Kiek aukoti bažnyčiai? Ar kunigas gali prašyti konkrečios sumos? Kur baigiasi dvasininkų pragmatiškumas ir prasideda godumas? Pastaruoju metu internetinėje erdvėje pasirodę jaunavedžių pasakojimai apie Dievo tarnų elgesį sukėlė diskusijų audrą.
Kritikos strėlės
Bažnyčia negali būti gyva tik maldomis. Šią tiesą įsisąmoninę vyresnės kartos žmonės jai aukoja be jokios sąžinės graužaties. Jų tėvai ir seneliai bažnyčioje iš užančio ar skepetos ištrauktus pinigus dėjo klebonui į delną ar metė į aukų dėžutę lengva širdimi ir taip mokė vaikus.
Tikėjimas ir aukojimas bažnyčiai buvo neatsiejamos sąvokos. Dabar kitaip. Dažnas į Dievo namus tuoktis, krikštyti ar laidoti artimo užėjęs lietuvis piniginę atveria sukandęs dantis. Vienus šokiruoja kunigų prašomų aukų dydis, kiti nesupranta, kodėl apskritai reikia aukoti.
Visuomenė kaltina dvasininkus godumu, pastarieji klausia, kokia gi jų meilė Bažnyčiai, jeigu jai numeta grašius.
Apie tai pamąstyti pasiūlė Panevėžio Kristautas Karaliaus katedros administratorius Eugenijus Troickis, viename interneto portale komentuodamas katedros dvasininkams jaunavedžių mestus kaltinimus, esą per daug buvo užsiprašyta už Santuokos sakramentą.
Tuo metu Rasa G. ir Lina Gruodyte prisistačiusios moterys pasakojo buvusios įskaudintos kunigų elgesio. Rasa G. rašė, jog Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kunigas, pakvietęs ją su draugu susitikti prieš santuokos ceremoniją, visą laiką kalbėjo tik apie pinigus. Jaunavedžiams esą buvo pasakyta, kad jie privalo atnešti 300 litų prieš savaitę iki vestuvių.
Rasa G. ir jos mylimasis auką padavė ne prieš ceremoniją, o po jos ir ne 300, o 200 litų – tiek, kiek galėjo.
Moteris siūlė atspėti, koks „malonus“ kunigas buvo per jų šventę.
„Labai apmaudu, jei kažką nuvylėme. Kita vertus, kaip objektyviai pamatuoti, koks malonus kunigas turėjo būti? Ar jis kokį linksmesnį pamokslą turėjo pasakyti, ar kaip“? – viešojoje erdvėje diskutavo E. Troickis.
Dvasininkas aiškino, kad aukos už Santuokos sakramentą yra savanoriškos. Tačiau kai jaunavedžiai kunigų klausia, kiek aukoti, šie pasako, kiek kainuoja vargonininkas, raudonas kilimas, šviesos ir kiti atributai , užsimena ir apie auką Bažnyčiai.
Jis patikino, kad būna ir tokių porų, kurios nieko nepaaukoja, bet vis tiek gauna santuokos palaiminimą.
Kristaus Karaliaus katedros administratorius stebėjosi, kad pasitaiko porų, kurios kelia prabangias vestuves, bet nepaaukoja kelių šimtų litų Bažnyčiai.
Buvusi panevėžietė, šiuo metu Vilniuje gyvenanti L. Gruodytė, nusprendusi Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje sumainyti aukso žiedus su savo išrinktuoju, Bažnyčią palygino su UAB.
Iš kunigo ji išgirdo prašymą paaukoti 300 litų. Dvasininkas paaiškino, kad Bažnyčiai santuokos brangiai atsieina: reikia uždegti šviesas, o elektra, žinia, brangi, uždegti žvakes, sumokėti mišių patarnautojui ir vargonininkui.
Anot Linos, kunigas leido jiems suprasti, kad apie jo paprašytos aukos dydį nedera referuoti klebonui, kaip pasielgė viena pora.
Žemaitijoje dvasininkai nesidera
Telšių Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčios dvasininkai, matyt, kad nebūtų nesusipratimų, bažnyčios skelbimų lentoje iškabino raštą, kuriame nurodė orientacinius aukų dydžius. Čia Dievo tarnai pageidauja, kad už šv. Mišias be datos žmonės aukotų 40 litų, jei nurodyta data – 50–70 litų.
