Nors nemažai XX a. pradžios kino kūrinių yra saugomi archyvuose, dalis ankstyvųjų filmų laikomi nepakankamai istoriškai svarbiais ir todėl yra pasmerkti lėtam išnykimui. Dešimtame XX a. dešimtmetyje būtent šie „filmai-našlaičiai“ sulaukė susidomėjimo iš akademikų, kino archyvarų ir menininkų, kurie sukūrė visą eilę filmų, pakartotinai panaudodami pamirštas medžiagas. Vieną jų – olandų režisieriaus Peter‘io Delpeut kritikų įvertintą „Uždraustą ekspediciją“ greitai bus galima pamatyti ir Lietuvoje. Jam paantrins jaunos, Islandijoje gyvenančios lietuvės fotografės paroda „Dekompozicija“.
„Uždrausta ekspedicija“ pasakoja apie mistikos elementų kupiną niekada neegzistavusio laivo „Hollandia“ kelionę į Pietų ašigalį. Kūrinyje panaudojami ir keli žinomi amžiaus pradžios dokumentiniai filmai („Didi balta tyla“ (1924), „Pietūs“ (1916)) bei daugybė anoniminių juostų, rastų Nyderlandų kino muziejaus archyvuose. Tokiu būdu autentiški vaizdai jame derinami su autoriaus išmone, žiūrovui pateikiant „netikrą tikrovę“, kuri tampa galima būtent kino magijos dėka.
„Toks pamirštų filmų perdirbimas gal ir nepanaudoja jų pagal originalią paskirtį, tačiau atgaivina jų vertę, išnaudojant filmuotos medžiagos magišką potencialą. Neabejoju, kad pasinerti į šį tikrovės ir fikcijos ribas laužantį pasaulį padės ir specialiai mūsų seansui režisieriaus paruošta aukštos raiškos skaitmeninė kūrinio versija,“ – pasakoja seanso iniciatorius Aleksas Gilaitis.
Nykstančio kino takią magiją galima bus pajusti ir Švedijoje gyvenančios lietuvių fotografės Kristinos Petrošiutės parodoje „Dekompozicija“, kurioje vaizduojami stop kadrai iš Amsterdamo kino institute „EYE" saugomų nitroceliuliozinių kino juostų, skirtų išmetimui.
Anot autorės, nuotraukų serija fiksuoja gamtos poveikį žmonijai net mažiausiais mastais. „Nors kinas gimė iš žmogaus pasitikėjimo savo jėgomis sustabdyti ir suvaldyti gamtą, galiausiai vis tiek gamta visada taria paskutinį žodį.,“ – sako K. Petrošiutė.
