Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba (NKPVT) visiškai netikėtai nusprendė, kad Žaliojo tilto skulptūros – anoks čia blogis. Metų metus trypčiojus vietoje dėl, atrodo, elementaraus sprendimo atsisakyti sovietinės simbolikos pačiame Vilniaus centre ir vėl neišspręstas. Susidaro įspūdis, kad buvo svarstoma ne klausimo esmė, o draskomasi dėl įžeistų ambicijų ar nepasidalinamos kompetencijos ribos.
Intelektualai Lietuvoje jau senokai kaltinami pernelyg švelniomis pozicijomis valstybei svarbiais klausimais ir panašu, kad šį kartą tas „intelektualinis minkštumas“ pasireiškė visu gražumu. Sprendimas priimtas net nepaisant to, jog prieš savaitę Kultūros paveldo centras paskelbė, kad Žaliojo tilto skulptūroms teisinė apsauga – nereikalinga. Nors šios išvados anksčiau prašė pati taryba. Kultūros ministras Šarūnas Birutis dar pernai pasirašė rankas NKPVT atrišantį įsakymą, kuris leido nebevertinti objektų, kuriuose esama sovietinių ar nacistinių simbolių - SSRS ar nacistinės Vokietijos vėliava, herbas, svastika, SS ženklas, kūjis ir pjautuvas, penkiakampė žvaigždė ir pan. Taip pat okupacine simbolika pripažįstami nacionalistų, SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai, organizacijų ar į juos panašūs simboliai. Šios naujos taisyklės leido vertinimo tarybai priimti sprendimus dėl minėtų objektų teisinės apsaugos panaikinimo.
Niekam ne paslaptis, kad minėtas įsakymas netiesiogiai ir buvo tam skirtas – pagaliau nebetrypčioti vietoje ir priimti sprendimą nukelti sovietines skulptūras nuo Žaliojo tilto.
Kauniečiai nesutriko ir akimirksniu pasinaudojo ministro įsakymu: analogiška taryba Kaune pernai gruodį panaikino teisinę apsaugą ant Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto esantiems sovietiniams simboliams. Tad kas trukdo vilniečiams priimti išmintingą sprendimą? Juk niekas nekalba apie fizinį skulptūrų sunaikinimą: tiek diskusijų sukėlęs objektas gal ir yra vertingas ar kam nors brangus, bet vertingas ir brangus jis gali būti ne ant tilto, o muziejuje.
Daugiau nei keista, kad visuomenė įsitikinus (arba įtikinta), kad Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas yra „istorijos ištrynimas“. Ne tik dalis visuomenės, kad ir vertinimo taryba galvoja tokiomis pačiomis kategorijomis: net 7 iš 8 NKPVT narių balsavo prieš sprendimą nukelti skulptūras. Tarybos pirmininkas Romas Pakalnis vienintelis balsavo už skulptūrų nukėlimą. Įvertinęs rezultatus jis priėmė garbingą sprendimą ir atsistatydino. Blogiausia, kad komisija leido sau neįvardinti ir savo sprendimo motyvų. Girdi, nubalsavome – taip ir bus. Kategoriškai nesutinku su tokia arogancija. Mano žiniomis, nevyriausybininkai jau kreipėsi į teismą dėl tokio sprendimo ir jo nemotyvavimo. Bet gal laikas įsikišti ir kitiems? Kultūros ministerijai? Vyriausybei? Prezidentei? Šios skulptūros - tai sovietinės propagandos įrankiai, kurių tikslas - įtikinti okupuotos valstybės piliečius, kad jie gyvena sovietiniame rojuje. „Tarybinė liaudis“ turėjo patikėti, kad nėra tremčių, nėra gulagų, nėra persekiojimo, nėra okupacijos. Nėra čia ką kalbėti apie gamyklas, geležinkelius, šlapią dešrą ir kitą buitį - tai ne „sovietiniai pasiekimai“, o varganas tuometinis gyvenimas.
Neduok Dieve, pamirštume istoriją – tikrai to nenoriu, bet dar labiau nenoriu, kad savo vaikams ir anūkams rodytume tokį blogą pavyzdį, kad reikia susitaikyti su dabartimi, kentėti ir nieko nekeisti. Jeigu dar buvo galima „kentėti“ anksčiau, tai prasidėjus Rusijos agresijai to daryti nebeleidžia savigarba. Kai aplinkui tiek argumentų, kodėl reikia nukelti skulptūras, sprendimai, kurie rodo priešingą kryptį, kelia niekam nereikalingą sumaištį. Nebent ta sumaištis būtų naudinga priešiškoms jėgoms. Negalime to leisti – Žaliojo tilto skulptūros turi pasitraukti į joms deramą vietą.
Valentinas Mazuronis – Europos Parlamento narys
