Daugeliui žmonių Vakaruose Kinija atrodo nebe tokia šalis, kuri, Den Siopino žodžiais, „išlaiko šaltą protą ir palaiko žemą profilį“. Australijos kasybos vadovo pasodinimas į kalėjimą dešimčiai metų, „Google“ spaudimas, ES laikymas beviltiškoje padėtyje, kuriant dialogą, ir leidimas vidutinio lygio pareigūnui mosikuoti pirštu JAV prezidentui susitikime Kopenhagoje dėl klimato kaitos nėra geriausias būdas įtikinti partnerius dėl savo konstruktyvių ketinimų.
Kinija iki šiol švelnino sankcijas Iranui, investavo į pagrindines karines sistemas ir viešai kritikavo Vakarų valstybių lyderius dėl neatsakingos finansų politikos bei protekcionizmo, tačiau vis dar susiduria su dilema: jei ji elgsis kaip „normali“ galia, pasaulis greitai užmirš šimtus milijonų gyventojų, kuriuos vis dar reikia ištraukti iš skurdo. Kinijos politinis elitas suvokia šią dilemą ir nesiekia konkuruoti su Vakarais ar šalies kaimynais. Per Nacionalinį liaudies kongresą Kinijos premjeras pareiškė, kad šaliai tebereikia stabilumo, kad taptų visuomene, kuri siūlo padorų gyvenimą visiems piliečiams.
Kinijos prezidento Hu Jintao vizitas Vašingtone buvo aiškus bandymas sumažinti įtampą su JAV dėl ginklų pardavimo Taivanui, juanio kurso ir Barako Obamos susitikimo su Dalai Lama. Tikėtina, kad Kinija stengsis pagerinti Europos šalių vadovų, kurie lankysis pasaulinėje „Expo“ parodoje Šanchajuje, požiūrį į šalį. Briuselyje ir Vašingtone formuojasi įspūdis, kad šiuo metu Kinijos diplomatų misija yra susitikti su kiekvienu ir jį sužavėti. Retai praeina savaitė be Kinijos ambasadoriaus kalbos skirtingoms auditorijoms. Šiuo metu Kinijos diplomatai palaiko glaudesnius santykius su tyrimų centrais (vadinamosiomis idėjų kalvėmis, angl. think tanks) ir yra giriami dėl jų konstruktyvaus indėlio į viešus debatus.
Visgi sunku patikėti, kad Vakarų politinis elitas patikės Kinijos kilimu. Nesvarbu, kiek Kinija besišypsotų pasauliui, ekonominė stagnacija Vakaruose neišvengiamai didina nepasitikėjimą augančia galia. Kinijai reikia brandaus strateginio dialogo, ypač su ES. Tai bent padėtų apsibrėžti bendrus interesus, identifikuoti politikos opcijas ir sukurtų sąlygas, leisiančias pasiekti rezultatų. Galima viena po kitos organizuoti apskritojo stalo diskusijas apie santykių su Kinija svarbą, tačiau, jei tokios problemos kaip Iranas, Afrika ir pan. nebus geriau sprendžiamos, Vakarai neišvengiamai Kiniją traktuos kaip grėsmę saugumui.
Didelių lūkesčių palaikymas be progreso gali būti netgi pavojingas. Per trumpą laiką tai sumažintų lyderių norą ambicijas versti veiksmais. Ilgainiui augantis lūkesčių atotrūkis apsunkintų neišvengiamas kliūtis ir politiniai lyderiai, užmezgę artimesnius ryšius, būtų pakeisti griežtesnio politikos kurso šalininkų. Kinijai bus sunku pelnyti pasitikėjimą, jei Europa ir JAV abejos dėl savo ateities. Kartu Kinija pasiliks dygi tol, kol bijos protekcionizmo ar naujos sulaikymo strategijos. Jei Pekinas nori rimtos strateginės partnerystės su Vakarais, ji savo diplomatinį puolimą žavesiu turėtų paremti veiksmais ir imtis iniciatyvos, skatinant efektyvesnį bendradarbiavimą.
Parengė Kristina Puleikytė
