Remiantis Rusijos oficialiais duomenimis, apie 85 proc. Rusijos eksporto į Kiniją sudaro kuras, mediena, jūros gėrybės, rūda, šlakas ir anglys. Rusijos mašinų ir įrangos eksportas sudaro vos 3 proc., o slaptos, neįvardintos įrangos – ne daugiau nei 2 proc.
Rusijos importą iš Kinijos sudaro sudėtingos pramonės įrangos, katilai ir reaktoriai, elektros įranga, telefonai, kompiuteriai, kitos buitinės technikos priemonės, automobiliai ir kitos technologijos. Bendrai šios ir panašios prekės sudaro tuos pačius 85 proc. viso importo. Tai rodo, kad Kinija savo kaimyninę šalį išnaudoja iš esmės kaip gamtos šaltinių resursą, o rusams kinai tiekia technologijas ir kasdienybėje naudojamas prekes.
Asimiliuoja Tolimuosius Rytus
Oficialiais Rusijos statistiniais duomenimis, iki pandemijos Rusijoje darbo migrantų tebuvo apie 500 tūkst. Tačiau neoficialiai ekspertai įvardija visiškai kitus skaičius: 2,5 mln. legalių darbo migrantų ir apie 2 mln. nelegalių, rašoma „Novaja Gazeta“. Toks milžiniškas pateikiamų duomenų skirtumas, tikėtina, atsirado dėl to, kad Rusijos valdžia pernelyg daug dėmesio kinų darbo migrantams neskiria.
Nors ekspertai ir perspėja, kad tai gali kelti grėsmę Tolimiesiems Rytams, kur iš viso gyventojų tėra apie 6 mln., o kinų migrantų srautas koncentruojasi būtent į šią teritoriją. Pasienio su Rusija teritorijose gyvena daugiau nei 200 mln. kinų, dalis kurių migruoja į kaimyninę šalį, kuria ten verslus ir daro įtaką vietos žmonių gyvenimui.
Kinija neturi tikslo „užimti“ Rusijos Tolimųjų Rytų, nors ir turi pretenzijų į „istorines žemes“, tačiau labai sėkmingai išnaudoja savo ekonominę ir „minkštąją“ galias, pasireiškiančias politiniu spaudimu ir darbuotojų migracija.
Atiduoda, nuomoja žemes
Aršiai už „rusų žemes“ kovojantis Kremliaus režimas, rodosi, nekreipia dėmesio į kinų absorbuojamas žemes Tolimuosiuose Rytuose.
Dar 1991 m., po 7 metus trukusių derybų, buvo pasirašyta Rusijos ir Kinijos sienų ratifikavimo sutartis, pagal kurią kinai įgijo teises į beveik 600 salų Amūros ir Usūrio upėse, o taip pat 10 kv. kilometrų sausumos žemių. Įdomu tai, kad nei sovietų liaudžiai, nei vėliau jau Rusija tapusios valstybės gyventojams apie šiuos sienų pokyčius nebuvo skelbiama.
Dar pusantro tūkstančio hektarų Primorėje netekta 1995-aisiais, peržiūrėjus sienų demarkacijos liniją.
1999-aisiais tarp Rusijos ir Kinijos buvo pasirašyta sutartis, leidusi abiejų šalių pasienio rajonų gyventojams bendrai vykdyti ūkinę veiklą dalyje pasienio teritorijos. Kinai mielai pasinaudojo šia galimybe, o rusų pasieniečiai savo gyventojų į „bendrai naudojamas salas“ taip ir nepraleido.
V. Putinas dažnai save pateikia kaip „rusų žemių vienytoją“ ir gailisi sugriuvusios Sovietų Sąjungos. 2004-aisiais Kremliaus vadas Pekine pasirašė Rusijos ir Kinijos sutarties dėl valstybinės sienos priedą, kuriuo Kinijai buvo perduotos Tarabarovo sala, dalis Didžiosios Usūrų salos Chabarovsko krašte bei Bolšoj sala Čitos srityje. Visos šios vietovės buvo strateginės reikšmės, įskaitant karo lėktuvų pakilimo trajektoriją, įtvirtinimus ir pasienio ribojimų zonas.
