Prieš 20 metų stovint ant mūsų nepriklausomybės slenksčio – Sąjūdžio suvažiavime dar jaunas kaunietis Rolandas Paulauskas karštai pareiškė tai, kas gerokai sutrumpintai atrodytų taip: „Pasakykime tiesiai: pasiliekame TSRS ar išeiname“?
Tuoj pat tribūnoje atsirado vienas Sąjūdžio lyderių rašytojas Vytautas Petkevičius ir karštai karštam R. Paulauskui trenkė tai, kas gerokai sutrumpintai atrodytų taip: „Rolandas – piemuo, o jo prakalba – provokacija!“, rašo „Respublika“.
Vieni plojo atsistoję vienam. Kiti plojo atsistoję kitam. Suvažiavimo atmosfera įkaito iki sprogimo temperatūros. Kas nors turėjo gelbėti situaciją, kad į suvažiavimą grįžtų taika ir jis galėtų dirbti toliau.
Ir tuomet į tribūną užlipo žilas žmogus ir minkštu taikdarišku balsu pasakė tai, ko visai nereikia trumpinti: „Mes nenorime, kad tarp Vilniaus ir Kauno, tarp lietuvių ir rusų, tarp partinių ir nepartinių būtų kokių nors nesantaikos debesėlių...“ Pasakė taip įtaigiai, kad jam atsistoję plojo ir vieni, ir kiti.
Tai buvo Vaidotas Antanaitis, būsimasis miškų ūkio ministras. Būsimasis Lietuvos ambasadorius Vokietijoje... Kur jūs dabar, profesoriau Antanaiti, kai Lietuvai taip reikia šito taikdariško žodžio?
Ogi sėdime abu jo bute Vilniuje, Totorių gatvėje, žiūrime vienas į kitą ir kalbamės apie tai, dėl ko abiem labai skauda...
– Mielas profesoriau, kaip jūs tada išdrįsote lįsti tarp dviejų karštų vyrų? Galėjo blogai baigtis...
– Baigtis galbūt galėjo blogai, jeigu nebūčiau įsikišęs. Petkevičiui bešnekant atbėga prie manęs žmona ir karštai ima aiškinti, kad kauniečiai Sąjūdžio delegatai jau ketina palikti suvažiavimą, o kai kurie jau lipa į mašinas. Supratau, kad ką nors reikia skubiai daryti, gelbėti suvažiavimą. Nubėgau pas juos. Sako, mes grįžtame į Kauną.
Negalima, sakau, ką, jūs atskirą respubliką Kaune skelbsite? Dėl kokių nors kaprizų, sakau, viską iš naujo turėsime pradėti? Pavyko grąžinti. Todėl ta mano kalba nebuvo kokia nors rizika. Gyvenime turėjau kur kas sudėtingesnių situacijų.
Turbūt beveik kiekvienoje situacijoje gali rasti išeitį. Reikia tik viena – atsirinkti, kas tuo metu yra svarbiausia. O antraeilius dalykus tuo metu reikia mesti į šalį. Ko gero, trys dešimtmečiai moksliniame darbe suformavo tokią mano elgseną.
Ir pats taip visada elgiausi, ir taip stengdavausi orientuoti savo aspirantus, bendradarbius. Visada ieškok tai, kas svarbiausia, aktualiausia.
Galbūt todėl 1990 m. man buvo patikėta koordinuoti derybas su Tarybų Sąjunga. Vilniuje dar buvo nesibaigęs tik ką išrinktos Aukščiausiosios Tarybos posėdis, o mes, tokia pirmoji derybų brigada, su įgaliojimais jau lėkėme į Maskvą.
Kokie ten įgaliojimai – niekas net dokumentų mums įforminti nesuspėjo. Gavome tik žodinius įgaliojimus: lėk ir tuoj pat pradėk derybas su Gorbačiovu.
– Tuomet Sąjūdžio suvažiavime, kurio transliaciją neseniai Sąjūdžio 20-mečio proga kartojo, vėl pamatėme tokį patriotizmo, pilietiškumo proveržį, kuris šiandien jau atrodo tarsi kažkas nerealaus... Kas atsitiko?
– Oi, daug kas atsitiko. Sąjūdis, kuris tada sugebėjo mobilizuoti tautą, buvo privatizuotas, tapo kažkieno nuosavybė.
Dabar jo jubiliejaus proga parengėme pareiškimą, tačiau net buvusioje iniciatyvinėje jo grupėje nebuvo jokios vienybės. Taip ir liko nepaskelbtas.
Mokykloje pilietinis, patriotinis auklėjimas visiškai apleistas. Neseniai mėginau tai išsakyti švietimo ir mokslo ministrui, kuris yra buvęs tautininkas, tikėjau, mane supras... O jis man ir sako: mes gyvename demokratinėje valstybėje ir negalime žmonių prievartauti... Bet juk čia mūsų valstybės ateitis kuriama... O vaikai į gyvenimą išeina neturėdami jokio užtaiso.
Šauktinių kariuomenės, atrodo, neliks. Vadinasi, dar viena jaunimo auklėjimo forma užsidaro.
O buvo visai neprasta – kariuomenėje buvo diegiamas patriotiškumas, pilietiškumas. Aš jau nekalbu, kaip buvome prieš karą auklėjami mes. Visi tuo gyvi buvome.
