Išnagrinejus valiutos spekuliantų bylą, nuosprendį jiems skyrė ne teismas, o Komunistų partijos vadai.
Įkliuvo dar vienas „pirklys“
Vladislavas Faibyšenka, kuris buvo žinomas Vladiko ir Červonco pravardėmis, savo kaip valiutų „pirklio“ karjerą pradėjo panašiai kaip Janas Rokotovas-Žvairys – supirkinėdamas dolerius ar kitą valiutą. Jis valandų valandas laukdavo užsieniečių prie viešbučių ar sekiodavo Maskvos gatvėmis. Bet greitai jis irgi padarė karjerą ir tapo „pirkliu“. Nors ir jaunas (tuo metu jam buvo 24 metai), savo sumanumu ir prekybos apimtimis jis nė kiek nenusileido vyresniems „pirkliams“, o kartais juos net pralenkdavo.
V. Faibyšenkos pėdsakus sekliai pajuto visai atsitiktinai. Jie sekė vieną kontrabandininką – karininką iš Sirijos. Kartą šis, papietavęs restorane „Aragvi“, išėjęs į gatvę ėmė stabdyti taksi. Kadangi kagėbistai žinojo, kad jis turi susitikti su kažkokiu Vladiku ir perduoti jam didelį kiekį valiutos, todėl pakišo taksi, kurį vairavo KGB pareigūnas. Šitaip arabų karininkas neįtardamas parodė sekliams tą Vladiką, o šie tuoj pat išsiaiškino, kad tai V. Faibyšenka. Kagėbistai leido pastarajam su karininku atlikti sumanytą operaciją, bet nuo tada V. Faibyšenkos iš savo akiračio jau nepaleido.
Buvo nustatyta, kad V. Faibyšenka ir pats sukiojasi „pleškoje“, nors turi savo „bėgikų“ – tiesa, ne tiek daug, kiek J. Rokotovas.
Suėmus J. Rokotovą, atėjo eilė ir V. Faibyšenkai. Kagėbistai sužinojo, kad į Maskvą atvyko ir valiutos atvežė toks karininkų rengimo kursų klausytojas iš Sirijos. Kai tik krovinys buvo perduotas V. Faibyšenkai, šis buvo sulaikytas su įkalčiais. Tai buvo 148 auksiniai svarai sterlingų ir nemažai rusiškų rublių.
Nors ir priremtas įkalčių, per tardymą V. Faibyšenka nieko nepasakojo. Atlikus kratą jo bute, irgi nieko nerasta. Kagėbistai apžiūrėjo visus kampelius, bet nerado nė kapeikos.
Ir čia padėjo atsitiktinumas. Iš kameros, kurioje sėdėjo su V. Faibyšenka, išleistas į laisvę kalinys pats saugumiečiams pasakė, kad anas prašęs jo nueiti pas vieną senutę Serpuchovo rajone ir paprašyti, kad ji niekam neišnuomuotų kambario, kurį nuomojo V. Faibyšenkai. KGB apie tą kambarį iki tol nieko nežinojo, tad gavę adresą kagėbistai suskubo apžiūrėti – ir neprašovė. Tas kambarys buvo lyg V. Faibyšenkos seifas. Jame surastoje slėptuvėje kagėbistai surado aukso ir valiutos už maždaug pusę milijono rublių. Apie tai sužinojęs V. Faibyšenka suprato, kad neturi ko slėpti, ir ėmė duoti parodymus.
Išdavė karo invalidė
Trečiasis „pirklys“ buvo Dmitrijus Jakovlevas. Taip buvo įrašyta jo pase, o šiaip jau Maskvoje, Rygoje ir Lvove jis buvo žinomas kaip Dimas Dimyčius. Jam buvo 33 metai. Skirtingai negu minėtieji valiutos spekuliantai, D. Jakovlevas buvo baigęs universitetą ir mokėsi Plechanovo liaudies ūkio instituto aspirantūroje. Jis išaugo inteligentų šeimoje, nuo pat vaikystės buvo viskuo aprūpintas. Gabiam jaunuoliui buvo pranašaujama graži ateitis, bet jis nepanoro kasdien vaikščioti į darbą ir valgyti šlapiąją (geriausiu atveju – rūkytą) dešrą. D. Jakovlevui norėjosi ikrų, lengvo darbo, merginų.
1958 metais jis ėmėsi spekuliuoti valiuta ir greitai tapo tikru juodosios rinkos karaliumi. Užsienio valiuta ir auksu jis aprūpindavo ir Rygos bei Lvovo spekuliantus.
D. Jakovlevas konspiracijos laikėsi dar daugiau nei kiti. Jis susirado antrosios grupės karo invalidę Raisą ir pasiūlė jai šiek tiek užsidirbti. Moteris turėjo sėdėti prie telefono, atsiliepti į „bėgikų“ skambučius ir užrašyti susitikimo vietas. Kiekvieną rytą D. Jakovlevas jai paskambindavo ir klausdavo: „Kokia šios dienos mano darbotvarkė?“ Nieko neįtarianti moteris susakydavo, kur ir kada jam paskirti pasimatymai.
Štai kad ir 1960 metų gegužės 3-iosios D. Jakovlevo dienotvarkė. „Trečią valandą toje pačioje vietoje tavęs lauks dėdė Senia, – diktavo Raisa. – Pusę penkių prie restorano „Baku“ tavęs lauks Achmetas, o penktą valandą turi susitikti su Aleksejumi. Jis tavęs lauks ten, kur dirba Ira Beliajeva. Dar po pusvalandžio prie metro stoties Gorkio gatvėje tavęs lauks gruzinas Sergejus, o šeštą valandą prie Didžiojo teatro kasų – Ženia. Pusė septynių dar laisva, o septintą gruzinas Sergejus prašė atvažiuoti pas jį.“
Apie Raisą KGB sekliai sužinojo sekdami tokį Vienos baleto artistą. Jis paskambino Raisai ir paprašė susitikimo su Dimu Dimyčiumi. Tada kagėbistai ir apklausė Raisą. Ši, sužinojusi, į kokį reikalą įsivėlusi, iš karto sutiko bendradarbiausti ir išdavė daugybę D. Jakovlevo tiekėjų bei pirkėjų.