Be Rusijos savo žemes Kinijai atidavė ir Tadžikija, Kirgizija, Kazachija. „Tūkstančiai Sovietų Sąjungos kilometrų atiteko Kinijai“, – rašoma „Novaja gazeta“.
Žemių perdavimas nėra vienintelė Rusijos bėda, žmonės įtariai žiūri ir į valdžios sprendimą išnuomoti kinams derlingas ir gausiai ištekliais apdovanotas žemes.
2015-aisiais Pekinas išsinuomojo 115 tūkst. hektarų rusų žemių 49 metams. Išnuomotose teritorijose kinams leidžiama faktiškai viskas: neribotas darbuotojų atvykimas ir išvykimas, gamtos resursų (medienos ar iškasenų) rinkimas ir eksportavimas, netgi vietos gyventojų-rusų turto nusavinimas, jeigu toks pasitaikytų.
Dėl to kilo ne vienas skandalas, o apie Kinijos vykdomą gamtos niokojimą ne sykį rašė vietos žiniasklaida savo tyrimuose.
Iš sandorių su Kinija uždirbama itin kukliai
„Kinija yra strateginė mūsų partnerė. Tai yra akivaizdu pagal visus rodiklius, parametrus. Aišku, mes labai pragmatiškai į tai žiūrime“, – teigė V. Putinas.
Kremliaus nuolat akcentuojama būtinybė sutarti su Kinija dėl milžiniškos ekonominės naudos taip pat abejotina. Rusijos opozicijos lyderis Ilja Jašinas savo tyrime pateikia grandiozinio dujotiekio projekto „Sila Sibiri“ (liet. Sibiro jėga) pavyzdį.
Jo statybos darbai Rusijai kainavo 1,1 trln. rublių (apie 13 mlrd. eurų pagal 2022-ųjų kursą), dujotiekio ilgis – 2159 km. Buvo tikimasi, kad per metus bus galima perpumpuoti į Kiniją 38 mlrd. kubinių metrų dujų. Tikėtasi, kad Pchenjanas užtikrins tokias dujų importo apimtis, o Rusijos biudžetas bus papildytas solidžiomis pinigų už gamtines dujas sumomis.
Tačiau praktikoje pasirodė, kad dujotekis yra faktiškai nenaudojamas. Kinija perkasi dujų tik tiek, kiek jai pačiai yra naudinga, o 2021-ais buvo išnaudota vos 16 proc. dujotiekio pralaidumo. „Palyginimui galime pasižiūrėti 2020 metus, kuomet Kinija iš mūsų užsipirko 4 mlrd. kubinių metrų, o Europa, su kuria Putinas taip kovoja, – beveik 175 mlrd.“, – pažymi I. Jašinas.
Pažymima, kad Rusija planavo iš sandorio su Kinija „kaip reikiant užsidirbti“, o tūkstančio kubinių metrų kaina turėjo siekti ne mažiau nei 350 dolerių. Tačiau konkreti suma sutartyse nebuvo nurodyta, o vėliau pasirodė, kad Kinija už 1 tūkst. kubinių metrų dujų Rusijai moka po 118 dolerių.
Analogiška situacija ir su anglių pardavimu Kinijai: eksportas iš Rusijos kasmet auga, tačiau pelnas, dėl taikomų subsidijų yra toks menkas, kad net nepadengia investicijų, pavyzdžiui, į geležinkelį.
I. Jašino teigimu, Rusijos biudžetas už surenkamus anglies eksporto mokesčius kasmet surenka vos po 12-13 mlrd. rublių (apie 150 mln. eurų). Praėjusią vasarą Rusija skyrė šalies geležinkeliams 188 mlrd. rublių Baikalo-Amūro magistralės rytinės atšakos praplėtimui. Valdininkai net neslėpė, kad Kinijai reikia daugiau anglių iš Rusijos, todėl reikia vystyti transporto infrastruktūros tinklą jų tiekimui.