Asta Mackevičienė, LRT televizijos laida „Stilius“
Dar prieš kelerius metus jaunos vilniečių šeimos gyvenimas buvo visiškai kitoks. Apsirengusi kostiumėliu, avėdama aukštakulniais Asta kasdien su nešiojamuoju kompiuteriu rankinėje skubėdavo į personalo vadovės darbą, Vytis keliolika metų atidavė valstybės tarnybai. Poros gyvenimą aukštyn kojomis apvertė labai ilgai laukti vaikai – dvynukai Pranas ir Algis.
Laukimo ir nusivylimų metai
Kad vaikai atkeliautų į šį pasaulį, prireikė sveiku protu sunkiai suvokiamų pastangų. O iki tol gyvenimas ėjosi kaip sviestu pateptas, sako Asta, anksčiau daug dirbusi, daug keliavusi ir mėgavusis kasdienybe. „Ta vaikų istorija truputėlį pristabdė. Gyvenime būna problemų, ir labai didelių. Ir štai, prašom, šeimyna, išspręskite tą problemą. Išbandymas buvo neblogas“, – kalba Asta.
Išbandymas prasidėjo tuomet, kai Astai, jau ištekėjusiai už Vyčio, gydytoja ginekologė pranešė – vaikų susilaukti galimybių nėra. Reakcija, pamena Asta, buvusi tragiška. „Gyvenime tokių naujienų nelabai ir buvo. Man 24 metai, jūra iki kelių. Viskas puiku, aš dirbu, keliauju, ką tik sukurta šeima, viskas gražu“, – prisimena moteris. Tuo metu Vytis buvo Indonezijoje, atliko Europos Sąjungos taikos misiją, tad Astai teko vienai bandyti susidoroti su baisia žinia.
Šeima nenuleido rankų ir po skaudžios naujienos pasuko pas vaisingumo specialistus. Sulaukė antros, bet jau geresnės žinios – vaikų lengvai nesusilauks, reikės pasistengti, bet kiek, niekas nežino. Pastangos užtruko ketverius metus.
„Gydymas, laukimas, mano atveju, dar ir persileidimai, vėl gydymas, vėl laukimas, važiuojantis stogas, bandymas grąžinti stogą atgal, – pasakoja Asta. – Ketveri metai – ilgas laiko tarpas. Buvo pasiekta tokia riba, kai atrodė, išsikraustysiu iš proto.“ Pasak pašnekovės, kai negauni atsakymo, pavyks ar nepavyks, kas bus, daug sunkiau, negu sužinoti, kad nebus. Žinant atsakymą, būtų galima baigti ir gyventi toliau. Tačiau dabar vis kirbėjo „o gal, o gal“... „Mes su vyru jau buvome apkalbėję, kad viskas, užteks, nes aš nebegalėjau susišnekėti nei su draugėmis, nei su žmonėmis, kurie laukėsi, nei su tais, kurie turi vaikų. Buvome nutarę, kad vaikų neturėsime“, – prisipažįsta moteris.
Paskutinį kartą pabandyti privertė vidinis balsas
Dirbame, keliaujame, mėgaujamės gyvenimu be atžalų – tokį nusipieštą scenarijų pakoregavo Astos vidinis balsas, Armėnijoje pašnibždėjęs „bandykime dar kartą“. „Nežinau, kodėl likimas lėmė tuos ketverius metus laukti ir davė pamokų. Matyt, taip reikėjo. Dabar, kai pagalvoji, gal labiau tuos vaikus vertini, gal labiau juos myli... Nežinau“, – svarsto dvynukų mama.
Besilaukdama Asta laiką tiesiog stūmė į priekį, gyveno apimta nuolatinės baimės ir akylai sekė, kas kurią nėštumo savaitę privalo vykti. Kad turės mažylius, patikėjo tik 32 savaitę – tuomet ir per anksti gimusius naujagimius jau būtų galima išgelbėti. Moteris prisimena, kad jos vaikų laukė visas Vilnius, nes ji niekada neslėpė savo bėdos ir jai pačiai pasidalyti neviltimi su kitais buvo tarsi terapija. O kai žmonės sužinojo, kad viskas bus gerai ir gims netgi du vaikeliai, džiaugėsi drauge.
