Kiek procentų Europos Sąjungos skiriamos paramos įsisavina Lietuva, kurios šalys dalija tą paramą, kokią kainą už ją moka mūsų valstybė ir ar tikrai viskas atitenka tam, kuriam pažadėta?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO inicijuotos diskusijos stalo kalbėjosi signataras, žalgirietis Rolandas Paulauskas, Finansų ministerijos Veiksmų programų valdymo departamento direktoriaus pavaduotoja Loreta MASKALIOVIENĖ, Pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas RAINYS, buvęs ūkio ministras, parlamentaras Kęstutis Daukšys ir Ūkio ministerijos sekretorius Arūnas Keraminas. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.
G.JAKAVONIS: Kam atitenka Lietuvai skirti europiniai pinigai? Kaip atsitinka, kad tos lėšos atsiduria ne lietuvių, bet valstybių, kurios net nėra Europos Sąjungos narės, rankose? Kaip vertinate šį procesą?
A.KERAMINAS: Pats klausimas suformuluotas keistokai. Nes visų pirma struktūrinė parama, kurią gauna Lietuva, yra naudojama Lietuvos, kaip regiono, plėtrai. Todėl ji skiriama net užsienio subjektams, užsienio projektams, kurie vykdomi Lietuvoje. Tai yra tie projektai, kurie kuria darbo vietas arba organizuoja mokymus čia gyvenantiems žmonėms. Aš vertinu visiškai teigiamai, kad yra remiamos visų pirma Lietuvoje veikiančio smulkiojo ir vidutinio verslo bendrovės.
Taip, mes turime vieną priemonę ir užsienio investuotojams pritraukti į Lietuvą, bet reikia žinoti, kad tokiems projektams taikomi tam tikri įsipareigojimai, apribojimai. Kaip investuotojai pritraukiami tik tarptautiniu mastu žinomi investuotojai arba žinomi projektai, kurie gali sukurti pridedamąją vertę Lietuvai.
Palyginti su sumomis, kurios yra skiriamos čia veikiančioms įmonėms, užsienio investicijoms pritraukti atseikėjama neprilygstamai mažai lėšų. Iš 5 mlrd. verslui mes skiriame maždaug 0,5 mlrd., o tiesioginiams užsienio investuotojams iš tos sumos paliekami tik 55 mln.
L.MASKALIOVIENĖ: Finansų ministerijai, kaip vadovaujamai institucijai, labai svarbu, kad europinė parama būtų skirta skaidriai, pagal reglamentų reikalavimus ir būtų naudojama Lietuvos naudai. Galiu tik paantrinti Ūkio ministerijos atstovui, kad to reikalauja ir reglamentai. O eliminuoti ar diskriminuoti įmonių, kurios turi ryšį su užsienio kompanijomis ar tam tikrą užsienio kapitalo dalį, reglamentai neleidžia. Tad visos įmonės, kurios yra registruotos ir veikia Lietuvoje, moka čia mokesčius, teikia projektus, turinčius aiškią naudą Lietuvai, turi būti vertinamos ir finansuojamos vienodai.
R.PAULAUSKAS: Kiek per metus skirtų europinių pinigų Lietuva įsisavina?
L.MASKALIOVIENĖ: Pernai įsisavinome beveik tris...
R.PAULAUSKAS: Kokios sumos buvo skirtos?
L.MASKALIOVIENĖ: 15 proc. visos septynerių metų laikotarpio paramos.
R.PAULAUSKAS: Kurie tai metai?
L.MASKALIOVIENĖ: Per vienus metus.
R.PAULAUSKAS: Metams yra skiriama tam tikra suma biudžete, kurį jūs privalote kontroliuoti, ir šiemet, jei jūs turite 5,9 mlrd., kiek realiai paramos paima Lietuva? Nes, mano žiniomis, nė viena Europos Sąjungos valstybė iki galo neįsisavina visų joms skirtų europinių pinigų...
L.MASKALIOVIENĖ: Taip, bet Lietuva yra lyderė...
R.PAULAUSKAS: Tai kiek procentų Lietuva įsisavina?
L.MASKALIOVIENĖ: Pagal įsisavinimo procentą Lietuva visus metus buvo lyderė.
R.PAULAUSKAS: Pasakykite konkrečiai. Lyderė, ne lyderė...
L.MASKALIOVIENĖ: Europos Komisijai buvo deklaruota, kad per metus gauta 12 proc. viso periodo paramos. Tai yra didžiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje. O jeigu skaičiuotume asignavimus, jų buvo suplanuota 5 mlrd., o išmokėta - 3,1 mlrd.
