Teiginys apie galimas žinias iš Kinijos ir Suomijos pasienio kažkurioje apžvelgiamoje ateityje, be abejo, yra oksimoronas. Jei siena kada nors tiek slinksis, ten veikiausiai jau bus nebe Suomija, o kažkoks kitas politinis darinys. Vis dėlto provokuojanti antraštė nusako daugiau ar mažiau tariamą arba daugiau ar mažiau tikrą tendenciją – globalizacijos painiavoje neatmestini jokie, taip pat ir kraštutiniai scenarijai. Rugsėjo pradžioje Pekinas paskelbė 10 tūkstančių žodžių dokumentą, kuriame išdėstė šalies ateities viziją iki 100-ojo Kinijos Liaudies Respublikos jubiliejaus dvidešimt pirmo amžiaus viduryje. Logiška, kad jame Kinija projektuojama kaip turtinga, stipri, gyvenanti taikoje su kaimynėmis šalis, kuri nekartos didžiųjų valstybių klaidų ir nesieks dominuoti pasaulyje. Beje, dokumente brėžiama vizija, kad Kinija bus ne tik turtinga, stipri, bet ir demokratinė, harmoninga ir moderni socialistinė valstybė.
Vakarus tebepurtančių finansinių kataklizmų kontekste Pekinas iš tiesų atrodo kaip gelbėtojas. Spalio 28-ąją britų dienraštis „The Financial Times“ remdamasis Kinijos vyriausybės pareigūnais informavo, kad Pekinas veikiausiai prisidės prie euro zonos finansinio stabilumo fondo, jei Senojo žemyno lyderiai įvykdys kai kurias sąlygas. Kinijos centrinio banko Valiutos politikos komiteto narys profesorius Li Daokui nurodė, kad kinai turi gauti įtikinamas savo investicijų saugumo garantijas. Pasak kito, šįkart neįvardyto šaltinio, Kinija gali sutikti įnešti į Europos Sąjungos (ES) finansinio stabilumo fondą ar į kartu su Tarptautiniu valiutos fondu naujai steigiamą fondą nuo 50 iki 100 milijardų dolerių, jei bent dalis paskolos bus teikiama juaniais, tai apsaugotų kinų investiciją nuo nuvertėjimo dėl valiutų svyravimo.
ES yra didžiausia Kinijos prekybos partnerė, todėl Pekinas suinteresuotas, kad Europa iš dabartinių bėdų išsikapanotų kuo greičiau. Tiesa, nuo ryžtingų pareiškimų kinų politikai susilaiko, vyrauja neįpareigojantys „galbūt“ ir „veikiausiai“. Vis dėlto į Pekiną dairomasi labai viltingai ne vien Europoje. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas rusų dienraštyje „Izvestija“ irgi rašė, kad posovietinėje erdvėje kuriama Eurazijos sąjunga turi būti atvira Rytams (šiuo atveju skaityti: Kinijai). Komentuodamas šį pasažą lenkų dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spalio 31 d. pažymėjo, kad į Kiniją viltingai dairomasi praktiškai visame pasaulyje. Kinai apmoka Amerikos biudžeto deficitą ir jau padeda piniginių bėdų turinčioms atskiroms ES valstybėms. Kinų pilna Pusiaujo Afrika, ten jie renčia pigią infrastruktūrą mainais už priėjimą prie Juodojo žemyno iškastinių gėrybių. „Gazeta Wyborcza“ dabartinę Kiniją šia prasme lygina su turtinga nuotaka, kuri gali sau leisti pasibranginti.
Geopolitinės realijos keblesnės. Kai kinai nuleido į vandenį savo pirmą 5 milijardus eurų kainavusį lėktuvnešį, pasaulio spauda prabilo apie Azijos gigantės įsitraukimą į ginklavimosi varžybas. Šanchajaus dokuose baigiama dar dviejų lėktuvnešių statyba ir Pekinas užsimena apie naują savo misiją jūrose. Tiesa, kol kas iki Amerikos toloka – pastaroji turi vienuolika lėktuvnešių ir dar vieną, atominį, baigia statyti.