Daug kas siūlė įsivaikinti
Netrūko ne tik palaikančiųjų, bet didesnėse kompanijose atsirasdavo ir skeptikų, kurie jaunai šeimai negailėjo skaudžių replikų – neva kam tiek stengtis, juk paprasčiau būtų įsivaikinti. Tačiau Asta turi atsakymą: juk tam ir sieki, gydaisi, kad pajustum moteriai sakralius dalykus – nėštumą ir motinystę. Be to, ji nenorėjusi spręsti savo bėdos kito vaiko sąskaita. Asta prisimena, kaip tokių „patarėjų“ paklausdavusi, kodėl jie patys gimdo savo, o ne įsivaikina. Atsakymas būdavo: „Mes galime turėti.“ Nuo tokių įžeidinėjimų širdis plyšdavusi ir grįžusi namo moteris raudodavusi visą vakarą.
„Neįsivaizduoju, kaip neišprotėjau. Man plaukai šiaušiasi, nebetikiu, kad man taip atsitiko. Žmonės tikrai turi labai daug jėgų. Gydytojos klausdavau, kiek man dar reikia persileidimų ištverti, kiek procedūrų? Gydytojos atsakymas būdavo – kiek nervai laikys, tiek ir gydykis“, – apie skausmingiausią etapą kalba pašnekovė.
Ar būtum labai didelis direktorius, ar iš paskutinių pinigėlių, iš tėvų, draugų prisiskolinęs atliktum tas procedūras, išgyvenimai visų vienodi – tokią išvadą daro moteris ir galvoja, kad tokioms poroms reikėtų prievartinių psichologo konsultacijų. Lietuvoje nėra įstatymo, reglamentuojančio nevaisingų porų gydymą, tad, neslepia Asta, daugybei porų ir dėl finansinių priežasčių mažylis lieka neišsipildžiusi svajonė.
Likimo išbandymą ištveria ne visos poros
Tikra tiesa, sako moteris, kad svetimo skausmo nebūna, o skausminga patirtimi paprašyta dalijasi. Ypač vaisingumo klinikoje, kurioje aibė kūdikio negalinčių susilaukti, tačiau viešumoje tylinčių šeimų. O Astai kalbėti lengviau, nei tylėti, juo labiau kad yra žmonių, kuriems jos istorija padeda ir įkvepia vilties. „Aš matau, kaip žmonės tyli ir nesako net artimiausiems. Pora daro karjerą. 10 metų susituokę – daro karjerą. Kiti stebisi, kodėl jie taip įdomiai pasirinko, o iš tikrųjų šie grįžta namo ir kruvinomis ašaromis rauda – va ir karjera visa“, – išduoda pašnekovė.
Nemažai porų tokio išbandymo nepakelia – Asta žino ne vieną subyrėjusią šeimą. Pripažįsta, kad jiedu su Vyčiu taip pat išgyveno visus pykčio ir nesusikalbėjimo etapus. „Mušiau į krūtinę, sakiau, aš čia šitiek vaistų vartoju, aš čia tokia didvyrė, o tau nieko daryti nereikia, tu manęs nesupranti, kiaule tu... Su visais durų trankymais... Matyt, kantrybės turi mano vyras, kad ramiai ištylėjo. Mačiau, kad labai blogai, bet ištylėjo, iškentė, išlaukė ir va – vis dar kartu. Matyt, kažkas sieja, kažkas laiko“, – prisipažįsta Asta.
