Ekonomikai susitraukiant net 15 proc., galima būtų pageidauti, kad ir viskas joje trauktųsi taip pat septintadaliu. Tada visas šalies ūkis išliktų nepaklibintas, tik mažėlesnis, o kas dar svarbiau – visiems vienodai nusileistų vartojimas ir visa materialinė gerovė.
Šalies premjeras galėtų nesibaiminti Briuselyje susitikti su J.Almunia, kad šis neužkalbintų apie Lietuvos biudžeto deficito problemas ir būtinumą tą deficitą mažinti, o mes Lietuvoje nesinervuotumėm dėl to, kad kaimynų ar pažįstamų gyvenimas blogėja lėčiau nei mūsų, nes gi blogėtų vienodai. Juk sužinome, kad gyvename „gerai“ arba „blogai“ tik lygindamiesi su kitais.
Taigi, visų realiosioms pajamoms smukus 15 procentų, apie savo gyvenimą šiais krizės metais galėtume sakyti “blogiau“ tik lygindami su gyvenimu pernai ar užpernai, bet tai jau visai kas kita. Užtenka prisiminti, kaip didžiuojamės, pasakodami vaikams, koks sunkus buvo gyvenimas, kai mes patys buvome maži ar jauni. To betrūko, kad iš mūsų atimtų tokią galimybę ir ateityje taip pasakoti.
Tačiau visiškai proporcingas leidimasis žemyn neįmanomas.
Pirma, per praėjusį 2000-2008 m. laikotarpį mūsų ekonomika augo labai sparčiu vidutinišku 7 proc. metiniu tempu. Galop perkaito ir išsiklaipė. Neproporcingai padidėjo sektoriai, skolintų lėšų sąskaita aptarnaujantys ūmią ūkinę ekspansiją. Vien 2006-2008 metų laikotarpiu šalies ūkyje dirbančių žmonių skaičius (skaičiuojant sąlyginiais darbuotojais, t.y. atsižvelgiant į dirbtą laiką) sumažėjo 1,8 proc., tame skaičiuje apdirbamojoje pramonėje 8,2 proc. žemės ūkyje – 36,6 proc. Tuo tarpu finansinio tarpininkavimo įmonėse darbuotojų skaičius išaugo 18 proc., o nekilnojamojo turto sektoriuje – net 23,2 proc. Natūralu, kad krizės metu šie sektoriai nukenčia santykinai daugiau, nes žymios dalies tų pinigų, kurie buvo jų veiklos pagrindas, nebeliko – dėl užsičiaupusio kredito bei būstų vertės kritimo.
Antra, įprasta, kad ekonomikai nustojus augti, pirmiausia mažinamos išlaidos investicijoms; šitaip pavyksta prilaikyti vartojimo išlaidų kritimą, tuo pačiu – ir artimiausio laikotarpio ūkinio aktyvumo lygį. Jau 2008 m. bendrosios materialinės investicijos sumažėjo nuo 28 iki 24,8 proc. BVP. Kapitalui atnaujinti skirtos investicijos šių metų pirmąjį ketvirtį smuko net 37,1 proc. Tai yra, it buvom atidėję bulvių sėklai – kitąmet manėme sodint daugėliau, kad daugiau cepelinų būt ant stalo. Bet persigalvojom – laikai sunkūs, maisto sumažėjo, tai dalį sėklos suvalgysim. Taigi, kas dirba investicijų realizavimo sektoriuje – nukentės daugiau.
Trečia, kalbame apie visą ekonomiką – apie apibendrintus statistinius rodiklius. Pirminiais yra kiekvieno asmens veikla ir jos sėkmė, lemianti šeimos gerovę. Mes imamės verslo ten, kur pelningiau, samdomės ten, kur daugiau moka, perkam - kur pigiau, parduodam – kur brangiau. Makroekonomikos rodikliai seka mums iš paskos, ir „komentuoja“ mūsų veiklą.