Bet jei kinai vejasi, gal planuoja naują šaltąjį karą? Kovo pradžioje Kinijos Nacionalinio Liaudies Kongreso atstovas Li Zhaoxingas pareiškė, kad per šiuos metus Pekinas ginkluotei ketina išleisti 601,1 milijardo juanių (91,4 milijardo dolerių), pernai karinės išlaidos siekė 533,4 milijardo juanių.
Kinija reiškia pretenzijas į didelę Pietų Kinijos jūros dalį. Šių metų viduryje paskelbtoje Japonijos vyriausybės kasmetinėje gynybos ataskaitoje nurodoma, kad šaliai dera ruoštis kylančios jūrų galybės laivų reguliariam plaukiojimui netoli Japonijos teritorinių vandenų. Kinų laivai gegužę Pietų Kinijos jūroje perkirto kabelį mokslinio laivo, kuris dirbo Vietnamui, ir tai buvo antras toks incidentas per mėnesį. Kovą Kinijos karinės jūrų pajėgos nuo Filipinų krantų nuvijo laivą, kuris dirbo britų kompanijai „Forum Energy Plc“.
Manoma, kad iki 2020-ųjų Kinijos ekonomika taps didžiausia pasaulyje, todėl Amerikai ateityje vargu ar pavyks išsaugoti dominavimą Ramiajame vandenyne. Per paskutinius porą metų aštrėjo Pekino ginčai su Vietnamu ir Japonija, Indija tvirtina, kad kinai pretenduoja į kai kurias jos teritorijas. Kinijoje į valdžią ateina nauja karta, užauginta teiginių, kad kitos šalys skriaudė Kiniją, todėl ji buvo silpna.
Tokie yra stiprėjančios Kinijos judesiai savo regione. Vis dėlto nuo Kinijos iki Suomijos toloka, reikia įveikti kone visą Rusiją. O kaip ten? Rusijos federalinės statistikos tarnybos duomenimis, 1993 metais šalyje gyveno 148,9 milijono žmonių, 2009-ųjų balandį – 141,9 milijono. Beje, Pskovo srityje (iki Suomijos – visai čia pat) mažėjimas tiesiog katastrofiškas – 11,5 procento. Priežastys tos pačios – chroniškos ligos, skurdas (23 milijonai rusų gyvena mažiau nei už 231 dolerį per mėnesį), nusikalstamumas ir nedidelė gyvenimo trukmė (vyrai vidutiniškai gyvena 61,3 metų, moterys – ilgiau, 74,2 metų). Pasak balandį paskelbtos Berlyno populiacijos ir raidos instituto ataskaitos, gyventojų skaičius Rusijoje iki 2050-ųjų sumažės 24 milijonais ir šalis pagal šį rodiklį nusmuks į 14-tą vietą pasaulyje. Tiesa, Rusijos vyriausybė bando susizgribti. Balandžio 20-ąją, skaitydamas kasmetinį pranešimą Valstybės Dūmoje, premjeras Vladimiras Putinas paskelbė, kad vyriausybė „demografiniams projektams“ skirs pusantro trilijono rublių. Gyventojų mažėjimą (pasaulyje tai ne naujiena) galima būtų kompensuoti imigracijos skatinimu, tačiau rusų požiūris į imigrantus labai jau nevienareikšmis.
Regis, demografijos srityje Maskva stokoja ilgalaikės ir nuoseklios strategijos. O jos kaimynė Kinija veikia nenumaldomai ir labai pragmatiškai. Geopolitikoje abi valstybes vienija noras oponuoti Vakarams, ypač Amerikai, ir jis realizuojamas. O kaip atrodo, tarkime, prekybos reikalai? Sunku pasakyti, ką kuriai iš kaimynių iš tiesų davė 2001 metais pasirašyta geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartis ir 2008-aisiais patikslinta Rusijos ir Kinijos siena. Maskvos universiteto Azijos ir Afrikos tyrimų instituto profesorius Vilis Gelbrasas naujienų agentūrai „BBCRussian“ sakė (07 16), kad Pekinas Tolimuosiuose Rytuose turi labai aiškią programą, o Maskva nieko panašaus nėra parengusi. Rusijos mokslų akademijos Tolimųjų Rytų skyriaus profesorius Viktoras Larinas kartojo iš esmės tą patį – Kremliaus politika Tolimuosiuose Rytuose kenčia dėl spontaniškumo.