A.KERAMINAS: Iš tikrųjų europinių pinigų pamečiui niekas neskirsto. Lietuvai jie yra skirti iki 2013 m. suteikiant galimybę juos išmokėti iki 2015-ųjų, tad pirmieji rezultatai bus matyti tik 2013 m. pabaigoje.
R.PAULAUSKAS: Reikia pažvelgti į europinę praktiką.
A.KERAMINAS: Šiandien nėra tokios europinės praktikos, yra tik europinė statistika. Pagal ją mes nelabai atsiliekame arba net pirmaujame kai kurių šalių atžvilgiu.
R.PAULAUSKAS: Kokia tada ta europinė statistika? Kiek vidutiniškai šalys įsisavina joms skirtų europinių pinigų?
L.MASKALIOVIENĖ: Vidutiniškai per metus įsisavina 3-4 proc. šalies narės viso septynerių metų limito.
R.PAULAUSKAS: Vadinasi, tiek padauginame iš septynių. Ir kiek bus?
L.MASKALIOVIENĖ: Mes paėmėme praėjusius metus ir deklaravome 12 proc.
R.PAULAUSKAS: Net jei ir 12 proc. padauginsime iš septynių, išeina 84 proc. Aš tik dėl statistikos.
K.DAUKŠYS: Pirmaisiais metais visada nedaug įsisavinama, nes kol vyksta šaukimai, kol numatomos gairės, pateikiami projektai, praeina daug laiko. Iš 2007-2009 m. programos, jei neklystu, niekas nebuvo panaudota, išskyrus valdiškiems projektams. Iki šių metų balandžio jau tikrai yra įsisavinta ir išmokėta 16,7 proc.
Bet bėda yra šiek tiek kitur.
Mano galva, kur kas blogiau, kai užsieniečiai naudojasi ne kietais projektais, bet minkštais. Juk štai pas mus kai kurios ministerijos samdosi dideles užsienio audito kontoras, kad jos ateitų ir pasakytų, kaip veikti ministerijoms. Štai čia išeina programiniai pinigai. Vienas arba du žmonės pastatą pastatys už 10 proc., o likusieji pinigai iškeliaus į užsienį, nes jie nežino, kaip tą pastatą statyti.
G.RAINYS: Kategoriškų nuomonių čia, matyt, reikšti negalima. Imkime hipotetinius skaičius. Juk jeigu mes norėtume sugrąžinti pusę milijono emigrantų ir dar įdarbinti 300 tūkst. bedarbių, reikėtų tokio didelio kapitalo, kad ir panaudojus visus struktūrinius fondus mums pritrūktų lėšų sukurti tiek darbo vietų. Bet, matyt, absoliučiai neigti užsienio kapitalo irgi negalime, nes yra ir labai gerų pavyzdžių. Štai šiomis dienomis nuskambėjo skrydžių kompanijos „Ryanair” noras Kaune įkurti aptarnavimo centrą. Aišku, turėtų būti sudarytos tam tikros sąlygos - reikėtų taip sukonstruoti projekto vertinimo mechanizmus, kad nebūtų suabsoliutintas jų noras. Kita vertus, tiesioginėms užsienio investicijoms pritraukti nėra skirta didžiulė suma, palyginti su kitomis kryptimis.
Dar rengiantis pirmajam 2004-2006 m. Lietuvoje struktūrinių fondų paramos etapui, teko asmeniškai kalbėtis ir su škotais, ir su italais, danais, portugalais. Tada portugalai patarė nekartoti jų klaidų ir neskirti didelių sumų tiek plyno lauko investicijoms, tiek tiesioginiam užsienio kapitalui pritraukti, nes pasikeitus mokestinei aplinkai investuotojai gali pabėgti. Taip atsitiko ir jiems - tapus patrauklesnei mokestinei aplinkai Šiaurės Afrikoje, didelė dalis pritrauktų gamyklų tiesiog išvažiavo. Patarimo esmė buvo tokia: efektyviausias lėšų panaudojimas yra vietinio kapitalo smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių rėmimas. Bet tai nereiškia absoliutaus, šimtaprocentinio, rėmimo. Tiesiog prioritetas turi būti vietinis kapitalas nepaneigiant užsienio kapitalo.
