Mėgstame sakyti, kad gyvename vieningoje Europoje, tačiau ne paslaptis, kad egzistuoja dvi arba net trys Europos, kurios kartais gana sunkiai randa bendrą kalbą, nes blogai viena kitą supranta.
Nors Lietuva ir dar 9 Vidurio ir Rytų Europos valstybės jau priklauso Europos Sąjungai, nemažai daliai vakariečių Europa - tai tik Vakarų Europa, rašo „Lietuvos žinios“. Jie dar žino, kad rytinėje žemyno dalyje yra Rusija, o tarp jų esančios valstybės tarsi patenka į niekieno zoną arba, kaip Baltijos šalys, tebėra siejamos su Rusija. Tokios Vidurio Europos valstybės kaip Čekija ir Vengrija, būdamos labiau išsivysčiusios, taip pat gana iš aukšto žiūri į savo kaimynus, o norinti kuo greičiau užmiršti komunistinę praeitį, Estija ėmė identifikuoti save su Skandinavija, o ne su Vidurio ir Rytų Europa. Balkanų šalims toks Europos dalijimas taip pat nepriimtinas. Atvykęs į Varšuvoje surengtą konferenciją „Lenkija, Vidurio ir Rytų Europa Europos Bendrijoje“ Zagrebo atstovas tiesiai šviesiai tą pasakė. Jis aiškino, kad šiuo regionu nesidomi Kroatijos žiniasklaida, jis nerūpi Kroatijos istorikams ir net Kroatijos studentai toliau Budapešto, su kuriuo Kroatiją praeityje siejo bendras priklausymas Austro-Vengrijos imperijai, nenuvažiuoja. Balkanai orientuojasi tik į didžiąsias Vakarų Europos valstybes ir jiems rūpi pietuose esanti Turkija.
Lenkijos vaidmuo
Užtat Vidurio ir Rytų Europos dalimi save laiko Lenkija, turinti didžiausią teritoriją bei daugiausia gyventojų ir norinti tapti šio regiono lydere. Vien lapkričio mėnesį lenkai Varšuvoje suorganizavo du šiai temai skirtus renginius - mokslinę konferenciją „Lenkija, Vidurio ir Rytų Europa Europos Bendrijoje“ ir 10 Vidurio Europos šalių bei Švedijos užsienio reikalų ministrų susitikimą, kuriame buvo aptarta Europos Sąjungos Rytų partnerystės iniciatyva ir svarbiausios šio regiono problemos.
Lenkijos Liublino mieste yra įsikūręs Vidurio ir Rytų Europos institutas, kuris kartu su Lenkijos istorikais ir politikais deda daug pastangų norėdamas suvienyti šio regiono valstybes ir pasiekti, kad jų balsas būtų girdimas ir svarus visame žemyne. Tačiau Vidurio ir Rytų Europa nelabai randa bendrą kalbą ir net priklausymas Europos Sąjungai nepasitarnauja šių šalių vienybei. Tarsi atsiribojusios nuo šio regiono tebėra Čekija ir Vengrija, neaišku, ar dėl to, kad skęsta savose problemose (Vengrija pateko į gilią ekonominę krizę, o Čekija net nėra linkusi ratifikuoti Lisabonos sutarties), ar dėl to, kad nenori valstybių vienybės proceso iniciatorei Lenkijai leisti lyderiauti, tuo labiau kad dažnai nepritaria jos politikai Rusijos atžvilgiu ir prieštaringai vertina Lenkijos išsišokimus Europos Sąjungoje.
Lenkijos partnerė - Lietuva
Tačiau Lenkija nėra linkusi taikstytis nei su savo, nei su šio regiono nuvertinimu. Ji intensyviai ieško partnerių bendrai politikai, nes supranta, kad tik taip galima ką nors padaryti. Artimiausia jos partnere tapo Lietuva, mielai linkusi prisijungti ir Ukraina, kuri dar nėra Europos Sąjungos narė. Todėl dabar geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai nuolat pabrėžiami, nepamirštant akcentuoti ir to, kad dėl skaudaus abiejų valstybių istorinio patyrimo sutampa jų požiūris ir dėl iš Rusijos gresiančio pavojaus.
Lietuvos ir Lenkijos prezidentų santykiai labai draugiški, gerai sutaria abiejų valstybių politikai, kuluaruose randa bendrą kalbą ir gana aršiai konferencijų salėse besiginčijantys istorikai, kurie virsta gerais bičiuliais susėdę prie pietų stalo. Praeities nuoskaudų nėra linkę pabrėžti ir abiejų valstybių gyventojai, nors lietuviai vis dar labiau myli rusus nei lenkus, su kuriais juos jungia bendras likimas praeityje, ir kurie taip, kaip ir lietuviai labai jautriai reaguoja į tai, kad jų balsą ne visada girdi ar nelabai supranta nepatekusi komunistų įtakon Vakarų Europa.
Reikia pripažinti, kad lenkų inteligentija tikrai stengiasi suprasti lietuvius ir patraukti juos savo pusėn. Varšuvoje niekas neįsivaizduoja, kad iš Vilniaus atvykęs žmogus būtinai privalo mokėti lenkiškai ir mielai šneka su juo angliškai ar kita jam suprantama kalba. Atstatytuose Karalių rūmuose anglų kalba vedantys ekskursijas gidai nuolat pabrėžia, kad tai ne Lenkijos, o Žečpospolitos, kurią sudarė dvi valstybės - Lenkija ir Lietuva, valdovų rezidencija, bei parodo visur esančius abiejų valstybių herbus. Dirbti į Lietuvą Lenkijos diplomatinėse ir kultūrinėse įstaigose atsiunčiami lenkai, kurie moka lietuvių kalbą, o Varšuvos konferencijose pristatydamas pranešėjus iš Lietuvos vedantysis sako, kad jie atvyko iš Vilniaus (o ne Wilno, nors būtent taip lenkų kalba skamba mūsų sostinės pavadinimas).
Žinoma, praeities nuoskaudų nėra linkusi pamiršti nei viena, nei kita pusė, tačiau ieškoma to, kas abi tautas jungia, o ne skiria, ir kuo abi tautos gali bendrai didžiuotis. Lenkai bene vieninteliai iš Vidurio Europos tautų niekada nesieja lietuvių su rusais ir negalvoja, kad abi tautos pusę amžiaus gyveno skirtingose Europose.
Palmyra Krupenkaitė
