Atkūrus nepriklausomybę iš pradžių kalbėta ne apie iliustravimą, o apie desovietizacijos procesą pagal analogiją su Vokietijos denacifikavimu po Antrojo pasaulinio karo. Deja, toks įstatymas nebuvo priimtas. Balsuojant už jį Aukščiausioje Taryboje (AT), vėliau perkrikštytoje į Atkuriamąjį Seimą, dalyvavo tik 61 parlamentaras. Maža to, desovietizacijos iniciatorius, tuometis artimas profesoriaus Vytauto Landsbergio bendražygis Virgilijus Čepaitis buvo demaskuotas kaip pats bendradarbiavęs su KGB ir turėjęs slapyvardį „Juozas“. Iš jo buvo atimtas parlamentaro mandatas. Tai buvo ne tik idėjos fiasko, bet ir komunistų revanšo pradžia.
Pati idėja, kaip dabar prisimenama, iškelta gana vėlai, kai sąjūdinė dauguma AT jau buvo subyrėjusi. Nuo Sąjūdžio atskylančios, tai centristais, tai liberalais, tai nuosaikiaisiais, tai kitokiais vardais pasivadinusios grupės suformavo naują daugumą su rinkimus prieš tai beviltiškai pralošusia Lietuvos komunistų partija (LKP). Dalis teikiamų pasiūlymų buvo radikalūs iki karikatūros, neretai tyčia šaržuojant patį sumanymą. Kai kas reikalavo, jog buvę komunistai negalėtų dirbti net kai kurių objektų sargais. Tautos pažangos pavadinimu pasidabinusi frakcija tuomet demagogiškai aiškino, kad desovietizacija neva palies ir buvusius „spaliukus“ (sovietinę pradinių klasių vaikų organizaciją).
Pastaroji dar iki Kovo 11-osios akto paskelbimo paskubėjo deklaruoti esanti nebepriklausoma nuo Maskvos. Kaltė už kolaboravimą, dalyvavimą formuojant KGB užduotis teko nebe jai, o marginaliai fanatikų grupelei, atsisakiusiai atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos.
LKP tapo legalia nepriklausomos Lietuvos politinio proceso dalyve. 1992 metų rudenį ji laimėjo rinkimus į Seimą. Jos lyderis, buvęs LKP Centro komiteto pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas tapo prezidentu, partinės ir ūkinės nomenklatūros šulai tapo pirmaisiais stambiais kapitalistais, partijų rėmėjais. Su desovietizacija buvo baigta. Tiesa, yra ir nuomonė, kad, išstūmus komunistus iš valdžios visiškai, jie būtų tapę atvirai priešiški nepriklausomybei. „Jei jie nebūtų išvertę skūros, nepriklausomybės nematytume“, - yra sakiusi apžvalgininkė Lina Pečeliūnienė. Be to, įstatymas greičiausiai būtų apėmęs tik skiriamas, o ne renkamas pareigas.
Šamai ramiai miega
1996 metais į valdžią grįžę dešinieji kalbėjo tik apie vykdytojų, tai yra KGB ir kitų specialiųjų tarnybų bendradarbių atsakomybę. Kalbėjo ilgai. Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas (žinomas kaip Liustracijos įstatymas) priimtas tik1999 metų lapkričio 23 dieną, o įsigaliojo nuo 2000-ųjų.
Liustracijos komisijos nariai dirbo visuomeniniais pagrindais, negaudami atlyginimo ir neturėdami lėšų pasisamdyti kvalifikuotų teisininkų. Priėmus teigiamą sprendimą dėl asmens bendradarbiavimo, šis neretai laimėdavo teisme.
Politikos apžvalgininkas Algimantas Zolubas tokį pasirinkimą – persekioti tik vykdytojus – yra kandžiai apibūdinęs pastebėjimu: kol gaudomi pūgžliai, šamai gali ramiai miegoti.
Saviveiklininkų būrelis
Buvusi komisijos pirmininkė ir ilgametė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovė, Seimo narė Dalia Kuodytė, galiausiai pasitraukusi iš komisijos pirmininko pareigų, teigė, jog efektyviai dirbti nebuvo įmanoma.
„Mums kaip tyrėjams KGB darbuotojo dienoraštis, kuriame jis fiksuoja savo planus ir veiksmus – įrodymas, tačiau teismai tokių dokumentų vertinimo specialios praktikos neturi. Tad ir buvo atsimušama į sieną, nes didelė dalis dokumentų išvežta ir teismui neišeina pateikti konkretaus asmens rašytinio sutikimo bendradarbiauti yra dažniausiai neįmanoma“, − pasakojo „Balsas.lt savaitei“.