Pomėgis tapo nuosavu verslu
Pasaka su laiminga pabaiga? Tik iš dalies, nes pabaigos toli gražu nematyti. Nauja istorija prasidėjo Pranui ir Algiui gimus. Gyvenimui su dvynukais Asta labai ruošėsi, stebėjo kitas šeimas ir atkakliai laikėsi to, ką užsibrėžė. „Tiesiog aš užsibrėžiau: taip, dabar jie nemiega, taip, dabar aš miegu po dvi tris valandas per parą, bet tai baigsis. Taip ramiai ir auginome vaikus ir laukėme, kol tai baigsis. Tada kiti etapai, bet žinai, kad tai irgi baigsis, tuo labiau kad gauni tiek džiaugsmo ir vis pagalvoji: „Dieve, taigi tokie kūdikėliai buvo, kaip faina“, – džiaugsmo neslepia berniukų mama.
Dar besilaukdama mažylių, Asta ėmė ruošti jiems kraitelį, tačiau, neradusi nei gražių, bet įperkamų kepurių, nei megztinių kūdikiams, prisiminė pamirštą pomėgį megzti (pirmąjį šaliką, pamena, nusimezgusi būdama vos ketverių). Naujuosius rankų darbo kūrinius, kuriais vos gimę mažyliai buvo papuošti nuo galvos iki kojų, bematant įvertino draugės ir kitos mamos, tad megzti teko vis daugiau ir jau ne tik saviems vaikams.
„Pačiai buvo sunku pripažinti, kad čia nebe pomėgis, kad reikia imti ir rimtai skaičiuoti. Megzdavau tas kepures, pasiskaičiuodavau, kiek jos galėtų kainuoti, o paskui suvokiau, kad reikia labai normaliai skaičiuoti savikainą, išlaidas ir t. t., – neslepia Asta. – Geri metai tikrai praėjo, kol supratau, kad žaidimas visai nebe žaidimas, kad reikia arba į tą pusę, arba į kitą – uždaryti, ir viskas.“ Naujai veiklai durų Asta neuždarė, priešingai – pristatė kolekciją vaikams, įkūrė studiją ir dar giliau nėrė į šiltą siūlų ir mezginių pasaulį, o galiausiai ėmė ir siūti. Juo labiau kad, gimus dvynukams, į galvą net mintis nešovė grįžti į biurą.
„Iki vaikų ir po vaikų“ – su šypsena moteris skirsto gyvenimą, o perėjus sunkų laukimo etapą, matyt, ir kiti dalykai atrodo lengviau pasiekiami, svajonės jau ne tokios tolimos kaip anksčiau. O tai, kad neva prestižinė darbo sritis iškeista į virbalus ir siūlus, moters nė kiek nejaudina. Priešingai – atsirado dar daugiau pasitikėjimo savimi. Jokių papildomų mokslų Asta nebaigė, tvirtina, kad net mada itin nesidominti, o kuria greičiau intuityviai, bet preciziškai: mezginį išardo po dvidešimt kartų, o vyrui galva neišneša, kaip galima tiek numezgus pradėti iš naujo.
Turint tokį turtą, daugiau nieko nereikia
Beje, Astos vyras Vytis, gimus mažyliams, pirmą kartą per trylika metų pakeitė darbovietę. Matyt, sako moteris, su vaikais atsirado drąsos ir atsipalaidavimo. Beje, labai laukti mažyliai jokiu būdu nėra be saiko lepinami. „Labai noriu, kad išaugtų sveiki, pilietiški vyrai, be jokių mamyčių lepinimų. Visai nenorėčiau, kad, keturiasdešimties sulaukę, gyventų su manimi ir neparsivestų žmonos“, – apie dar visai tolimą ateitį jau galvoja moteris.
Pokalbį su optimizmu trykštančia Asta baigiame vienu vos kelių sekundžių, bet mielu prisiminimu – matyt, teisus vienas Vilniaus girtuoklėlis, vieną dieną užkalbinęs šią šeimą sostinės senamiestyje. „Tas girtuoklėlis, visas smirdantis, purvinas, pasakė: „Bet va, ponia, jūs labai labai turtinga, jūs turite šitokį turtą, daugiau nieko nereikia.“ Teisus buvo? Visiškai teisus“, – šypsosi laiminga mama.