2009-aisiais Niujorke Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir Kinijos Liaudies Respublikos lyderis Hu Dzintao pasirašė „Rusijos Federacijos Tolimųjų Rytų bei Rytų Sibiro ir Kinijos Liaudies Respublikos šiaurės rytų bendradarbiavimo programą 2009–2018 metams“, pagal ją rusų pusėje numatyti 94 objektai, kuriuos statys ar plėtos kinai. Profesoriaus V. Gelbraso teigimu, tai reiškia, kad Rusijos teritorijoje bus ne mažiau kaip 94 miestai, kuriuose gyvens kinų dauguma.
Kinija savo politikoje neakcentuoja specialaus „rusiško vektoriaus“, nes santykiuose su visomis valstybėmis Pekinas pirmiausia siekia naudos. Tokiame kontekste abiejų valstybių santykiai atrodo savotiškai netgi, atrodytų, smulkmenose. Tarkime, naujai demarkuota Kinijos ir Rusijos siena eina Amūro upės farvateriu, bet Pekinas 2010-aisiais visai teisėtai pareikalavo peržiūrėti sieną savo naudai 160-yje vietų, mat upės farvaterio linija keičiasi – ir dėl natūralių gamtinių priežasčių, ir dėl krantų stiprinimo abiejose upės pusėse. Kinai stiprina krantus taip, kad jų nepaveikia ne tik vanduo, bet ir ledonešis, taigi jiems remonto nereikės kokius 50–100 metų. O, pasak rusų specialistų, Rusijos pusėje į pakrantės vandenis buldozeris tiesiog verčia uolienų luitus, kurie lengviau paplaunami, todėl tokios apsaugos užtenka maždaug 15 metų. Amūras „plečiasi“ į Rusijos pusę, atitinkamai slenkasi ir farvateris – su visomis galimomis teritorinėmis pasekmėmis. Ir neįmanoma įrodyti, kad Kinijos veiksmai yra tyčiniai.
Daug metų kalbama apie nelygiaverčius abiejų valstybių prekybinius mainus. Remiantis oficialiais Rusijos ekonominės plėtros ministerijos duomenimis, 2010-aisiais Rusijos ir Kinijos prekybos apimtis siekė 59,3 milijardo dolerių. Rusai įsivežė prekių už 18,7 milijardo daugiau, nei eksportavo. 56 proc. Rusijos eksporto sudarė neapdoroti mineraliniai produktai, 14,2 proc. – mediena, dar 14 proc. – chemijos pramonės produkcija ir tik 7,9 proc. – įrengimai bei transporto priemonės. Kinai į Rusiją eksportavo prekių už 39 milijardus dolerių, pusę jų sudarė mašinos bei įrengimai, kitą pusę – rūbai, avalynė, metalų gaminiai ir maisto produktai.
Lygiai taip pat kinai skverbiasi ir į buvusią posovietinę erdvę. Kai Baltarusijai baigėsi pinigai, o Kremlius dar buvo nutraukęs ir savo parduodamos elektros tiekimą, veikiausiai taip tikėdamasis Minsko nuolankumo derybose dėl vieno didžiausių pasaulyje trąšų gamintojų „Belaruskalij“ pirkimo, Baltarusijos valdžia pradėjo derybas dėl šios įmonės pardavimo Kinijos valstybinėms kompanijoms. Be to, Pekinas praėjusiais metais atvėrė milijardo dolerių vertės kredito liniją įvairiems projektams Baltarusijoje. Tie projektai – tai planuojamas kelių tiesimas, geležinkelių elektrifikavimas, taip pat baltarusių ir kinų technologinio parko steigimas. Beje, Minske projektuojamas ir kinų miestas (vadinamasis „Chinatown“).