Medžiaga, pagal kurią vykdomas liustracijos procesas, vertinama įvairiai. Anot buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Mečio Laurinkaus, tai − užsilikusi ir palikta KGB rašliava, kurios archyvu tikrai nepavadinsi.
Su tuo nesutinka Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas. Anot jo, nors į Maskvą išvežta 5 000 asmens bylų, išlikusių dokumentų ir informacijos juose yra tikrai pakankamai, kad būtų galima įvardinti bent dalį bendradarbiavusių asmenų. „Yra agentų slapyvardžių registracijos žurnalai, kur daug įdomių įrašų, yra KGB darbuotojų darbo sąsiuviniai“, − vardijo jis.
Dar viena iš minimų nesėkmės priežasčių – proceso politizavimas. M. Laurinkus mano, kad politikams neretai svarbiausia tarp dokumentų atrasti ką nors apie savo oponentus. Be to, posovietinė visuomenė nepasitiki net pačiais iliustruotojais ir neteikia jiems informacijos nei apie save, nei apie kitus.
Buvę KGB darbuotojai gauna solidžias rusiškas pensijas ir saugo tylėjimo įžadus. Taigi komisija nelabai draugiškoje aplinkoje iš esmės veikė kaip saviveiklininkų būrelis.
2007 metų spalį Seimas po daugybės atidėliojimų priėmė naują Liustracijos įstatymą. Jame buvo apibrėžiami nauji komisijos sudarymo, veiklos užtikrinimo principai. Komisijos veikla būtų buvusi finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, o ne dirbusi iš idėjos. Deja, įstatymą, siekdamas apginti KGB rezervininkus, vetavo prezidentas Valdas Adamkus.
Pabaigti, bet kaip?
Prezidentė D. Grybauskaitė, paraginusi viešinti dokumentus ir pabaigti procesą, tai padarė sau būdingu stiliumi – nedetalizuodama nei teisinio, nei politinio savo raginimų turinio.
A. Anušauskas „Balsas.lt savaitei“ sakė, kad susitikimo su NSGK nariais metu šalies vadovė tiesiog pareiškusi norą, jog tas procesas kaip nors pasibaigtų. Dėl pabaigos sąvokos sutarimo nėra net tarp daugiausia į procesą įsigilinusių žmonių.
D. Kuodytė yra įregistravusi įstatymų pataisas, kurios numato, kad valstybės tarnyboje negalėtų dirbti liustraciją vykdžiusioms institucijoms neprisipažinę asmenys. Mat jų reputacija nebūtų laikoma nepriekaištinga, o procesą ji siūlo baigti kuo greičiau ir orientuotis tik į informacijos viešinimą.
Naują komisiją, kuri turėtų veikti prie LGGRTC, D. Kuodytė siūlo vadinti Darbo grupe SSRS specialiųjų tarnybų dokumentams skelbti. Tai esą būtų efektyvesnė institucija numatytoms problemoms spręsti, be to, tai leistų sutaupyti ir dalį lėšų, kurios būtų skiriamos komisijai finansuoti.
Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė, Balsas.lt yra sakiusi, jog nei komisijos, nei darbo grupės tikslas niekada nebus sudaryti agentų sąrašo: "Bus pateikiama KGB veikla, kurioje matysime savo vietą turėjusią ir vaidmenį atlikusią užverbuotų asmenų grupę. Manau, bus skelbiami autentiški dokumentai: bus jų vertimas, paaiškinimai ir t. t."
Dar kitaip mano A. Anušauskas: „Viešinimas turi būti, tačiau jis turi eiti su teisine liustracija, nes kas pradėta, turi būti pabaigta“. Jo iniciatyva siūloma nustatyti naują prisipažinimo terminą.
Tiesa, Lietuvos teismų praktikoje, duomenų viešinimas pats savaime gali neturėti teisinių padarinių. Apie tai byloja ir agento Kliugerio (nurodomas agentūrinis Algio Klimaičio slapyvardis) istorija, kurios dokumentai su komentarais paskelbti knygoje dar 1995 metais. Nepaisant to, politiniai kaliniai, citavę viešą šaltinį, turėjo dėl to kelis metus aiškintis teisme.
