Jeigu tautos gyvenimą būtų galima prilyginti kelionei, tai drauge reikėtų pastebėti, kad po 90-ųjų Kovo 11-osios Lietuvos žmonės neklaidžiojo pasimetę kažkur po dykumas, bet visą laiką sparčiai judėjo į priekį, keldami sau aiškius ir dalykiškus tikslus. Kitas reikalas, jog taip išskubėję dar prieš kelis dešimtmečius, kelyje triukšmingai besiginčydami tarpusavyje, o kartais garsiai užtraukdami kokią nors sutartinę, pagaliau priėjome svaiginančios bedugnės kraštą.
Štai tokiais specialiai pakreiptais butaforinės stilistikos žodžiais šiandien aš būčiau linkęs persakyti visiems žinomą tiesą, jog politinę šalies sistemą ištiko kažkas panašaus į kolapsą ar moralinį bankrotą. Sena, išdėvėta, nuvarginta ,,bedugnės“ metafora čia pati įsiprašo pavartojama galbūt kaip tik dėl to, jog savo butaforiškumu iš dalies gali pridengti šiurkščią tiesą apie tai, kad viskas apsivertė radikaliai ne ta puse kaip buvo tikėtasi. Kita vertus, ši metafora aptariamu atveju yra išskirtinai funkcionali, nes nurodo į ribos situaciją. Kaip atrodo, prasisklaidžius migloms atėjo metas įsisąmonintu pavidalu pripažinti paskutiniosios ribos padėtį, o būtent tai, jog tolesnis judėjimas ta pačia linkme ir tokiais pat būdais neįmanomas.Tolesnė politinė slinktis ta pačia kryptimi lemtų tik korupcinės sistemos pavyzdžių ištobulinimą ir gyvenimo karikatūrų padauginimą. Iš tiesų, kaip atrodo bent man, tam tikra atkarpa ,,išsivyniojo“ iki pat galo arba, kaip sakoma, iki loginės pabaigos, korupcinės dinamikos stumiami atvykome į galutinę stotelę. Vis tik iš karto noriu pastebėti, jog priėjus liepto galą, nėra reikalo panirti į desperacijos transą, sukuriant kažkokias pesimizmo apeigas ir nesmagumo kultą, mazochistiškai aitrinant nusiminimą, įgyjantį jau kone epidemijos pobūdį; kaip tik priešingai, - aiškus situacijos įsisąmoninimas gali paskatinti naujo atsparos taško paieškas, inspiruoti valios aktualizacijos pliūpsnį. Kita vertus, prieš atsakant į klausimą, kaip tai gali įvykti, būtina patikslinti kai kurių aplinkybių nusakymą ir nusistovėjusius vertinimus.
Kovo 11-osios arba, kitaip tariant, trečiosios respublikos laikmetis yra pažymėtas epochinės reikšmės iškovojimais. Dar daugiau, - viso tūkstantmečio ,,nuo vardo paminėjimo“ kontekste šis laikotarpis išsiskiria nepaprastai palankiom tautos gyvastingumo plėtotei sąlygom, kai iš tiesų realybė užbėgo į priekį drąsiausiom svajonėm.Taigi, regis, teisūs yra tie komentatoriai, kurie paėmus į vieną krūvą nepriklausomybės atstatymą, Lietuvos įsiliejimą į ES ir įstojimą į NATO civilizacine prasme prilygina krikščionybės priėmimo įvykiui. Kaip atrodo, toks sugretinimas yra labai autentiškas, savaime besiprašantis. Kita vertus, daug sunkiau atsakyti į klausimą – kas atsitiko, koks užkeikimas lėmė, dėl kokių aplinkybių įsivyravo gyvenimą naikinančios prieštaros, kai ryškėjant istorinei šalies pažangai drauge neatskiriamai vos ne ta pačia proporcija tirštėjo veidmainystės šešėliai, o baisi korupcijos angis išsirangė po valstybės pamatais, palietė pačią šerdį, priartėjo prie širdies? Nesiruošiu dabar kataloguoti, nuosekliai iš eilės išskaičiuoti visus atsitikimus, leidžiančius daryti tokias nelinksmas išvadas; didelis skrupulingumas čia registruojant faktus gali, pajudinus paviršiaus reljefą, paskleisti tokią smarvę, jog nepadėtų net išdalintos dujokaukės. Leiskite atkreipti dėmesį tik į tą atvejį, kuris, kaip atrodo, mūsų padangėje užbrėžė normos pavyzdį, pralenkiantį net labiausiai liguistą vaizduotę. Įpratome nesistebėti net tokiais nutikimais, kai vyriausias šalies policininkas tampa vienu iš pačios stambiausios naujausiųjų laikų aferos organizatoriumi(,,Alitos“ privatizavimo peripetijos). Ikikarinės Lietuvos garsioji ,,pašto ženklų“ afera, regis, yra tiktai vaikų žaidimai, palyginus su paminėtąja ,,Alitos“ privatizavimo epopėja. Kita vertus, jeigu anos istorijos herojai greitai ir ilgam buvo įkalinti, tai pastarosios istorijos svarbiausieji veikėjai, kaip rodo pastarųjų dienų įvykiai, vėl kviečiami sugrįžti į aktyviąją politiką ,,gelbstint Lietuvą“. Taigi mums belieka tik kartoti užstrigusius nelinksmos mantros žodžius: išgelbėkite mus nuo tokių gelbėtojų!