Sudėtinių (bendrų) šv. Mišių auka gali svyruoti nuo 5 iki 30 litų nuo kiekvieno aukotojo. Laidotuvių mišių auka įvertinta 250 litų, dar atskirai derėtų atsiskaityti su bažnyčios tarnais. Tokios pat sumos laukiama ir iš jaunavedžių. Pastarieji savo ruožtu dar turėtų atsiskaityti su zakristijonu, vargonininku, bažnyčios puošėja. Už metinių šv .Mišias, Krikšto sakramentą tikintiesiems derėtų aukoti po 100 litų.
Skelbimas taip informuoja, kad kunigai negali reikalauti didesnių aukų, bet gali paimti didesnę auką, jei tokia yra aukotojo valia.
Negali atstumti dėl neturto
Panevėžio vyskupijos kancleris, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys sako, kad Lietuvoje aukos yra pagrindinis dvasininkų ir kitų bažnyčios tarnų išlaikymo šaltinis. Auka visada yra savanoriška, tačiau nemažai žmonių dvasininkų klausia, kiek derėtų paaukoti už vieną ar kitą patarnavimą.
Kadangi piniginiai klausimai yra itin jautri tema, Lietuvos vyskupų konferencija yra išleidusi rekomendacijas, kurios numato konkrečius kriterijus dėl aukų dydžių. Už mėnesiui po mirties praėjus aukojamas šv. Mišias ir metines auka kunigui neturėtų būti didesnė kaip 70 litų, už kitas Mišias – ne didesnė kaip 50 litų, už sudėtines Mišias – 5 – 30 litų.
Už laidotuves dvasininkams draudžiama prašyti daugiau negu 150 litų (į šią sumą neįeina atlygis bažnyčios tarnams). Jeigu pasiturintys asmenys aukoja daugiau, kunigai gali paimti tokią auką.
Preliminarių aukų dydžių kitų patarnavimu atvejais, pavyzdžiui, Santuokos, Krikšto, Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentų suteikimo, Vyskupų Konferencija neapibrėžia.
Aukos, kurias kunigai gauna už suteiktus patarnavimus, skiriamos jiems išlaikyti, dalį aukos kunigai turi perversti į vyskupijos kasą. Šv. Mišių metu ir kitomis progomis surinktos aukos skiriamos visos parapijos pastatų išlaikymui ir kitai parapinei veiklai finansuoti.
R. Zdanys akcentavo, kad Vyskupų Konferencijos normos ir Kanonų teisė aiškiai sako, jog tikintysis negali likti be dvasinių patarnavimų. Jeigu dvasininkas atsisakytų suteikti patarnavimą dėl to, kad žmogus negali pakankamai paaukoti, nusikalstų Kanonų teisei.
Kunigas apstulbino našlę, jį – jaunavedžiai
R.Zdanys pasakojo, kad šią savaitę į jį kreipėsi jauna našlė su sūnumi dėl vyro laidotuvių. Klausiamas, kiek jai derėtų aukoti, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas atsakė negalįs prašyti daugiau kaip 150 litų. Moteris prisipažino, kad jai tokia suma per didelė.
„Kiek galite, tiek ir paaukokite“, – atsakė kunigas.
Susitaręs su našle dėl Mišių laiko, R. Zdanys jos pasiteiravo, kada klebonas turėtų atvykti išlydėti velionio į amžino poilsio vietą. Moteris išpūtė akis. Ji nemanė, kad už kuklią auką dvasininkas dar ir palydės mirusįjį į kapus. Kunigui ją teko įtikinėti, kad tikrai taip bus.
„Dvasininkai turi atsižvelgti į kiekvieno žmogaus galimybes. Manau, kad daugelis taip ir elgiasi. Internete pasirodę negatyvūs atsiliepimai apie Kristaus Karaliaus katedrą, mano galva, yra dvasininkų ir tikinčiųjų žmogiško nesusikalbėjimo pasekmė“, – mano kancleris.
Akibrokštų, susijusių su aukomis, tikintiesiems pateikia ne tik kunigai. Žmonės kartais irgi nemaloniai nustebina dvasininkus.
Vieną savaitgalį R. Zdaniui teko sutuokti keturias jaunavedžių poras, iš kurių tik viena paaukojo 100 litų, o kitos trys – nė cento. Bažnyčioje degė šviesos ir žvakės, jaunavedžiams patarnavo zakristijonas, grojo vargonininkas. Klebonui teko atsiskaityti su bažnyčios tarnais, padengti elektros sąnaudas.