Horizonto nematyti
D. Kuodytė taip pat siūlo nebetaikyti iš anksto numatytų profesinių apribojimų bendradarbiavusiems su KGB asmenims. Ypač privačiame versle. „Laikas baigti šią imitaciją. Karjeros apribojimai, kurie kadriniams KGB darbuotojams baigėsi jau 2009 metais, tampa vis labiau karikatūriški“, − įsitikinusi ji.
Pažymėtina, Lietuva Europos žmogaus teisių teisme dėl apribojimų, taikomų kagėbistų darbui privačiame sektoriuje, yra patyrusi pralaimėjimą Juozo Sidabro ir Kęstučio Džiauto byloje prieš Lietuvą. Tiesa, kartu buvo pripažinta valstybės teisė į apribojimus valdiškai tarnybai.
Yra ir daugiau problemų. „Valstybė yra įsipareigojusi saugoti informaciją apie tuos, kurie prisipažino, bet svarbu, kad informaciją kontroliuojantis saugumas dėl politinių ar kieno nors privačių interesų neuždengtų nuo viešumo daugiau dokumentų nei iš tiesų priklauso“, – kalbėjo D. Kuodytė.
VSD veiklos parlamentinio tyrimo metu liudyta, jog departamento vadovybė, naudodamasi turima informacija, vykdė vadinamąją „kabinetinę liustraciją“, kai tam tikri asmenys VSD vadovų kabinetuose susitardavo, kad nebūtų liustruojami.
Būta mėginimų tam tikru momentu ištraukti vienokį ar kitokį dokumentą arba į jį panašų popierių ir užsiimti šantažu ar neformalia pagalba. To paties parlamentinio tyrimo metu, kai VSD nesėkmingai mėgino sufabrikuoti bylą ir įrodyti, jog KGB agentu esą buvo tyrimui vadovavęs politikas Algimantas Matulevičius.
Ginčai, šaudymas iš patrankų į debesis tęsiasi, metai bėga. Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga atšvęsti sėkmingos liustracijos baigties taip ir nepavyko.
TIK FAKTAI:
Bendradarbiavusiųjų su KGB kategorijos:
Agentas − asmuo, slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir vykdęs jų užduotis bei pavedimus.
Rezidentas − asmuo, slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir organizavęs darbą su jam patikėtais agentais bei patikimais asmenimis.
Patikimas asmuo − asmuo, slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir savanoriškai teikęs informaciją apie asmenis ir faktus, dominančius šias tarnybas, taip pat vykdęs jų pavedimus.
Konspiracinių patalpų laikytojas − asmuo, slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir išsinuomojęs patalpas, esančias šių tarnybų žinioje, užtikrindamas sąlygas agentūros ir kitam operatyviniam darbui.
Susitikimų buto laikytojas − asmuo, slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir suteikęs gyvenamąsias patalpas šių tarnybų darbui su agentais ir rezidentais bei užtikrinęs tokiam darbui reikalingas konspiracijos sąlygas.
Neetatinis operatyvinis darbuotojas − asmuo, slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir visuomeniniais pagrindais padėjęs specialiųjų tarnybų kontržvalgybinei veiklai bei dirbęs su jam patikėtais agentais, parinkęs patikimus asmenis, taip pat vykdęs kitas užduotis ir pavedimus.
Bendradarbiavę su KGB iki šiol prisipažino apie 1 500 asmenų. Didžiausias sovietmečiu veikusių agentų skaičius vienu metu, anot LGGRTC, yra siekęs 27 000.
Neprisipažinusiems asmenims galiojantis įstatymas nuo duomenų apie juos paskelbimo dienos 10 metų draudžia dirbti švietimo įstaigose pedagogais, auklėtojais ir šių įstaigų vadovais, eiti pareigas, susijusias su ginklo turėjimu, dirbti valstybės pareigūnais arba tarnautojais valstybės valdžios ir valdymo, savivaldos institucijose, krašto apsaugos sistemoje, vidaus reikalų sistemoje, muitinėje, prokuratūroje, teismuose, VSD, diplomatinėje tarnyboje, Valstybės kontrolėje ir kitose kontrolę bei priežiūrą vykdančiose valstybės institucijose.
Taip pat advokatais ir notarais, bankuose ir kitose kredito įstaigose, strateginiuose ūkio objektuose, ryšių sistemoje, saugos tarnybose ir jų struktūrose bei kitose tarnybose, teikiančiose detektyvų paslaugas.
Susijęs tekstas: Sudie, liustracija?
