Tardydami suimtą Janą Rokotovą, KGB karininkai taip ir nesugebėjo suprasti jo asmenybės. Jiems atrodė, kad tai paprasčiausias avantiūristas ir stileiva.
Iš instituto – su vilko bilietu
Praeitame rašinyje rašėme, kad grįžęs iš lagerio J. Rokotovas laikėsi griežtų principų: netikėti moterimis, neturėti draugų, nekalbėti apie politiką ir nedirbti samdomo darbo. Jis vaikščiodavo gatvėmis ir šypsodamasis skaitydavo plakatus, kuriais būdavo kviečiama dirbti į gamyklas. Su tokia pat šypsena jis skaitydavo ir laikraščius, rašančius apie socializmo pergales. Visa tai, kaip ir aplink esanti pilka minia, jam kėlė nuobodulį.
Ir tik atsidūręs tarp bendraminčių J. Rokotovas atgydavo. O bendraminčiai buvo tie, kurie išdrįsdavo klausytis džiazo ir šokti rokenrolą, kurie nebijojo užsirišti spalvingą kaklaryšį ir užsivilkti languotą švarką. Jie būdavo vadinami stiliagomis arba stileivomis.
Dabartiniams jauniems žmonėms sunku suprasti, kad valdžia gali nurodyti, kaip rengtis ir kokią muziką klausyti, tačiau taip buvo dar visai neseniai. Su J. Rokotovu susiję įvykiai vyko 6-ojo dešimtmečio viduryje, o dabartiniai šešiasdešimtmečiai ir vyresni puikiai prisimena, kai dar 9-ajame dešimtmetyje slapčiomis klausėsi Liuksemburgo radijo. Dienomis sovietiniam jaunimui neprieinamą muziką jau transliavo lenkai, tad paplūdimiuose visuotinai skambėjo jų laida „Vasara su radiju“. Jaunuoliai su VEF'ais – nešiojamais radijo imtuvais, kuriuos gamino Latvijoje – slankiodavo ir miestų gatvėmis, bet už tai irgi galėjo būti nubausti. Jei ir ne laisvės atėmimu, tai pašalinimu iš komjaunimo. Kai kas to nepaisė, tačiau jei studentą pašalindavo iš komjaunimo, tai dažniausiai tekdavo atsisveikinti ir su aukštąja mokykla.
Pamatė kitokį gyvenimą
Apie 9-ąjį dešimtmetį rašysime vėliau, o dabar sugrįžkime į tas dienas, kai tarp stiliagų buvo ir J. Rokotovas.
Stiliagos atsirado dar Josifo Stalino laikais, kai „didysis vadas“ – matyt, nepagalvojęs, – leido karo nuskriaustai Sovietų Sąjungos liaudžiai pasižiūrėti jam patikusį kino filmą „Saulėtojo slėnio serenada“. Tas filmas, į Sovietų Sąjungą papuolęs su kitais trofėjais, vos pradėtas rodyti, nepaprastai išpopuliarėjo.
Tai buvo nespalvotas amerikiečių muzikinis filmas – be jokios propagandos, paprasto siužeto. Taigi kalnų kurorto savininkas misteris Moris nusprendžia sezoniniam darbui pakviesti žymų orkestrą. Konkursą laimi Filo Korio muzikantai. Jie ir atvyksta į kurortą, kuriame gyvena linksmi ir nerūpestingi poilsiautojai. Kažkur vyksta karas, bet čia, Saulėtajame slėnyje, to nejuntama. Muzikantai, siekdami reklamos, nusprendžia paimti globoti pabėgelį iš karo apimtos Europos. Jie mano, kad tai bus tiesiog vaikas ir jis nekels jokių rūpesčių. Tačiau pasirodo, kad tai graži mergina Karen Benson. Ji įsimyli vieną muzikantą, bet šio širdis jau atiduota žymiai dainininkei. Kad įgytų palankumą, Karen atlieka įvairiausius triukus su slidėmis ir pačiūžomis, o galų gale pasiekia savo. Filmo pabaigoje pagrindiniai veikėjai pamilsta vienas kitą.
Sovietų Sąjungos žiūrovams, ypač jaunimui, „Saulėtojo slėnio serenada“ labai patiko. Prie kino teatrų kasų nusidriekė eilės norinčiųjų pasižiūrėti į tą nematytą gyvenimą be kortelių maisto produktams, be partijos suvažiavimų ir penkmečių programų. Tada ir imta kalbėti apie Vakarus kaip apie rojų žemėje.
Dar labiau tas Vakarų mitas sustiprėjo po Pasaulio studentų ir jaunimo festivalio, kurį Kremliaus vadai irgi neapdairiai buvo įsileidę į Maskvą. Po to stiliagos net pasidalino į dvi dalis. Vieni jų pripažino ir garbino visa, kas amerikietiška, o kiti buvo prancūziško stiliaus ir muzikos gerbėjai. Bet tiek vieni, tiek kiti sovietų šalyje buvo pirmieji, kurie išdrįso kalbėti, kad stilius esąs jų religija ir kad jie didžiuojasi tuo, kad nepaklūsta sovietinam gyvenimo būdui.
Baldus – į sąvartyną
Suprantama, su stileivomis imta kovoti. Komjaunimo operatyviniai būriai gaudydavo netradiciškai vilkinčius ar plaukus užsiauginusius jaunuolius. Pagavę nukirpdavo juos plikai, sugadindavo rūbus, bet iš esmės jiems padaryti nieko neįstengdavo, tik dar labiau supykdydavo. Stileivos imdavo dar labiau nekęsti valdžios, o kartais – ir keršyti.
