Paprasčiausias būdas įsigyti brangias technologijas – jas pavogti. Kinijos žvalgyba daro tai visai kitaip nei kitos pasaulio slaptosios tarnybos. Ji dirba vis geriau ir plečia savo užmojus.
Kinų agentas 007 yra paprastas inžinierius, verslininkas ar mokslininkas. Jam nereikia kompiuterio laikrodyje, pakanka, kad turi akis ir ausis bei šimtus tūkstančių bendradarbių. Prancūzų automobilių gamintojas “Renault„ tapo sąmokslo, sukurpto tarptautinių slaptųjų tarnybų, auka. Kasdien aiškėja vis naujų detalių. Kažkas papirko tris direktorius ir šie išdavė firmos komercines paslaptis. Atlikus vidinį tyrimą, visa trijulė buvo atleista iš darbo, o pramoninio šnipinėjimo bylą jau tiria Paryžiaus prokuroras Jean–Claude Marin. Įtarimas krito ant Kinijos žvalgybos. Jeigu tai pasitvirtins, “Renault“ skandalas bus dar vienas iš visos virtinės šnipinėjimo skandalų, kurių vis daugėja nuo tų laikų, kai Pekinas atsisveikino su komunistine ideologija ir šalis pradėjo turtėti.
Šių metų pradžioje Kinijos pilietis JAV teismo buvo nuteistas 8 metams kalėjimo už nelegalų karinės elektronikos gabenimą į Kiniją. Zhen Zhou Wu, nepaisydamas karinės įrangos embargo, įvesto po žudynių Tiananmeno aikštėje 1989 metais, pirko radaruose ir raketinėse sistemose naudojamus komponentus, gabeno juos į Honkongą, o iš ten kontrabanda perveždavo į Kiniją, naudodamasis padirbtais dokumentais. Tuo pačiu metu kitas Jungtinių Valstijų teismas už valstybinių paslapčių vagystę 32 metams kalėjimo nuteisė kitą kiną, kuris kažkada dirbo inžinieriumi projektuojant radarams nematomą bombonešį B–2. Šio šnipo veikla padėjo kinams sukurti “Cruise" tipo sparnuotąją raketą.
Prancūziškas pėdsakas
Praėjus kelioms dienoms po to, kai įvyko pokyčiai “Renault„ direktorių taryboje, agentūra “Reuters“ pranešė, kad Prancūzijos slaptosios tarnybos tiria Kinijos valstybės apmokamų šnipų bylą. Nors Paryžius oficialiai šios informacijos nepatvirtina, ją greičiausiai paskleidė Prancūzijos kontržvalgyba. “Renault" teisininkas Žanas Reinhartas (Jean Reiunhart) apkaltino šios tarnybos vadovą informacijos nutekinimu spaudai. Esą taip buvo kerštaujama už tai, kad bendrovė neskubėjo tarnybai pranešti apie vidinį tyrimą. Žinoma, kad kinai jau ne sykį buvo kaltinami pramoniniu šnipinėjimu, ir pasitaikydavo, kad jie būdavo sulaikomi Prancūzijoje. Tačiau šios bylos detalės pasakoja apie tai, kad šį sykį buvo veikiama kitokiais metodais, nebūdingais kinams.
Miegaliai ir žuvys
Valstybės saugumo ministerija (VSM), arba Kinijos žvalgybos agentūra, sutvarkyta pagal rusiškojo KGB modelį, tačiau jos darbo metodai visiškai atitinka pasaulinį lygį. Skirtingai nei Vakarų slaptosiose tarnybose, kinų karininkai nevadovauja aukšto rango šnipams, o gerokai mažiau reikšmingiems. Agentų tinklas nepaprastai platus, decentralizuotas, ir didžioji dauguma jų užsiima visiškai nekalta veikla, pavyzdžiui, visuotinai prieinamų duomenų rinkimu. Tačiau jau atliekant analizę iš informacijos mozaikos gimsta vertingas žvalgybos produktas. Toks modelis gali veikti tik tūkstančių sumanių piliečių, dirbančių užsienyje, ir tūkstančių analitikų, kurie dėlioja tą mozaiką, dėka.
Dauguma Saugumo ministerijos karininkų mokosi Pekino tarptautinių santykių universitete. Žinyba pradeda jais domėtis dar prieš jiems laikant stojamuosius egzaminus. Pasirenkami tie Kinijos piliečiai, kurie neturi jokių ryšių su užsieniu ir niekada nebuvo išvykę iš šalies. Tai garantuoja, kad su svetimomis slaptosiomis tarnybomis ryšių nėra.