Įsivaizduokite, iš manevrų grįžta kariuomenė – taigi visas Panevėžys išeidavo į gatvę ir apipildavo Lietuvos kareivėlius gėlėmis. O dabar eina kareiviai – kam jie rūpi?
Na, ir, žinoma, nepakankamas patriotizmo užtaisas gaunamas šeimoje.
– O iš kur jūs daugiausia gavote?
– Iš šitos nuotraukos. Matote, čia visa mano giminė. 1902 m. Šita prosenelė artimai bendravo su knygnešiais, tas buvo išrinktas į Vilniaus Didįjį Seimą. O čia – Kazimiera Kaupaitė, visuomenei labiau žinoma kaip motina Marija, Šv.Kazimiero seserų kongregacijos įkūrėja, turbūt vienintelė lietuvė, pristatyta į palaimintąsias.
Todėl visai nenuostabu, kad turėdamas tokias šaknis dar būdamas šešiolikmetis atsidūriau pogrindiniame gimnazistų būryje. Ginklus partizanams tiekėme. Netoli mūsų namų buvo mokykla, kurioje rusai buvo įsirengę karo ligoninę. Ir toje ligoninėje buvo pilna ginklų. Tai mokyklos sargienės sūnus tų ginklų parinkdavo ir pro tvoros apačią naktį – man, o aš paslepiu. Paskui atvažiuoja močiutė nuo Raguvos girios, aš jai į vežimą pakraunu ir ji išveža.
Buvome sumanę Panevėžio kalėjimą užimti ir paleisti kalinius. Bet, kaip ir daug kur, į mūsų būrį buvo infiltruoti du. Ir visus mus susėmė. Aš dar labai „bloznai“ atrodžiau, tai po pustrečio mėnesio mane paleido.
Manė, kad aš nieko rimto nežinau. Bet paskui sužinojo, kad žinau. Vėl atėjo suimti. Pavyko pabėgti. Slapsčiausi su Vytauto Janonio dokumentais. O tėvą su motina tada suėmė. Tik po 10 metų juos pamačiau.
Viskas eina iš žmogaus šaknų... Bet ne vien. Mano atrodo, mūsų didžiulė nelaimė – įžvalgių žmonių, kurie galėtų numatyti ateitį, vedlių stygius.
– Gal pusmečiui likus iki mirties monsinjoras Vasiliauskas manęs paklausė, ar matau Lietuvoje asmenybę, kuri būtų tinkama prezidento postui užimti, ir kai pasakiau, kad nematau, labai nusiminė: „O aš maniau, kad tik vienas nematau...“
– Aš irgi nematau. Ir čia yra tragedija. Tokių pusiau tinkančių gal ir sukrapštytume, bet kad nekeltų net abejonės... Nematau.
– Išaugote iš labai lietuviškų šaknų. Nuo tarybų valdžios kentėjote ir jūs, ir jums artimiausi žmonės. Ar gyva jumyse neapykanta Rusijai?
– Ne! Aš gi dar jaunystėje puikiai žinojau, kad tai daro ne rusai, o bolševikai. Nė viena tauta taip nenukentėjo nuo bolševikų kaip rusai. Todėl man mūsų prezidento politika šiuo klausimu ne visada suprantama. Jei norima lįsti į Gruzijos reikalus, reikia juos gerai suprasti. O norint ją ir kitas Kaukazo tautas suprasti, reikia ten pagyventi.
Kokiu pagrindu turėtume nusisukti nuo Rusijos? Kai dar dirbau Vokietijoje, jos valdžios žmonės man jau tada įrodinėjo, kad pagrindinis Lietuvos vaidmuo – tai tilto misija. Tilto su Rusija. Jūs gi, sako, rusus puikiai pažįstate. Labiau nei kas nors kitas. Deja, mes ne tik jokių pastangų ta kryptimi nerodome, bet dargi trukdome kitiems. Europos Sąjunga šį mėnesį ketina pradėti derybas su Rusija, o mes dėl gruziniškų reikaliukų norime žlugdyti tas derybas. Jau daug kas, kol kas, tiesa, su šypsena, pranašauja, kad mes galime būti iš ES išvaryti. Mes tampame kliuviniu. Paskui stebimės, kad užsienio investicijos mažėja.
Bet ką tu gali padaryti, kai gyveni valstybėje, kurioje nėra visavertės demokratijos, o šalį valdo partijomis besivadinantys klanai. Beje, tai frazė iš mano minėto pareiškimo, kurį parengėme Sąjūdžio 20-mečio proga susirinkę.
– Nelabai supratau, profesoriau: ar partijos tapo klanais, ar klanai partijomis?
– Ko gero, procesas abipusis.
– Gerbiamasis eksministre, o kaipgi laikosi jūsų pirmoji atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kurioje buvote miškų ūkio ministru. Kiek žinau, anksčiau jūs nuolat susitikdavote...
– Ką reiškia anksčiau?.. Prieš mėnesį buvo mano jubiliejus. Daugiau kaip pusė mūsų vyriausybės susirinko. Neatvyko tik tie, kurie tikrai negalėjo.. Jokio susvetimėjimo. Jokios neapykantos ar pavydo vienas kitam. Mes kažkaip jau negalime vienas be kito. Iki šiol renkamės pirmą kiekvieno mėnesio ketvirtadienį.
– Ačiū, profesoriau. Kaip ir visada buvote nuoširdžiai atviras. O gal atvirai nuoširdus. Koks skirtumas. Svarbu, kad jūs toks...
Ferdinandas Kauzonas
