„Galėjome skelbti steigiamą suvažiavimą, kalbėjome su keletu visuomenėje žinomų žmonių, kurie galėtų tapti oficialiais partijos lyderiais. Bet tuo pat metu atsirado naujos partijos. Tai iškreipė žmonių požiūrį į naujus politinius judėjimus“, - pasakojo kovotojas.
– Kada pirmą kartą kilo mintis kurti politinę partiją? - paklausiau S. Maslobojevo.
– Idėja kurti politinį judėjimą kilo pakankamai spontaniškai. Bendraudami pažįstamų žmonių kompanijoje eilinį kartą palietėme šiuolaikinės politinės bei ekonominės situacijos Lietuvoje temą. Diskusijoje dalyvavo ir verslo, ir sporto, ir keletas kultūros atstovų. Visų nuomonės vienaip ar kitaip sutapdavo dėl to, kad susidaro įspūdis, jog šiuolaikinė „valdžia“ pakankamai atitolusi nuo žmonių ir kartais atrodo, kad sprendžia tik jiems aktualius klausimus.
– Ar manai, kad Lietuvoje nėra nė vienos politinės jėgos, kuri atstovautų Lietuvos žmonėms?
– Deja, dažnai partijų rinkiminės programos taip ir lieka programomis. Iškėlę adekvačius į ekonominį augimą nukreiptus tikslus, vėliau, bent jau taip atrodo iš šalies, jie sprendžia savo politinės įtakos klausimus. Dažnai tai daroma keistu principu, kurį aš apibūdinčiau „mes geriau už tautą žinome, ko reikia žmonėms ir Lietuvai“
– Ką politikai daro, kad padėtų sportininkams, ypač neolimpinių sporto šakų atstovams?
– Sportas yra geriausia valstybės žinomumo pasaulyje didinimo priemonė. Kiek per paskutinius dešimt metų lėšų buvo skirta viešiesiems ryšiams siekiant padidinti Lietuvos žinomumą pasaulyje? Net atskirą strategiją kūrė, kaip pristatyti ir sukurti įvaizdį. Bet jeigu bent pusė tos sumos būtų investuota į sportą, o „neišdalinta“ savoms viešųjų ryšių agentūroms, tai esu garantuotas kad efektas būtų žymiai didesnis. Geras pavyzdys yra Rūta Meilutytė, kuri privertė kalbėti apie Lietuvą visą pasaulį. Tik bėda tame, kad Lietuvoje ji net neturi sąlygų treniruotis. O kiek dar tokių „Rūtų“, apie kurias dėl nepakankamo sporto finansavimo mes net nesužinosime? Susidaro įspūdis, kad sportas politikų galvose asocijuojasi tik su vieną sporto šaka, kuriai atitenka visas dėmesys bei didžioji dalis sportui skirtų lėšų. Bet ar tikrai kitos sporto šakos turi likti „pelenėmis“ krepšinio šešėlyje? Galų gale, kas garsino Lietuvą ir kieno dėka plevėsavo mūsų trispalvė paskutinių Europos, Pasaulio čempionatų ir Olimpinių žaidynių metu? Apie sporto finansavimą, ypač neolimpinių sporto šakų nelabai norėčiau viešai diskutuoti, nes tai yra per daug skaudi tema.
– Kokie buvo pirmieji žingsniai partijos link?
– Viskas vyko pagal iš anksto numatytą planą: buvo sukurta ambicinga bei energinga komanda, kurioje buvo skirtingų sričių specialistai, sukurta programa, buvo sutarta dėl finansavimo, renkami parašai. Mano žiniomis, buvo surinkta pakankamai, galėjome skelbti steigiamą suvažiavimą, kalbėjome su keletu visuomenėje žinomų žmonių, kurie galėtų tapti oficialiais partijos lyderiais. Bet tuo pat metu atsirado keletas naujų partijų. Tai iškreipė žmonių požiūrį į naujus politinius judėjimus. Dėl to keli kandidatai į partijos lyderius paskutiniu momentu atsisakė šios idėjos arba prisijungė prie kitų tradicinių partijų, kartu agituodami prisijungti ir mūsų iniciatyvinės grupės narius. Taigi, buvo priimtas sprendimas atsisakyti partijos registravimo idėjos.
– Ar sunku buvo prikalbinti žmones pasirašyti už šią partiją?
– Kaip bebūtų keista, bet žmonės pakankamai geranoriškai priėmė šią idėją. Bent jau tie, su kuriais teko bendrauti man. Ne tik pasirašydavo patys, bet ir neretai siūlydavosi padėti. O partijos pavadinimą, manau dar išgirsite ateityje.
– Kaip manai, ar politikoje galioja sportiniai principai?
– Manau, kad politika turi daug bendro su sportu: pastovios varžybos, kova. Taip pat, kaip ir daugelyje sporto šakų, ne viskas matoma viešai, daug kovų vyksta „už aikštelės ribų“, „po kilimu“. Tik politikos atveju nuo galutinio rezultato priklauso ne konkrečių žmonių, o mažų mažiausiai visos šalies likimas.
– Kas yra svarbiausia, kuriant partiją ir pateikiant jos nuostatus?
– Svarbiausia – aiški idėja ir ryžtas sąžiningai tarnauti savo šaliai. Visą kitą – techniniai dalykai.
– Kokios buvo pirmosios partijos iniciatyvos ir keliami klausimai?
– Pasakysiu taip, kad mes orientavomės daugiau į ekonominius tikslus, nei į politinius.
– Ar pats vadovautum partijai?
– Ne, partija asocijuojasi su jos lyderiu. Todėl mes ir ieškojom visuomenėje gerai žinomo, gerbiamo, bet politinės karjeros ankščiau nesiekusio žmogaus. O aš visas savo jėgas šiam savo gyvenime etape atiduodu sportui, bei Lietuvos garsinimui. Tačiau, kas gali žinoti, kas bus baigus sportininko karjerą.
