Turtingiausi Rusijos verslininkai skursta ir sensta: pastaraisiais metais jų turtas augo maždaug 1,5 lėčiau, nei Rusijos BVP. O patys turtų savininkai nuo 2004 metų paseno 6 metais, iki 50 metų. Naujų žmonių srautas „Forbes“ reitinge pastaraisiais metais nebuvo didelis, o jo nuolatiniai nariai jaunystės eliksyro neturi.
Senatvė – keistas laikotarpis milijonieriui: dauginti turtus jau nėra reikalo, bet ką gi veikti? Tiesioginis kelias į depresiją. Ypač jei liūdnos mintys pagilinamos krizėmis, ekonominiais nestabilumais, ginčais su buvusiais partneriais. Borisas Berezovskis prieš ketverius metus buvo sau rekordinėje 29-oje „Forbes“ reitingo vietoje. O naujausiame ir praėjusiame reitinge B. Berezovskios būti nebegalėjo: turtai tirpo, skolos augo.
Milijardierių depresija – retas atvejis. Kovoja jie su ja skirtingai. Tomas Monaghanas, „Domino‘s Pizza“ įkūrėjas ir Detroito beisbolo komandos „Tigers“ savininkas, pardavė kompaniją už 1 milijardą dolerių ir daug metų užsiima katalikiška filantropija. Jo gyvenimą pakeitė žymioji Clive‘o S. Lewiso knyga „Tiesiog krikščionybė“. O milijardierius Adolfas Merckle (5 vieta vokiškajame ir 94 vieta 2008 metų pasauliniame „Forbes“ reitinge su 12,8 milijardo JAV dolerių turtu) su depresija nesusitvarkė ir 2009 metų žiemą šoko po traukiniu. Įpratęs visada tik nugalėti, A. Merckle neišgyveno augančių skolų naštos ir milijardinių praradimų dėl vieno nesėkmingo sandorio. Jis suklydo su trumpų „Volkswagen“ akcijų pardavimu, galvodamas, kad jo sandoris su „Porsche“ nebus užbaigtas.
Sunku būti milijardieriumi. Nuolatiniai rūpesčiai: turtai gali išgaruoti greičiau, nei atsirado.
Labai neramu, netgi jei viskas gerai. Kai Nelsono Rockefellerio, turėjusio apie 3 milijardus dolerių, paklausė, kiek jam reikia užsidirbti, kad atsipalaiduotų, jis atsakė: „Keturis milijardus.“ Tai buvo tik artimiausias tikslas.
Daugumos milijardierių logika tokia pati, rašo „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Robertas Frankas savo knygoje apie milijardierius „Turtingistanas“ („Richistan“, 2007 metai). Mums vadovauja godumas ir baimė, teigė vienas iš turtingųjų jo pašnekovų, mes visada jaudinamės. Milijardieriai – svetimšaliai savo šalyje, tvirtino R. Frankas, jie turi savo mediciną, savo klubus ir restoranus, asmeninius lėktuvus. Bet nuo to labai pavargsti. Vienuolikmetė amerikiečių milijardieriaus dukra paprašė jai per gimtadienį padovanoti bilietą į paprastą lėktuvą, kad pažiūrėtų, kaip atrodo didelis oro uostas, ir skristi kartu su kitais žmonėmis. Sėkmės medžioklė ištuština ir turi didelę kainą, juk galiausiai pinigai netampa pagrindiniu faktoriumi, kuris nulemia, ar jų savininkai yra laimingi.
Tačiau tarp investuotojų yra žmonių, manančių, kad laimę galima nusipirkti už pinigus.
Su šiuo teiginiu sutinka 16 proc. neseniai „Spectrem Group“ apklaustų investuotojų su laisvais 0,5-1 milijonu dolerių. Ir 20 proc. tų, kurie investuoja daugiau nei 5 milijonus dolerių. Nesutinka su teze apie pusę investuotojų. Žinojimas ateina su patirtimi: nusipirkti laimę tikisi daugiau nei trečdalis investuotojų, kurie dar nepasiekė 40 metų amžiaus. Taip pat galvoja vos 18 proc. vyresnių nei 60 metų investuotojų.