Kada šitai prasidėjo, ar yra galimybė laike užfiksuoti momentą, kuriam stojus reikalai neva ėmė ir staiga subjuro? Kaip visi gerai įsivaizduojame, skirtingų partijų propagandistai būtų linkę nurodyti skirtingas, bet labai konkrečias datas, tokiu būdu perkeldami atsakomybę ant savo oponentų pečių. Tačiau kartais vaizduotę pradeda dirginti suvis anapus šių nesutarimų pasimušanti eretiška pajauta: ar nėra taip, jog užnuodyta buvo jau pradžios situacija, t. y. pačios ištakos? Čia turiu galvoje tą labai paprastą dalyką, jog Kovo 11-osios signatarai, paskelbę naujosios istorijos pradžią, kartu pernelyg plačiai nesiskelbdami paprasčiausiai pasidovanojo, neatlyginamai pasiskyrė patys sau dideliam turtui prilygstančius prestižinius žemės sklypus. Šiuo ypatingu nepriklausomybės atstatymo momentu, kuris, pabrėžiant jo titulinę svarbą mums, simboliškai net gali būti pavadinamas ,,laikų pradžia“, šalia laisvės žygio pergalės dokumentavimo buvo įneštas kažkoks nebeatstojamai lipnus puvimo užkratas. Savo ruožtu visi sakralinio momento sudėties komponentai, tarp jų taip pat ir atsitiktiniai, patekę į fokuso centrą, tarkime, neteisėtos kontrabandos būdu, profaniniame laike pasidaugina daugeriopai. Taigi galbūt visai neatsitiktinai ilgai netrukus po nepriklausomybės paskelbimo žemės nuosavybės reikalai Lietuvoje tapo ,,visišku kūlvirstuku“. Savo ruožtu jau šiandien labai agresyvi ir iš esmės nelegali stambiųjų žemės spekuliantų veikla kelia, - yra rimtas pagrindas taip manyti, - tiesioginį pavojų Lietuvos išlikimui. Iš tiesų, Lietuvos vardo išsaugojimas ,,vardo tūkstantmečio“ pabaigoje, net priklausymas įtakingiems blokams neužtikrina realaus Lietuvos išlikimo. Labai tikėtina, jog ilgėliau leidžiant tokiais nekontroliuojamais mastais kaip dabar supirkti Lietuvos žemes, šalis pačiu paprasčiausiu būdu gali pereiti į danų kiaulininkų, dar labiau tikėtina, į visados pasiruošusios pakiaulinti Rusijos, o visų tikėtiniausia, - į Baltarusijos batios rankas.
Politinė šalies klasė ne kartą nuvylė tautiečius, nepateisino piliečių puoselėtų lūkesčių. Taigi Ketvirtosios respublikos idėją čia aš būčiau linkęs forsuoti jau kaip pačių piliečių reikalą pasitinkant eilinius Seimo ir prezidento rinkimus iškelti politikams detalizuotus reikalavimus, tokius reikalavimus įprasminti vienaip ar kitaip sudaromomis sutartimis su politinėmis partijomis. Tarpininkauti čia, žinoma galėtų įvairūs pilietiniai susivienijimai, o ypač profesinės sąjungos įvairiausių profesijos sueigų, konferencijų, kongresų būdu. Kaip atrodo, būtent korporacinė profesijų valstybė, įsipareigojusi ieškoti interesų balanso, labiausiai atitiktų daugumos žmonių lūkesčius, galėtų tapti realios demokratijos plėtotės sąlyga. Liūdna mūsų patirtis moko, jog abstraktus žongliravimas valstybingumo idėja neužtikrina sėkmės, bet kaip tik sukuria palankias aplinkybes klanų įsivyravimui.
Nepasitikint išankstiniu būdu niekieno abstrakčiai gera valia, jokiom deklaracijom ir ideologiniais užkeikimais, reikalaujant konkrečius įsipareigojimus sutvirtinti sutartimis, blokuojant rikimuose tas politines jėgas, kurios atsisako bendradarbiauti tokiomis sąlygomis! Kaip atrodo, šiandien jau visiems akivaizdu, jog pirmutiniu įpareigojimu politikams turėtų tapti kaip tik Seimo nario atšaukimo įstatymas, realistiškai apibrėžiantis įvardyto veiksmo įgyvendinimo galimybę. Galima manyti, jog ne visoms politinėms bendruomenėms toks įstatymas iš principo yra reikalingas, tačiau politinės kultūros specifika mūsų šalyje minėtą įstatymą daro principinės reikšmės pirmine būtinybe. Įvairaus lygio rinkimuose išrinkti Lietuvos politikai labai dažnai tobulai užmirštą atstovavimo misiją, o kai kurie iš jų jau tiesiogiai pasiunčia savo rinkėjus ... rinkti braškių į tolimas šalis (tokia, regis, yra seno rusiško keiksmažodžio šiuolaikinė variacija). Kita vertus, aš pats, pavyzdžiui, būčiau linkęs labiausiai pasitikėti tais politikais, kurie įsipareigotų savo aiškiu apsisprendimu (nelyg sodininko peiliu) šalinti visas anomalijas žemės įstatymų sferoje, o taip pat visomis jėgomis siektų sugrąžinti bendruomenei neteisėtai užgrobtas žemes, t. y. didžiausią mūsų turtą.