Milžiniškas agentų skaičius yra vienas iš būdingų Kinijos slaptųjų tarnybų bruožų. Anot FTB, Jungtinėse Valstijose gali veikti šimtai tūkstančių VSM darbuotojų ir net apie tris tūkstančius firmų, kurios užsiima informacijos rinkimu. Tai daugiausia užsienyje gyvenantys kinai, kuriuos vadovybė laiko labiausiai vertais pasitikėjimo. Saugumo ir taupumo sumetimais agentai verbuojami pačioje Kinijoje.
Konkreti grupė saugumo agentų pakviečiama atvykti į ministeriją likus porai dienų iki jų išvykimo į užsienį. Jiems žadamas geresnis darbas sugrįžus namo arba stipendija, arba jiems gresia netekti paso ir gauti užduotį infiltruotis tarp disidentų. Elitu laikomi seniai dirbantys slaptieji agentai, vadinami “žuvimis vandenyno dugne„ arba “miegaliais“. “Žuvys" verbuojamos ir apmokomos prieš daug mėnesių iki išvykimo. Jų užduotis – rinkti informaciją, kurti agentūros tinklą, o kartais – dezinformacija ir kitų šalių politikos formavimas.
VSM agentai skatinami plėtoti civilinę karjerą, nes verslo ar mokslo sėkmė yra geriausia šnipų veiklos priedanga. Kas dvejus metus ilgalaikiai agentai sugrįžta į tėvynę pateikti ataskaitos. Susitikimas gali įvykti ir trečiojoje šalyje, tačiau agentams neleidžiama kontaktuoti su ambasadomis ir kitomis Kinijos diplomatinėmis tarnybomis, nes jos nuolat sekamos svetimų slaptųjų tarnybų.
Tik technologija
VSM labiausia domina naujausios technologijos. Pramoninis šnipinėjimas yra kur kas svarbesnis už politinį. Technologijos vagiamos trimis būdais: saugumo darbuotojai prašo kinų, esančių užsienyje, gauti reikiamą informaciją, kinų firmos perka užsienines technologijų firmas arba perka pasirinktą įrangą. Reikia pastebėti, kad daugelis firmų ne tik užsiima informacijos rinkimu, bet ir neblogai tvarkosi savo srityje: daugelis išsilaiko be valstybės paramos, o kai kurios net gauna pelną.
Kinų šnipus labiausiai domina Amerika, nes ši šalis pirmauja pasaulyje naujų technologijų rinkoje, ypač karinių, o Kinijos kariuomenė pastaruoju metu sparčiai modernizuojama. 2010 metais JAV vyko 11 teismo procesų, susijusių su kinų pramoniniu šnipinėjimu. Tai daugiausia tokių atvejų istorijoje.
2010 metų vasarą Vengrijos policija Budapešto oro uoste suėmė du kinus, kuriuos Amerikos pareigūnai prašė sulaikyti. Apsimetę verslininkais du kinai firmos “BAE Systems" darbuotojams siūlė pinigų už ten gaminamas mikroschemas. Ši firma buvo viena iš dalyvaujančių rengiant naikintuvų F–35 projektą. Nors ir nėra įrodymų, tokios šnipų operacijos greičiausiai suvaidino lemiamą vaidmenį kuriant kinų radarams nematomą naikintuvą J–20.
Šnipas mėgėjas
2010 metais vienintelis ne kinų kilmės agentas buvo amerikiečių studentas Glennas Duffie Shriveris, kuris panoro įsidarbinti Valstybės departamente ir CŽV. Jis studijavo Kinijoje 2002 ir 2003 metais, paskui sugrįžo ten 2004–aisiais, norėdamas susirasti darbo ir dar geriau išmokti kalbą. Jis rado skelbimą, kad ieškomas asmuo, mokantis anglų kalbą ir galintis parašyti politinį straipsnį. G.D.Šraiveris už savo tekstą apie Amerikos ir Kinijos santykius gavo 120 dolerių. Vėliau šio studento darbdavys pakvietė jį susitikti su dviem slaptųjų tarnybų karininkais. Vaikinas sutiko bendradarbiauti už 70 tūkstančių dolerių. Jis ėmė domėtis karjera CŽV. Verbavimo metu jis nutylėjo apie savo paskutinę kelionę į Kiniją ir, savaime aišku, apie 20 susitikimų su kinų karininkais. Jis buvo demaskuotas neaiškiomis aplinkybėmis. 2010 metų pabaigoje prisipažino bandęs šnipinėti kinų naudai ir gavo 4 metus kalėjimo. Kinų slaptosios tarnybos labai retai verbuoja amerikiečių agentus, nors dabar tokių atvejų pasitaiko vis dažniau.