2011 metais žinomas sociologas Danielis Kahnemanas ir ekonomistas Angusas Deatonas išleido studiją, įrodančią, kad pasitenkinimas gyvenimu auga kartu su pajamomis, bet tik iki 75 tūkstančių dolerių šeimai per metus. Apklausos metu (2008-2009 metai) tokius pinigus gaudavo daugiau nei trečdalis iš 450 tūkstančių apklaustųjų. Šis lygis buvo labai artimas vidutiniam amerikiečių lygiui (71 500 dolerių). Kai pinigų daugiau, jūs galite nusipirkti papildomus malonumus, bet vertinsite juos mažiau, tvirtino D. Kahnemanas.
Ne faktas, kad pinigai daro žmones laimingesnius, bet jų nebuvimas tikrai atneša nelaimę.
Galbūt problema ne tame, kad su pajamomis dažnai auga ir išlaidos bei įsipareigojimai. Ir jeigu pirmosios atsilieka nuo antrųjų ir trečiųjų, laimės tame mažai. Tą akimirką, kai D. Kahnemanas ir A. Deatonas vykdė apklausą, turtingesni respondentai akivaizdžiai buvo nelaimingi: JAV buvo recesijos epicentre ir žmones su didesnėmis už vidutines pajamomis liūdino pingantis nekilnojamas turtas ir neapmokamos skolos.
Pinigai gali turėti įtaką laimei, bet reikia žiūrėti ne į pajamų ar išlaidų lygį, o į turtą (laisvos lėšos, kurias galima investuoti). Dar 2004 metais Bruce‘as Heidi iš Melburno universiteto ir jo kolegos penkių Europos šalių pavyzdžiu parodė, kad turto lygis įtakoja laimę labiau, nei pajamos. O dar labiau – trys sujungti faktoriai: pajamos, turtas ir vartojimas.
Vidutiniškai multimilijardieriai patenkinti gyvenimu labiau, nei kiti. Dar viena „Spectrem Group“ apklausa (1200 žmonių) parodė, kad investuotojų, patenkintų gyvenimu, dalis monotoniškai auga kartu su „grynojo turto“ lygiu (atskaičius mokesčius, neįskaičiuojant pagrindinio būsto kainos). Iš tų, pas kuriuos šis rodiklis žemiau 100 tūkstančių dolerių, gyvenimu patenkinti tik 24 proc. Tačiau kaip patenkinti: įvertino savo pasitenkinimą gyvenimu 9-10 balų pagal 10 balų skalę! Tarp turinčių 100 000 – 500 000 dolerių tokių žmonių 30 proc., 0,5-1 milijoną dolerių – 34 proc., daugiau nei 5 milijonus – net 44 proc. Augant turtui, auga respondentų pasitenkinimas savo šeima, vaikais, socialiniu gyvenimu, darbu ir aktyvumu už darbo ribų.
Jeigu šie duomenys teisingi, pasitenkinimas gyvenimus turi augti kartu su kilimu link „Forbes“ reitingo viršūnės.
Bet kai kuriems milijardieriams masę nemalonumų žada netgi ne turtai, o pats patekimas į turtingiausiųjų sąrašą, mano ekonomistai iš Šanchajaus universiteto ir to paties miesto verslo mokyklos.
Kinijoje du trečdaliai laiko turtinguosius „blogais“ ir „labai blogais“, ir tik 16 proc. mano, kad oligarchai dėl savo turtų turi dėkoti savo sugebėjimams. Konfucijinis ir komunistinis paveldas liepia neišsišokti ir slėpti savo turtus. Bet negalima likti nepastebėtam, patekus į 50 turtingiausių verslininkų sąrašą!