Kunigas svarsto, jog jauni žmonės galbūt nesupranta aukų paskirties, neįsivaizduoja, iš ko išsilaiko Bažnyčia.
„Kalbėti apie pinigus nelabai malonu, bet aš stengiuosi žmonėms paaiškinti, kad viskas kainuoja. Pavyzdžiui, net ir bažnytinės santuokos dokumentų sutvarkymas ir pristatymas į Civilinės metrikacijos skyrių, kai registruojama tik bažnytinė santuoka.
„ Būtų gerai, jeigu patarnavimo prašantys žmonės aukotų pagal savo išgales“, – sakė jis.
Vestuvininkai kankina balandžius
R. Zdanys pastebėjo, kad pastaraisiais metais daug nuotakų prie altoriaus atveda tėvai. Kunigas nesupranta, kokią prasmę turi toks ritualas, jei jaunoji ir jaunikis dar iki santuokos gyvena kartu.
Kai kurie jaunavedžiai pageidauja bažnyčioje barstyti žiedlapius, ryžius, po santuokos ceremonijos leisti balandžius. Po tokių ritualų bažnyčios tarnai turi paplušėti, kol išvalo bažnyčią. Jų paslaugos irgi kainuoja.
Panevėžio vyskupijos kancleris neslepia mėginąs įtikinti jaunavedžius atsisakyti ryžių barstymo ir balandžių leidimo. Ne tiek dėl papildomų rūpesčių, kiek dėl šių ritualų prasmingumo.
Pasak R. Zdanio, ryžiai yra maisto simbolis, svarbus azijiečiams, tačiau ne lietuviams. Kunigas juokauja, kad skalsos trokštantiems mūsų jaunavedžiams reikėtų barstyti bulves. O balandžių dvasininkui tiesiog gaila.
Klebonas pasakojo, kad dalis porų įsigyja neišmokytus grįžti pas šeimininką paukščius. Po sutuoktuvių ceremonijos balandžiai blaškosi apie bažnyčią, kol užsimuša arba tampa kačių aukomis.
Informacija apie aukas – vieša
Krekenavos bazilikos rektorius ir Krekenavos parapijos klebonas Gediminas Jankūnas leidžia savaitraštį, kuriame pateikiama visą informacija apie parapijiečių suaukotus pinigus, klebonija atsiskaito, kokiems tikslams ir kiek pinigų išleista.
„Pas mus vedama buhalterinė apskaita, viskas yra vieša. Kiekvienas tikintysis, nesvarbu, kokią sumą paaukojo, gali bet kada pasitikrinti, kur nukeliavo jo pinigai“, – sakė klebonijos referentė Angelė Pranaitytė.
Ji patikino, kad kunigas mielai kalbėtų apie tai, kiek aukoja tikintieji santuokos, krikštynų progomis ir kitomis, tačiau šiuo metu jis išvykęs į piligriminę kelionę.
Norintieji tuoktis bažnyčioje privalo lankyti Panevėžio vyskupijos Šeimos centro organizuojamus mokamus kursus būsimiems jaunavedžiams. Per šių metų pirmąjį pusmetį Panevėžyje šiuos kursus lankė per 170 porų.
Centro vadovė Jūratė Šaumanienė sakė, kad už kursus iš porų yra renkamos rinkliavos, paprastai prašoma 80 litų, tačiau būsimi jaunavedžiai, jei nori, gali skirti ir 100, ir 200 ar daugiau litų. Pasak vadovės, niekas nepasiturinčiai porai nereikš jokių pretenzijų, jeigu ji sumokės tik 20 ar 40 litų.
Su būsimais sutuoktiniais kursų metu, be kita ko, dvasininkai kalba ir apie aukas. Daugelis jaunuolių teiraujasi, kiek derėtų aukoti už Santuokos sakramentą.
Pasak J. Šaumanienės, kai kurie dvasininkai šmaikštaudami siūlo duoti auką, lygią 10 proc. sumos, kuri bus išleista alkoholiui vestuvių puotai. Daugelis porų, paskaičiavusių, kokia tai būtų įspūdinga suma, kvatojasi iki ašarų.
„Tai, žinoma, pokštai. Tikintiesiems derėtų aukoti Bažnyčiai pagal išgales“, – kalbėjo J. Šaumanienė.
Inga SMALSKIENĖ