Šių metų birželį Hu Dzintao su vizitu lankėsi Ukrainoje, sostinėje Kijeve su kolega Viktoru Janukovyčiumi dalyvavo 3,5 milijardo dolerių vertės abiejų šalių prekybos sutarties pasirašymo ceremonijoje. Su Kazachstanu Kiniją irgi sieja strateginio bendradarbiavimo sutartis. Turkmėnistanui Pekinas neseniai suteikė 4 milijardų dolerių kreditą, kad šis galėtų dvigubai padidinti gamtinių dujų eksportą į Kiniją. Rusams toks kinų aktyvumas nelabai patinka, tačiau jie nelabai ką gali padaryti.
Pagaliau – ir tai vis labiau integruotame šiuolaikiniame pasaulyje vis aktualiau – lygia greta su grėsmėmis pasaulyje plėtojami įvairūs integraciniai scenarijai. Ameriką ir Kiniją sieja ne tik didžiulė prekyba, bet ir įvairūs socialiniai projektai, tarkime, Jungtinėse Valstijose mokosi apie 125 tūkstančius kinų studentų, todėl Amerikoje vis dažniau vartojama geopolitinė sąvoka „Kinija kaip atsakinga tarptautinės politikos žaidėja“. Tuo tikslu prezidento Baracko Obamos administracija išplėtė kasmet vykstančių abiejų valstybių konsultacijų temų aptarimą, į jas įtraukdama ir saugumo problemas.
Admirolas Mike'as Mullenas, tuo metu buvęs JAV Jungtinio štabų vadų komiteto vadovu, liepos 26 d. dienraštyje „The New York Times“ paskelbtame straipsnyje „Žingsnis link pasitikėjimo su Kinija“ paaiškino, kodėl gegužę pasikvietė savo kolegą iš Kinijos liaudies išlaisvinimo armijos generolą Chen Bingde, kaip kad pastarasis prieš tai jį buvo pakvietęs į Kiniją. Amerikiečiai svečiui parodė nepilotuojamą lėktuvą „Predator“, kinai savo ruožtu surengė ekskursiją po naujausią savo povandeninį laivą ir leido pažiūrėti į naikintuvą J-11, nukopijuotą nuo rusiško naikintuvo „Su-27SK“. Anot admirolo, tai nebuvo širdingi pokalbiai, abiejų valstybių požiūriai skiriasi labai daugeliu klausimų, bet jos kalbėjosi, ieškojo sąlyčio taškų ir net rado naujų bendradarbiavimo formų. Tarkime, sutarė rengti bendrus antipiratinius mokymus Adeno sąsiauryje.
Kinų leidinio „Economic Observer“ straipsnyje iškalbinga antrašte „Didžiosios valstybės vienatvė“ (07 15) kalbama apie Kinijos įtraukimą (ne įsitraukimą) į keletą teritorinių ginčų su kaimynėmis ir dėl to išryškėjusią svarbiausią šalies diplomatinę problemą, sietiną su jos pačios nesugebėjimu aiškiai deklaruoti savo interesų bei su kitų valstybių nepasitikėjimu stiprėjančiu Pekinu. Pasirodo, valstybė, turinti antrą pagal absoliučius skaičius planetos ekonomiką, geopolitinėse varžytuvėse elgiasi kaip vidutinio lygio žaidėja ar net apskritai stengiasi išlikti nepastebėta. Pekinas neretai nesugeba aiškiai išdėstyti savo pozicijos, todėl kitiems geopolitinių džiunglių gyventojams atrodo nesuprantamas.
Vien Kinijos grėsmės eskalavimą Harvardo universiteto profesorius Jozefas S. Nay'us laiko perdėtu, nes ignoruojama aplinkybė, kad ją supa tikrai ne bedantės valstybės Japonija, Indija, Pietų Korėja ar Vietnamas. Taigi atsvaros esama. Paradoksas, bet gal kaip tik Rusija šioje „atsvarų“ sistemoje yra silpniausia grandis.
Taigi galai žino, kada sulauksime Kinijos ar kažko panašaus į Kiniją kokiame nors gal ir netolimame pasienyje. Tikriausiai kada nors taip nutiks, tik ir Kinija, ir pasienis tuomet bus tolimi nuo dabartinio mūsų įsivaizdavimo.