Būti žymiam negražu, todėl per pirmąsias dvi diena po naujienos apie naujo milijardieriaus patekimą į „Hurun“ sąrašą jam priklausančios Kinijos kompanijų akcijos parodo 3 proc. žemesnius rinkos reitingus. Jeigu kompanija įregistruota Honkonge ar JAV, šis dėsnis nebegalioja: tik Kinijos investuotojams kompanijos savininko žinomumas – neigiamas faktorius. Ypač nekilnojamojo turto ir nuo valstybinių tarnautojų priklausančių atšakoms: energetika, monopolijos, bankai (5,1 proc. žemiau rinkos lygio). Toliau – ne geriau: per kitus trejus metus Tobino koeficientas (kompanijos kapitalizacijos ir jos balansinės aktyvų kainos santykis) krenta nuo 3,2 iki 2,3.
Prie sunkios Kinijos turtuolių situacijos prisideda ir valstybiniai tarnautojai. Iš pradžių jie atsisako padėti kompanijoms. Su metinėmis kompanijos pajamomis susieta subsidijų suma prieš savininko patekimą į sąrašą sudaro 1,1 proc., po – 0,61 proc. Be to, reguliuoja jie milijardierius su ypatinga aistra. Tikimybė, kad būsi tiriamas, suimtas, apkaltintas nusikaltimu tokiems milijardieriams per 1999-2007 metus pasiekė 17 proc., kitiems verslininkams – 6,8 proc.
Vienintelis būdas palengvinti „turtų prakeiksmą“ – filantropija.
Kai į „Hurun“ sąrašą patenka žinomi geradariai, jų kompanijų akcijos auga. Taip per 2010-2012 metus milijardierių, užsiimančių labdara, dalis Kinijoje išaugo nuo 19 iki 24 proc. Bet tai tik smulkmenos: visos išlaidos labdarai, užregistruotos „Hurun“, neviršija vieno turtuolio, kuris sąraše būtų šimtasis iš tūkstančio, pinigų.
Kinijos milijardierių gerovė kuriama per artimus kontaktus su politine šalies vadovybe – tuo įsitikinę 91 proc. kinų. Ir rusų neapykanta oligarchams turi panašias šaknis. Galbūt būtent šis faktorius nustato, ar „naudingi“ milijardieriai ekonomikai. Dar 2000 metais Randall Morckas ir jo kolegos suskirstė „Forbes“ reitingą į milijardierius, viską pasiekusius savo pastangomis, ir tuos, kurie savo turtus paveldėjo. Susumavus abiejų kategorijų turtus 32 šalių, R. Morckas suskaičiavo: ten , kur verslininkų-milijardierių ir BVP santykis aukštesnis, ekonomika auga greičiau. O ten, kur daugiau paveldėtojų-milijardierių, jis lėtėja. Ekonomistams reikia žiūrėti ne į turtų koncentraciją, o į tai, kieno rankose jie susikoncentravę, rašė R. Morckas.
Besivystančiose šalyse beveik nėra milijardierių, paveldėjusių savo turtą iš savi tėvų-aristokratų. Užtat Indonezijoje prie Suharto nebuvo galima tapti milijardieriumi be ryšių su šalies vadovybe. Panaši situacija prieš 15-20 metų buvo Rusijoje. Dar 1991 metais šalyje nebuvo nei vieno milijardieriaus. Todėl Sutirtha Bagchi iš Mičigano universiteto padalino turtuolius iš globalaus „Forbes“ reitingo kitaip, nei R. Morckas, išskyręs tuos, kurie susikrovė savo turtus dėl artumo su politiniais elitais. Į „paskirtų milijardierių“ grupę pateko (skirtingose šalyse skirtingais metais) 4-13 proc. sąrašo atstovų.
S. Bagchi pasvarstymai turi vieną trūkumą: jo milijardierių suskirstymas į dvi grupes yra subjektyvus. Bet išvados atrodo sąžiningos. Milijardierių, pasiekusių savo sėkmę dėl ryšių, koncentracija šalyje lėtina ekonomikos augimą. Kuo daugiau „paskirtų“ milijardierių turtų, tuo didesnė šalyje korupcija. Ir tuo mažiau šansų gerai teisinei sistemai ir nuosavybės teisių apsaugai. „Paskirtiems“ oligarchams mažiausiai reikia, kad visi žaistų pagal tas pačias taisykles.