Kalbant apie lėšų įsisavinimą, be abejo, pateisinamas tas septynerių metų laikotarpis ir ta vadinamoji dvejų metų įsisavinimo taisyklė. Reikės vėliau žiūrėti, kiek mes iš viso įsisavinome. Juk buvo tokių nuogąstavimų ir dėl 2004-2006 m. laikotarpio, bet, atrodo, įsisavinome, ir su kaupu. Reikia tikėtis, kad šis laikotarpis bus toks pat. Kaip problemą aš matau ne įsisavinimą, o atskiras 2007-2013 m. laikotarpio eilutes. Viena iš jų - būsto renovavimas. Jau daugiau kaip 0,5 mlrd. litų yra pervesta į finansų tarpininkų sąskaitą. Finansų ministerijai jos deklaruotos, bet ne įsisavintos lėšos.
Mūsų pirmavimas deklaruotomis lėšomis kažkodėl man didelio džiaugsmo nekelia. Kels tada, kai tos lėšos pasieks galutinį tikslą - verslą, statybų kompanijas ir pan. Taigi buksuoja būsto renovavimas, galutinius vartotojus pasiekė dar labai mažai pinigų iš vadinamųjų bankams skirtų inžinerinių lėšų. SEB bankas, gavęs didžiausią pinigų porciją, kovo 8 d. dar tik skelbė, kad ketina pradėti skirstyti lėšas. Tos lėšos taip pat deklaruotos, bet tikslo jos dar nepasiekė. Lygiai taip pat lėtai juda visa serija aplinkosauginių priemonių ir pan.
G.JAKAVONIS: Buvo sukurta tokia „Lyderis LT” programa. Pagal ją verslas parengė projektą, kurio vertė - 800 mln., tačiau skirta tebuvo 200 mln. Viena vertus, ten ir kriterijai, ten ir atranka, reikėtų paminėti vien tai, kad netgi paėmus europinius pinigus, kur atrodo, filtrai taikomi didžiausi, uždaromos tokios bendrovės kaip „Panevėžio ekranas”, „Vilniaus vingis”, „Pamario medis”... Kaip čia atsitinka? Viena vertus, kalbame, kad mes labai puikiai viską įsisaviname, tačiau matyti, kad padėtis nėra tokia gera?
A.KERAMINAS: Mano galva, čia yra keletas klausimų, sudėtų į vieną. Einant iš eilės, tai „Lyderio” programa šiek tiek paspekuliuojama. Juk iš anksto buvo žinoma, kiek bus skirta lėšų šiai priemonei - kvietimas buvo atviras ir visi tai žinojo. Bet juk negali stabdyti verslo paraiškų teikimo ir akivaizdu, kad pinigų buvo mažiau, nei pateikta projektų. Noriu pabrėžti, kad ta priemonė yra konkurencinė - didelis projektų skaičius leidžia valstybei atsirinkti tuos, kurie turės didesnę pridedamąją vertę pačiai valstybei.
Taip, projektai buvo vertinami šimto balų sistema, todėl turime tam tikrą skaičių projektų, kuriuos šiuo metu ir nusprendėme finansuoti. Tai yra apie 40 projektų, kurių vertė - 200 mln. litų. Dar esame numatę apie 40 mln. litų iš sutaupytų lėšų paskirstyti rezerve esantiems projektams.
Matyt, didžiausias nepasitenkinimas kyla dėl didesnių įmonių, kurios negavo paramos. Tačiau paramos jos negavo ne tik todėl, kad pinigų yra tik 200 mln. litų, bet ir todėl, kad pačioje veiksmų programoje yra apribojimas - ne daugiau kaip 30 proc. priemonės lėšų gali būti skiriama didelėms įmonėms. Pavyzdžiui, kad būtų paremta viena didelė įmonė iš rezervinio sąrašo, reikia paremti tris kartus daugiau smulkių ir vidutinių. Tai iš principo kelia nepasitenkinimą ir viską stabdo.
G.JAKAVONIS: Jei žiūrėtume į atrankas, tai kas ketvirtas projektas gauna finansavimą ir štai bankrutuoja įmonės. Tai gal kažkas kažko neįvertino, kai buvo skiriami europiniai pinigai?
A.KERAMINAS: Bankroto klausimas čia yra kitas dalykas. Bankrotas versle, matyt, yra skausmingas, bet gana natūralus dalykas. Kita vertus, neįžvelgčiau tiesioginio ryšio tarp paramos gavimo ir bankroto. Tokio tiesioginio ryšio nėra.
