Riaušėms kažkas dirigavo, jas kažkas sukurstė, kalba valdantieji. Anksčiau ar vėliau paaiškės, kiek teisingi tokie teiginiai, tačiau verta pažvelgti į gilumines žmonių nepasitenkinimo priežastis.
Smurto paremti nevalia, ir puolusieji Seimą turės atsakyti. Suduotas smūgis Lietuvos demokratijai, be kita ko, ir Lietuvos įvaizdžiui. Galbūt ne iki galo savo darbą atliko ir teisėtvarkos tarnybos - juk apie tai, kad įvykiai gali pasisukti šia linkme, buvo kalbama, diskutuojama jau keletą dienų. Nesenas Latvijos pavyzdys rodė, kad tai - ne juokai.
Tačiau, kita vertus, yra apgailėtinas nemažos dalies valdančiųjų požiūris, kad smurtinės riaušės prie Seimo - gryna provokacija. Riaušėms kažkieno diriguota – "Fronto" lyderio Algirdo Paleckio, Rytų kaimynės rankos, kažkokių kitų blogio jėgų.
Taip, gal ir dirigavo, gal ir buvo kurstytojų. Buvo ir įkaušusių. Tačiau faktas yra tas, kad įpykę ant valdžios žmonės buvo labai jau lengvai sukurstomi. Prie Seimo susirinkusi įvairiaspalvė minia, deja, buvo įkrauta minties šturmuoti Seimą. Smurtas kartais būna bejėgiškumo išraiška. Riaušės nebuvo atsitiktinės – link jų eita ilgai. Su dideliu liūdesiu ir apmaudu tenka pripažinti, kad tokia baigtis anksčiau ar vėliau buvo beveik neišvengiama. Dar liūdniau, kad valdantieji, atrodo, nenori išmokti šitos pamokos.
Stichinį protestą, matyt, bus mėginama susieti ne tik su piktavaliais kurstytojais, bet ir objektyviomis aplinkybėmis - su krize, depresija. Visa tai veikia, tačiau net ir tai nėra svarbiausia stichinių veiksmų prie Seimo priežastis.
Valdžios cinizmas, arogancija, visiškas nesiskaitymas su pilietine visuomene tolydžio augo pastaruosius dešimtį metų. Nors ir kaip skaudu būtų pripažinti, naujai išrinktas Seimas šiuo požiūriu yra nuoseklus šios katastrofiškos tendencijos tęsėjas.
Kibirkštis, įžiebusi protestą, buvo ne pati krizė, o įdiegiamas jos įveikimo planas. Tiksliau, šio plano principai. Rengiant planą buvo paminta solidarumas, teisingumas, skaidrumas. Negailestingai mokesčiais traiškydami savo darbu pelnančius duoną piliečius Seimo nariai nesugebėjo susimažinti net nepagrįstų išlaidų savo „tušinukams“.
Neįtikėtina, tačiau tiesa: didžiules permainas lemiančios reformos buvo rengiamos iš pradžių pasikvietus du bankininkus, o po to ir suvis už uždarų durų, posėdžiaujant siauram ratui partinių lyderių. Net ir partijos, frakcijos nariai buvo pastatomi prieš įvykusį faktą, priimtą sprendimą. Drastiškus sprendimus visi turėjo priimti tyliai, nedejuodami ir sukąstais dantimis. A. Kubilius džiaugėsi, kad antikriziniam planui pritarė Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė, Tarptautinis valiutos fondas. Lietuvos žmonių pasiklausti nepanorėjo, lyg ne jiems tas planas skirtas. Tų pačių profesinių sąjungų laiškai, prašymai, kreipimaisi mėnesių mėnesius dulkėjo neatsakyti.
Dar kartą kartoju: visi supranta, kad lengvų sprendimų ištikus krizei nėra. Tačiau ar neturėjo būti laikomasi solidarumo principo? Ar neturėjo būti visų pirma apkarpomos monopolijos, stambieji ir turtingieji? Ar kiekvienas skausmingas sprendimas neturėjo būti nuodugniai pagrįstas, paaiškintas? Kodėl liko keistos išimtys – alui, bet ne vaikų pienui, advokatams, bet ne kultūrininkams?
Ilgus metus bjaurėjausi Lietuvoje vešančiu populizmu ir net nesapnavau, kad įmanoma sulaukti kai ko dar mažiau malonaus. Dabar populizmas Lietuvoje, galima sakyti, kaip ir išnykęs, ir jį prisiminti galima net su tam tikra nostalgija. Populistai bent jau demonstruodavo savo dėmesį ir rūpestį eiliniu žmogumi – aišku, kitas klausimas, ar tas žmogus jiems rūpėjo iš tikrųjų. Tačiau dabartinis politikos stilius yra ne mažiau, o gal dar labiau atkarus: persunktas cinizmo, visiško interesų grupių ir visuomenės nuomonės nepaisymo. Žmonės dabartiniams politikams – tai tarsi sukiužę grybai prie kelio, kuriuos galima nuspirti, kartais netgi su sadistiniu pasimėgavimu.
Tokioj dirvoj palanku vešėti korupcijai. Ačiū Dievui, kad ant valdančiosios Tėvynės sąjungos nekrinta tokių įtarimų, antraip žmonių įniršis būtų kur kas didesnis. Tačiau čia reikia matyti didžiulį pavojų: uždara, neskaidri politika neišvengiamai veda prie tokių dalykų. Toks politikos stilius yra korupcijos šaltinis.
Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus ir Seimo pirmininko Artūro Valinsko duetas yra labai nesėkmingas derinys čia aptariamu požiūriu. Nors visais kitais atžvilgiais tai visiškai skirtingos, net priešingų charakterio bruožų asmenybės, juos abu vienija arogancija ir įtikėjimas savo neklystamumu. Be to, jei tai būtų lygiaverčiai partneriai, galbūt turėtų skirtingas nuomones, tartųsi, ir būtų surasti nuosaikesni, geriau apsvarstyti sprendimai. Tačiau A. Valinsko prioritetas yra tuščiagarbystė kaip tokia, kaip pats sau tikslas, todėl technokratinės A. Kubiliaus vizijos besiliedamos nesutinka jokių kliūčių. Savo ruožtu absurdiški A. Valinsko akibrokštai ir jo svitos vulgarumas galutinai pakirto Seimo, kaip valstybės svarbiausios institucijos, autoritetą.