Prieš tapdamas valiutos supirkinėtoju, J. Rokotovas surengė ne vieną savotišką akciją. Štai kartą prie atsakingo rajoninio Komunistų partijos darbuotojo Škuro namo privažiavo iškleręs sunkvežimis. Užrašas ant jo bylojo, kad tai baldus pervežantis furgonas ir kad su juo dirba komjaunuolių ekipažas. Tądien tas Škuras turėjo kraustytis į naują butą, todėl stovėjo prie lango ir laukė automobilio. Jam nepatiko, kad komunalinė tarnyba atsiuntė tokį seną sunkvežimį, bet diena jam buvo džiaugsminga ir jis nepanoro gadintis nuotaikos ginčydamasis su komunaline tarnyba.
Kai baldai buvo sukrauti, naujakurys sėdo į kabiną ir liepė važiuoti. Keletas bandymų užvesti variklį nepavyko. Keikdamasis vairuotojas pasikrapštė prie variklio, sugrįžęs prie vairo, padavė Škurui du laidus ir paliepė laikyti suglaustus. Kai viršininkas tai padarė, variklis sudrebėjo ir pagaliau furgonas pajudėjo iš vietos. Tačiau nuvažiavo netoli – už kelių šimtų metrų jis vėl užgeso. Vairuotojas dar ne kartą atidarinėjo variklio dangtį, kažką ten knebinėjosi, bet paskui kiekvieną kartą pavažiuodavo tik po kokį puskilometrį. Galiausiai po eilinio sustojimo vairuotojas išsitiesė ant pakelės žolės ir tarstelėjo: „Mašina savo jau atvažinėjo...“ Naujakurys Škuras net paraudo iš pykčio ir tiesiog verždamasis pas komunalinės tarnybos viršininką, kad jį iškoneveiktų, susistabdė taksi.
Kai tik taksi automobilis su naujakuriu dingo už posūkio, sunkvežimio vairuotojas sėdo prie vairo, lengvai užvedė variklį ir nuvažiavo... O tuo metu prie Škuro namų laukė baldus perkraustyti atvažiavę darbininkai. Bet tuos baldus jau nežinia kur buvo nusivežusi J. Rokotovo komanda. Svarbiausia – jam tų baldų nė nereikėjo. J. Rokotovas paprasčiausiai buvo sugalvojęs taip pasityčioti iš partinio darbuotojo.
Mėgdžiojo avantiūristus
Vienu metu J. Rokotovas buvo prigaminęs netikrų pinigų ir paprasčiausiai juos išmėtęs po Maskvą. Kasininkės greitai pastebėjo, kad kai kuriose kupiūrose Lenino galvą puošia puiki šukuosena, ir tokius pirkėjus perduodavo milicijai, bet šiai surasti padirbinėtojų nesisekė.
Nemažai J. Rokotovas uždirbo ir ėmęs platinti anketas. Tūkstančiai žmonių netikėtai vienas kitam ėmė siuntinėti pašto perlaidas. Tas entuziasmas, kurio apimti miestiečiai siuntinėjo pinigus, priminė „komunistinio darbo spartuolių“ stachanoviečių judėjimą. Paštas vos susidorojo su tokiomis apkrovomis. Greitai paaiškėjo, kad „tarybiniai žmonės“ šitaip be jokio sąžinės graužimo žaidžia azartinį žaidimą. Tie, kurių pavardės buvo to žaidimo priekyje, uždirbo nemažus pinigus, o kitiems neliko nieko. Na o J. Rokotovas uždirbo iš visų, nes jis pats pardavinėjo korteles, kurias reikėdavo užpildyti.
Tą žaidimą J. Rokotovas sugalvojo skaitydamas apie avantiūristų Džiuzepės Kaliostro, Viljamo Heiso ir kitų sukčiavimus. Jam patiko ir Ostapas Benderis. Vis dėlto J. Rokotovas turėjo pripažinti, kad užsieniečių veikėjų darbai sovietinėje visuomenėje nelabai tiko. Gal ir laikotarpis buvo ne tas. Dž. Kaliostras uždirbo prekiaudamas jaunystės eleksyru ir ruošdamas magijos seansus, o V. Heisas – apgaudinėdamas laivų savininkus ir pirataudamas. J. Rokotovui didžiausi pinigai atėjo pradėjus spekuliuoti valiuta. Dirvonai čia buvo dar neplėšti.
Kai tik sovietai ėmė įsileisti turistus, jų į Sovietų Sąjungą plūstelėjo tūkstančiai. Ne vienam vakariečiui sovietų valstybė patiko – joje buvo galingos profsąjungos ir nebuvo gangsterių, buvo nemokamos mokyklos ir ligoninės, bet nebuvo reklamos ir viešnamių, o metro stotys buvo panašios į muziejus. Apkvailinti propagandos, turistai net neįtarė, kad profsąjungas čia valdo ne gangsteriai, kaip pas juos, bet valstybė, valdanti ir pačias įmones su profsąjungomis.
Eiliniams turistams patiko beveik viskas – nepatiko tik jų atsivežtų pinigų kursas palyginti su sovietiniu rubliu. Jis buvo valstybės nustatytas ir jo buvo griežtai laikomasi. Turistai iš užsienio labai nenorėjo pažeisti sovietinių įstatymų, bet pusvelčiui parduoti savo sunkiai uždirbtus dolerius ar svarus sterlingų irgi nesinorėjo. Štai tokiu momentu prie jų prieidavo spekuliantai ir pasiūlydavo žymiai didesnius pinigus negu firminiais drabužiais vilkinčios merginos, sėdinčios viešbučiuose už stiklinių valiutos keityklų pertvarų.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite, kaip kagėbistai, vykdydami Komunistų partijos nurodymus, sulaikė šimtus valiutos perpardavinėtojų, kol vieną kartą papuolė ir stambi žuvis.