R.PAULAUSKAS: Ryšys yra visai kitas. Aš kalbu ne šiaip kaip žmogus, atėjęs iš gatvės. Man teko ir pasinaudoti ta Europos Sąjungos parama, ir bandyti, ir negauti. Esu kelių įmonių akcininkas ir puikiai žinau situaciją - žinau, kaip tie pinigai ateina, kur jie eina, kaip sunku juos gauti ir kas didžiąją dalį jų pasiima. Bet tai yra palyginti smulkmenos.
Aš noriu pakalbėti šiek tiek apie esminius dalykus. Šnekant ir klausant iš šalies apie europinius pinigus, atrodo, kad štai yra geri dėdės, kurie mums, vargšeliams - ir lietuviams, ir lenkams, ir bulgarams, ir rumunams - sėja pinigus. Juk taip? Bet kad nors kas iš jūsų būtų prabilęs apie tai, o kiekgi pati Lietuva moka į Europos Sąjungos biudžetą? Kiek ji apskritai moka už buvimą Europos Sąjungoje?
Pabandykime suvesti balansą. Nežinau, ar daugeliui yra žinoma, kad Lietuva kiekvieną mėnesį apie 100 mln. grynųjų pinigų įmoka į Europos Sąjungos kasą. Tai yra gyvi, biudžetiniai pinigai. Sutinkate, Loreta?
L.MASKALIOVIENĖ: Sutinku, bet gauna keturiskart daugiau.
R.PAULAUSKAS: Pernai pagal jūsų pačių statistiką Lietuva sumokėjo per milijardą į Europos Sąjungos kasą, o gavo per 3 milijardus. Tokie Finansų ministerijos skaičiai. Aš ne veltui kalbėjau apie lėšų panaudojimo procentus, nes vienas dalykas yra deklaruoti sumas, o kitas - panaudoti. Briuselis juk žino, kad jokia valstybė 100 proc. pinigų nepanaudoja.
Taigi Lietuva ne tik gauna, bet ir įmoka. Ji ne tik įmoka gyvus pinigus, bet ir nebegauna jokių muitų, kuriuos gaudavo anksčiau. Taip pat nebegauna dalies mokesčių, kurie taip pat įeina į Europos Sąjungos biudžetą. Dar pridėkite, kiek kainuos Lietuvai atominės elektrinės uždarymas, kuris irgi yra šio proceso dalis... Kai jūs sudėsite visa tai, klausimas, kur tada bus pliusas...
Ir kodėl posovietinės šalys įsivaizdavo, kad jos yra remiamos Europos Sąjungos? O kas yra tas mokėtojas? Kas sumoka visus tuos pinigus? Ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims?
L.MASKALIOVIENĖ: Britai.
R.PAULAUSKAS: Ką jūs šnekate?! Kaip tik Didžioji Britanija yra išsiderėjusi, kad ji niekada nebus minuse, ir Lietuva kaip tik primoka Didžiajai Britanijai, jeigu susidaro skirtumas. Tai ką, jūs šito nežinote? O pagrindinę pinigų sumą sumoka vokiečiai. Visos kitos valstybės yra arba minuse, arba labai nedideliame pliuse.
Taigi iškelkite sau klausimą: o kodėl vokiečiai moka lenkams, rumunams, bulgarams ir visiems kitiems tuo pačiu metu, kai Vokietijoje per pastarąjį dešimtmetį gyvenimo lygis krenta, socialinės išmokos mažėja, bendrasis vidaus produktas mažėja? Kodėl jie mums visiems moka?
Pakalbėkime apie darbo vietas. Taip, be jokios abejonės, viena kita darbo vieta yra sukuriama, bet jūs paskaičiuokite, kiek jų netenkame. Lygiai taip pat iš mūsų atimama rinka - aš galėčiau vardinti konkrečias ekonomikos sritis, kur dominuoja užsienio kapitalas. Pavyzdžiui, amžinas biznis - šiukšlių surinkimas. Tyliai ramiai šį biznį Lietuvoje perima vokiečiai. Tyliai ramiai su lietuviškais pavadinimais. Kas neigs, kad Lietuvai nėra naudingas to paties “Ryanair” atėjimas? Labai naudingas. Bet kam naudingas vokiečių atėjimas į šiukšlių biznį? Į sritį, kurioje mūsų visuomenė duoda nuolatinį pelną ir jis išvyksta svetur.
Gerai, lietuviai sumoka tą 100 mln. litų į Europos Sąjungos biudžetą. O kas juos gauna? Teoriškai išeina santykis vienas su trimis, jeigu žiūrėsime sausus biudžetinius skaičius. Kas yra tas gavėjas? Sumoka tai kiekvienas iš jūsų, kiekvienas mokesčių mokėtojas. O gaunu aš kaip įmonės akcininkas arba kiti stambūs akcininkai gauna. Gauna tie, kurie ir taip turi.