Pats D. Jakovlevas buvo suimtas po to, kai Raisai iš Leningrado paskambino kažkoks Pavlovas ir kalbėdamas rusiškai su akcentu pasakė, kad Dimui Dimyčiui jis išsiuntęs siuntinį. Kagėbistai išsiaiškino, kad skambino žinomas stambus kontrabandininkas iš Suomijos. Patikrinus tą siuntinį, jame rasti tuo metu labai madingi auksiniai moteriški laikrodukai, gudriai paslėpti guminiuose batuose.
Kai tik D. Jakovlevas tą siuntinį pasiėmė, jam ir buvo užsegti antrankiai. Areštuojamas jis elgėsi labai ramiai. Jis iš karto prisipažino ir atskleidė ne vieną kontrabandos kanalą, papasakojo apie juodosios rinkos užkulisius. Jo parodymai leido saugumiečiams atskleisti dar vieną valiutos spekuliantų grupuotę. Pogrindiniai jos veikėjai iš Maskvos, Tbilisio ir Baku per savo rankas buvo perleidę apie 20 milijonų rublių.
Partijai nuosprendis netiko
1959 metais buvo užbaigta pirmoji valiutos spekuliantų bylos stadija. Buvo surinkta pakankamai medžiagos apie stambiuosius spekuliantus J. Rokotovą bei V. Faibyšenką. Kaip ir pridera, jiedu stojo prieš Maskvos miesto teismą, o šis paskyrė po 8 metus laisvės atėmimo. Duodami parodymus, abu valiutos spekuliantai tikėjosi švelnesnės bausmės –tuo metu, kai jiedu buvo suimti, už spekuliaciją valiuta 8 metai laisvės atėmimo buvo maksimali bausmė.
Jau po jųdviejų arešto Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku ši bausmė buvo padidinta iki 15 metų laisvės atėmimo. Pagal įprastas teisės normas įstatymai atgal netaikomi, tačiau sovietų vadams tai buvo nė motais.
Pirmasis Komunistų partijos sekretorius Nikita Chruščiovas, sužinojęs, kad J. Rokotovui bei V. Faibyšenkai teismas paskyrė „tik“ po 8 metus, kone įsiuto. „Bausmė už padarytus nusikaltimus turi gąsdinti ir kitus taip darančius. Antraip tas blogis įgaus grėsmingus valstybei mastus!“ – rėkė aukščiausias sovietų šalies vadovas KGB vadui Aleksandrui Šelepinui. Kad bent kiek sušvelnintų padėtį, N. Chruščiovą bandė nuraminti Anastazas Mikojanas: „Tu, Nikita, nesikarščiuok... Teisėjai teisūs. Man atrodo, kad mūsų bėda – ne nepakankamas įstatymų griežtumas, bet tai, kad mes blaškomės, nedarome visko nuosekliai. Nubaudžiame griežtai, o, žiūrėk, po dvejų metų bausmę jau sumažiname. Tai gal šį kartą būkime nuoseklūs..?“
Tą dieną pirmasis sekretorius N. Chruščiovas nurimo, tačiau prie šio klausimo sugrįžo po keleto dienų, per Komunistų partijos Centro Komiteto plenumą. Valiutos spekuliantų bylos pavyzdį jis pateikė kaip sovietinės teisės netobulumą. Reikalaudamas griežtai kovoti su juodąja rinka, jis rėmėsi Leningrado „Metalisto“ gamyklos dirbančiųjų laišku, kuriame jie atseit piktinęsi tokia švelnia bausme valiutos spekuliantams. Darbininkai, girdi, reikalavę visiems laikams užbaigti „sovietinei visuomenei svetimas tendencijas“. „Štai ką darbininkų klasė mano apie tuos išgamas!“ – mosuodamas laišku pakeltu balsu kalbėjo N. Chruščiovas. Na o generalinį prokurorą Romaną Rudenką jis išpeikė už neveiklumą. „Nemanykite, kad jūsų postas yra jums suteiktas iki gyvos galvos, – sakė pirmasis sekretorius. – Partija jus paskyrė, partija gali ir atšaukti. Tas pats bus ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Aleksandrui Gorkinui, kuris garsėja savo liberaliomis pažiūromis“.
Sovietų Sąjungos Aukščiausiajam Teismui A. Gorkinas vadovavo nuo 1957 metų. Iš tikro nei jis garsėjo liberaliomis pažiūromis, nei buvo geras teisininkas – buvo tiesiog Komunistų partijos veikėjas, baigęs Agrarinį raudonosios profesūros institutą ir daręs tai, ką jam liepė partija. Ta partija jį, neturinti su teise nieko bendro, buvo paskyrusi jį Aukščiausiojo Teismo pimininku, o jis vykdė jos nurodymus. Taigi ir tą kartą, išklausęs N. Chruščiovo, A. Gorkinas ėmė skubiai vykdyti jo paliepimą. Aukštesnės instancijos teismas peržiūrėjo abiejų valiutos spekuliantų bylą ir paskyrė po 15 metų kalėjimo. Žodžiu, buvo pritaikytas įstatymas, kurį priėmė jau po to, kai teisiamieji buvo suimti.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Apie tai, kaip buvo sušaudyti trys valiutos spekuliantai