Kitas dalykas, kad finansų krizė ir realios ekonomikos sustingimas pasaulyje bei mūsų pačių absoliutus tikėjimas, kad viskas bus tik geryn, galop atvedė prie to, ką šiandien turim; dabar reikia gelbėtis.
Kokios bebūtų ekonominės politikos priemonės, prisitaikant prie sunkmečio, visos jos turi vesti į tai, kad, pirma, krizės našta būtų padalinta pakankamai tolygiai ir, antra, nesutrukdytų rastis ūkio plėtrai jau po metų ar pusantrų.
Didinti PVM? Mažinti biudžeto išlaidas? Apkarpyti investicijas, išsaugant vartojimą? Daugiau skolintis, siekiant nemažinti socialiai svarbių valstybės išlaidų? Sumažinti pensijas?
Viskas susiveda į vieną bendrą vardiklį – pasisemti iš ateities pajamų, jas sumažinant. Padidinsime PVM – šeimų išlaidos padidės, mažiau bus galima taupyti, mažiau investuosime. Mažinsime valstybės išlaidas – mažės paklausa verslo prekėms ir paslaugoms, mažiau grynųjų pajamų sukaups verslo ateities investicijoms. Apkarpysim investicijas dabar – mažiau gaminsime rytoj. Daugiau skolinsimės – mažiau galėsime investuoti rytoj, nes reikės aptarnauti padidėjusias skolas. Sumažinsime pensijas – kirsim per pakinklius vietiniam, ypač smulkiajam verslui, kuris dėl to nyks, užuot gyvavęs ir kuręs paklausą kitiems.
Visa tai reiškia, kad pastangos padidintomis valdžios išlaidomis palaikyti paklausą ekonomikoje yra rizikavimas ateities gerove.
Beje, Europos komisija jau įspėjo ES valstybes – laikas nustoti remti verslą, kurstant paklausą deficitiniu išlaidų finansavimu, nes tai gresia ūkio destabilizavimu.
Apyvartą galima išsaugoti ne vien išsaugant paklausą. Dabar aplinka siūlo geresnes pasiūlos galimybes. Štai balandžio mėnesio faktai: eksportuotų prekių kainų indeksas pakilo 0,5 proc., tuo tarpu importo prekių indeksas sumažėjo 0,7 proc. Dar reikšmingesnis faktas apie ūkio subjektams teikiamų paslaugų kainų mažėjimą: per pirmąjį šių metų ketvirtį, lyginant su 2008 m. ketvirtuoju ketvirčiu, kita pašto ir pasiuntinių veikla atpigo 2 proc., jūrų transporto paslaugos – 5,5 proc., krovininio kelių transporto – 6,2 proc., telekomunikacijų paslaugos - 7,9 proc.
Net darbo užmokestis, kokią santykinai nedidelę dalį jis besudarytų mūsų verslo įmonių produkcijos kaštuose, šių metų pirmą ketvirtį sumažėjo vidutiniškai 5,4 proc., ir tikriausiai mažės toliau, vėlgi plėsdamas verslininkų galimybes mažinti kaštus.
Krizė mygia ir verslą, ir valdžią. Regis, abu labu jau kruta efektyviau nei prieš metus. Kurį laiką turėsim mažiau išlaidų fejerverkams ir „įvaizdžio“ projektams (valdžios pusėje) bei ferariams ir vilų prabangai (verslo pusėje).
Kita vertus, nėra nei laiko, nei galimybių užtikrinti visiškai vienodą krizės naštos padalinimą. Valdžia išvis saliamoniškai išsprendė problemą: aiškinamajame rašte dėl 2009 metų svarbiausių biudžeto rodiklių pakeitimo įstatymo vyriausybė parašė, kad „neigiamų pasekmių, priėmus šį įstatymo projektą, nenumatoma.“
Gal ir teisingai parašyta. Nebent reikėjo pridėti - „kai kam“.