Tiesa, o kaip vyksta procesas su paraiškomis? Parodoma, kur tu turi pirkti, iš ko turi pirkti, ir tai dažniausiai esti tie, kurie yra taip pat Vakarų Europoje. Dalis pinigų jiems grįžta.
Taigi, viską sudėjus, dar labai didelis klausimas, kas lieka pliuse.
Kita vertus - jeigu jau tokios taisyklės, tai mes ir turime būti suinteresuoti pasiimti viską 100 proc. ir dar daugiau. Su tuo aš sutinku. Tik nemeluokime patys sau - viskas nėra taip paprasta.
K.DAUKŠYS: Kam mes išvis stojome į Europos Sąjungą - juk vienos problemos... Juk kasmet po milijardą ten reikia mokėti... Kitas dalykas tie 200 ar 300 milijonų, kuriuos verslas gaus iš tų kelių milijardų, ir plius dar ką gauna Žemės ūkio ministerija...
Tiesą sakant, aš išvis būčiau prieš, kad konkrečios įmonės gautų didesnę sumą negu milijonas ar pusė milijono. Negali taip būti, nes iškraipoma konkurencija. Jeigu yra trys konservų fabrikai ir vienas gavo 5 mln., o kiti du - ne, tai nėra teisinga. Manyčiau, kad būtų teisinga visiems duoti po kažkiek.
Kitas dalykas - mes Europos Sąjungos pinigų neįsisaviname. 2,1 mlrd. yra skirta renovacijai, įsisavinta šiandien tik 188 mln. Prasidėjo viskas 2007 m. Tai kiek darbo vietų ir kiek lietuvių emigravo dirbti kitur už tai, kad mes tų pinigų negavome? Ir tie pinigai, aš įtariu, dar guli ne Lietuvoje, o kažkokiuose užsienietiškuose bankuose ir šeria kitų biznį.
Jeigu valstybė pati kuo daugiau tvarkos įsivestų ir kuo labiau pinigus išnaudotų, kuriuos galime gauti iš Europos Sąjungos, pasinaudotų tais pranašumais ir pasistengtų eliminuoti trūkumus, tai būtų kur kas geriau.
Net ir prie ruso žmonės, jei norėdavo, tai viską padarydavo. Tad jeigu Lietuva norėtų, jeigu valstybė būtų pasiryžusi ir jeigu valdžia galėtų tą dalyką daryti, tai ji ir turėtų tą padaryti. Mes turėtume labai visi suprasti, kad šitie pinigai, skirti mūsų labui, pasibaigs.
R.PAULAUSKAS: Juk būtent apie tai aš ir kalbu. Čia diskusija ne apie tai - būti ar nebūti Europos Sąjungoje. Iš tikrųjų mes joje esame ir reikia tai išnaudoti. Bet nuolat girdžiu tik apie tai, ką gauname. Eiliniam žmogui susidaro įspūdis, kad mes esame kažkokie vargšai giminaičiai, kuriems turtingas dėdė vis duoda, duoda, duoda... Mes gi niekada nesakome, kad patys susimokame.
O dabar kas atsitinka - pažiūrėjęs į mūsų pastarųjų metų biudžetą, aš matau, kad iš Europos Sąjungos gavome vos ne iki pusės metų mūsų biudžeto! Sakysime, gerą trečdalį. Jūs įsivaizduojate, į kokią balą mes pakliuvome? Esame įpratinti gyventi iš išmokų. Ir kas bus po 2013 m., kai visa tai baigsis? Ar mes iš tikrųjų ką nors padarėme netgi su tais pinigais, kurie vienaip ar kitaip čia atėjo? Mes gi nieko nepadarėme. Mes ištisas savo pramonės sritis likvidavome arba jas užėmė kiti vadinamieji užsienio investuotojai.
Kas yra Lietuvoje užsienio investicija? Tai yra spekuliacinis kapitalas, kuris ateina į akcijų rinką. Jis neduoda jokios naudos Lietuvos visuomenei, tik dirbtinai sukelia bendrąjį vidaus produktą. Mes džiaugiamės pakilusiu bendruoju vidaus produktu, bet realiai tai neturi jokios įtakos. Aš pasigendu vadinamojo plyno lauko investicijų. Ne akcininkų pasikeitimo, kai alaus fabriką iš lietuvių perima užsieniečiai. Tai jokia investicija. Tik šeimininkų pasikeitimas. Jokių naujų darbo vietų ir nieko jie nesukuria.
