimtas“ (2006 m.) apie vieną žymiausių Austrijos dailininkų Gustavą Klimtą. Raulio Ruizo filme tik metaforiškai užsimenama apie Habsburgų monarchijos pabaigą, kuriamos ligoninėje gulinčiam tapytojui, kurį įtaigiai suvaidino Johnas Malkovichius, kylančios haliucinacijos, fantasmagorinė jo dirbtuvių atmosfera, pateikiami keli to meto parodų, draugystės su kitu garsiu tragiško likimo austrų dailininku Egonu Schiele (beje, sakoma, kad G.Klimtas tapė pasaulį gražesnį, nei jis yra, o E.Schiele – bjauresnį nei iš tiesų), paslaptingų ryšių su moterimis bruožai.
Bohemišką filmo atmosferą padėjo perteikti ir filmavimas autentiškose vietose Vienoje, pavyzdžiui, 19 amžiaus Ferstelio rūmuose esančioje kavinėje „Cafe Central“, kuri kadaise dėl lankytojų pomėgio sulošti šachmatų partiją gurkšnojant kavą net buvo vadinta šachmatų mokykla (sakoma, čia šachmatais pliekė ne tik žymūs to meto austrų rašytojai, bet ir Levas Trockis su Josifu Stalinu), šimtametėje Vienos dailės akademijos, kadaise du kartus atmetusios Adolfo Hitlerio prašymą priimti studijuoti, studijoje Semmer Depot (Lehargasse) ar net Steinhofo (Baumgartner Hoehe) komplekse, apimančiame psichiatrijos ligoninę, socialinį medicininį centrą, neurologijos kliniką, vieną žymiausių pasaulyje art nouveau stiliaus Otto Wagnerio suprojektuotą bažnyčią ligoniams ir net teatrą.
Beje, G.Klimto – austrų simbolisto, Vienos secesijos judėjimo, kuriam buvo ypač būdingas dekoratyvumas, ornamentika, stilizuoti augaliniai motyvai, pradininko – darbai, kurių žymiausias yra „auksinė“ drobė „Bučinys“, plačiai naudojami turistinėse Vienos suvenyrų parduotuvėlėse, eksponuojami Aukštutiniuose Vienos Belvederio rūmuose, Leopoldo muziejuje ir įspūdingame secesijos pastate su auksinių lauro lapų gaubliu ant stogo.
Kino kelionės po Vieną dienoraštis (nuotr. Gamintojo)
Mozartas
Kino kūrėjai negalėjo aplenkti ir žymiausio austrų kompozitoriaus Wolfgango Amadeuso Mozarto. 1756 metais Zalcburge gimęs Wolfgangas, sulaukęs 25-erių, persikėlė į Vieną. Suskaičiuota, kad čia dėl skolų, dažniausiai įgytų lošiant, jis pakeitė apie 14 adresų, iš kurių likęs vienintelis – Domgasse 5 stovintis namas, vadinamas Mozarthaus arba Figarohaus, nes čia gyvendamas kompozitorius sukūrė žymiąsias „Figaro vedybas“. Apie šį W.A.Mozarto gyvenimo laikotarpį ir susukta juosta „Amadeus“ (1984 m.).
Joje režisierius Milošas Formanas didžiausią dėmesį kreipė į dviejų muzikos kūrėjų – W.A.Mozarto ir Antonio Salieri – santykius, o jo sukurtas W.A.Mozarto įvaizdis sulaužė daugelį stereotipų. Pavyzdžiui, kompozitorius pavaizduotas kaip nepataisomas ūžautojas, mergininkas, pinigų švaistūnas, lošėjas (net muziką kūrė ant biliardo stalo savo kambaryje), stokojantis skonio (vien ko verti jo rožiniai perukai!) ir gerų manierų. Tačiau, pastebima, jo juodraščiai – be menkiausių pataisymų, tarsi genialiąją muziką rašytų diktuojamą tiesiai iš dangaus.
Vis dėlto pagrindinės filmo vietos – Čekijoje. Net Vienos operos teatrą „suvaidino“ Nacionalinis teatras Prahoje. Pasak filmo kūrėjų, Čekijos sostinėje dar buvo išlikusi 18 amžiaus dvasia, o Viena, Budapeštas ar Zalcburgas jau buvo pasikeitę, sukomercinti (žinoma, nedera pamiršti fakto, kad pats M.Formanas kilęs iš Čekijos). Minėtas Mozarthaus, stovintis prie pat Šv.Stepono katedros, taip pat nebuvo įamžintas filmavimuose. Specialiai filmui, pripildytam W.A.Mozarto kurtos muzikos, buvo sukurtos kompozitoriaus gyvenamosios aplinkos dekoracijos, beje, gana tiksliai primenančios realiąsias.
Režisierius nepagražino ir muzikos kūrėjo laidotuvių scenos. Žinoma, kad W.A.Mozartas buvo palaidotas bendrame kape, visai neiškilmingai, jo palaikai apšlakstyti citrina ir suvynioti į maišą. Konkreti vieta, kur ilsisi žymiausio austro palaikai, net nežinoma, nors Vienoje yra du W.A.Mozarto kapai – prašmatnus antkapis Centrinėse kapinėse (Simmering Hauptstrasse) šalia Ludwigo van Beethoveno, Franzo Schuberto ir Johanno Strausso kapaviečių ir jau uždarytose Šv.Morkaus kapinėse (Leberstrasse), kur tariamoje W.A.Mozarto palaidojimo vietoje (kapas Nr. 179) į kolonos nuolaužas remiasi liūdnas akmeninis angelas.
Beje, net yra išleistas turistinis Centrinių Vienos kapinių vadovas su pažymėtais garsių žmonių kapais. Šalia veikia restoranas, o kapinės net turi savo medžiotojų, šaudančių vainikus graužiančius kiškius, būrį.
Kino kelionės po Vieną dienoraštis (nuotr. Gamintojo)