Už plyno lauko investicijas aš esu visomis keturiomis. Jau Aukščiausiojoje Taryboje, besipriešindamas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, sakiau, kad jei kas čia ruošiasi statyti automobilių gamyklą, tai parduosiu aš jam tą žemę. Bet per tuos dvidešimt metų mes turime tik niekingą plyno lauko investicijų sumą.
Aš dar kartą pakartosiu - noriu tik vieno: kad mes realiai žiūrėtume į situaciją, o neskleistume pasakų, kaip mus remia, remia, remia...
Tie, kurie remia, turi savo naudą ir be naudos niekas nieko nedarys. Mes gyvename pasaulyje, kuris vien praėjusiais metais turėjo klimato avantiūrą, kiaulių gripo avantiūrą, derivatyvų sprogimą, kuris irgi yra spekuliacinis dalykas... Ir jūs norite pasakyti, kad pasaulyje, kuriame vyksta tokie dalykai, štai dėdės vokiečiai glosto lenkų, lietuvių, rumunų ir kitų galvutes ir šeria juos už geras akis? Jums taip galvojant, mes taip blogai ir gyvename. Nes pasaulis yra visiškai kitoks ir jį reikia matyti atviromis akimis.
K.DAUKŠYS: Rolandai, o ką jūs įtikinėjate? Prie šito stalo juk niekas jums neprieštarauja.
Be abejo, jeigu realiai žiūri į pasaulį, tai turi suprasti, kad niekas tau už dyką nieko neduos ir tu pats niekam nieko už dyką neduosi. Jeigu suprantame, kad mes turime savo vietą po saule. Jeigu mes žiūrėsime į tai, kad taip turi ir toliau būti, tai mes galime ir žiūrėti pragmatiškai.
Kas man kelia didžiausią nerimą, tai vienintelė erdvė, kur mes neturime tokios didelės laisvės, mūsų verslas gali išeiti į užsienį, bet kalba ir kultūra - tai du dalykai, kuriuos turime čia, Lietuvoje, ir jų kitur nebus. Jeigu mes šitiems dalykams pinigų neskirsime, tai ta mūsų puiki tauta... Čia bus ir gyvens verslininkai, bet jie nekalbės lietuviškai, kad mes patys galėtume išlikti.
G.RAINYS: Galiu tik pakartoti tokį žinomą posakį, kad istorijoje tariamosios nuosakos nėra ir bet kokie veiksmai startuos nuo šios dienos, o ne nuo dvidešimtmečio. Mes buvome priimti į labai globalią atvirėjančią pasaulinę sistemą ir reikia kuo greičiau išmokti suprasti tuos globalius ryšius. Ta Europos Sąjunga tikrai nėra vieno eismo juosta ir čia pinigai neplaukia tik į Lietuvą. Mums reikia greičiau suvokti tą naują sistemą ir atrasti save naujomis sąlygomis.
L.MASKALIOVIENĖ: Mes turėtume į struktūrinius fondus žiūrėti ne kaip į paramą, o kaip į finansines galimybes, kurios suteikia mums didelius šansus. Jas mes turime išnaudoti maksimaliai ir pasiekti maksimalų ekonominį rezultatą.
R.PAULAUSKAS: Žinote, kai aš gyvenau anais laikais, mane stebindavo toks dvejopas gyvenimas: viena aš mačiau realybėje, o laikraščiai rašė visai ką kita. Ir buvo tokie du paraleliniai gyvenimai. Ir aš maniau, kad tai valdžia daro - ji meluoja mums, gyvena savo laikraštiniame pasaulyje ir pan. Tačiau praėjus dvidešimčiai metų galiu konstatuoti, kad tai vis dėlto yra žmogaus yda, ne sistemos. Nes tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek ta pati Vokietija - jos visos gyvena tą dvejopą gyvenimą. Vieną deklaruoja, kito siekia, o visai kitaip viskas vystosi.
Ką parodė pastarųjų metų krizė? Kad didelė dalis Vakarų Europos gerovės yra iš skolintų pinigų. Kai tie skolinti pinigai baigėsi, baigėsi ir gerovė. Baigėsi ir kalbos apie demokratiją, laisvą rinką ir prasidėjo nuožmi kova už savo rinką ir visuomenę.
Tad dar sykį siūlau pažiūrėti į viską realiai.
Parengė Ramunė HAZIR
