87 metų Verpenos kaimo gyventojas Juozas Urbonas matė keturias santvarkas. Augo Smetonos laikais. Jaunystė prabėgo per karą – patyrė vokiečių okupacijos laikotarpį. Didžioji gyvenimo dalis praėjo tarybiniais laikais. Senatvėje pajuto atgautos nepriklausomybės skonį. Šviesaus proto ilgaamžis turi progos palyginti keturias santvarkas, prie kurių gyveno Lietuva.
„Gyvenu už tuos, kur atgulė prie Varšuvos“
87 metų sulaukęs Juozas Urbonas – dar visiškai žvalus ir energingas. Darbuojasi savo ūkelyje Verpenos kaime. „Matyt, gyvenu už tuos, kurie krito prie Varšuvos ir Liepojos“, – sako žmogus, tik laimingo atsitiktinumo dėka nepatekęs į mirtininkų diviziją, nors buvo pašauktas į karą. Iš 7000 kareivių 30 paliko Lietuvoje. Tarp tų 30 buvo ir Juozas.
Dėl sveikatos į pirmąsias fronto linijas netikęs jaunuolis rinko minas. Nors karo gydytojai buvo pripažinę širdies ligą, garbaus amžiaus sulaukęs Juozas ne per seniausiai autobusu dar nuvažiavo į Romą, o šiemet leidosi kelionėn į Briuselį.
Nedarbas gadina žmones
Po karo J. Urbonas baigė Gruzdžių žemės ūkio technikumą. Įgijo veterinaro-zootechniko specialybę. Dirbo Pakruojo rajone, paskui Kelmės paukštininkystės ūkyje.
„Niekuomet gyvenime nebuvau bedarbis, – pasakoja Juozas. – Tik pereinant iš vieno darbo į kitą, galėjo būti kokių trijų savaičių pertrauka. Dabar vien mūsų rajone keturi tūkstančiai oficialių bedarbių, o kiek dar neoficialių. Baisu į lauką išeiti. Juk dažnas, netekęs darbo, tampa nusikaltėliu. Reikia labai stiprios valios, kad gyventum sąžiningai, nors netekęs darbo tapai skurdžiumi.“
Juozas skaičiuoja, jog pasaulyje per milijardą bedarbių. Kiek sudaužytų žmonių likimų!
Be to, užimtumas gelbsti žmogų nuo blogų minčių. Juolab kad dabar nusikaltimams talkina ir naujosios technologijos.
„Smetonos laikais kaime žinojome tik du vagis. Vienas – plačiai žinomas plėšikas Ričkus, kitas – jaunas vaikis, vagiliauti linkęs iš prigimties. Jis būtinai turėdavo ką nors pavogti ir parnešti į namus. Bet tėvai, radę svetimą daiktą, eidavo per kaimą ir klausdavo, kieno jis. Atradę šeimininką, atiduodavo. Žmonės suprasdavo, kad vaikas – tiesiog nelaimingas, ir nepykdavo.“
Juozas iš vaikystės atsimena tik porą smurto atvejų. Vienas vyras nukirto žmoną. Kitas atvejis, kai brolis brolį užmušė dėl turto.
Dabar nužudymai, sužalojimai, muštynės tapo kasdienybe. Juozo nuomone, tai vyksta dėl nedarbo, girtavimo, prastos žmonių materialinės padėties. Jo nuomone, tarybinėje santvarkoje buvo nemažai blogybių, bet nebuvo nedarbo. Nedarbas buvo traktuojamas kaip nusikaltimas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visas šalies ūkis patikėtas rinkai. Tačiau J. Urbono manymu, ūkio reikalus turėtų daugiau reguliuoti valstybė. Valstybė privalo toleruoti verslo idėjas, skatinti verslininkų veiklą. Tačiau strateginius objektus turi išlaikyti savo rankose.
Būtent valstybės vadovai turi matyti šalies ūkio visumą. „Kiek prigaminama, pavyzdžiui,įkroviklių, – stebisi Juozas. – Jie atitarnauja, išmetami. Kaip teršiama gamta. Kodėl nesumanius universalesnių, keliems buities prietaisams tinkamų įkroviklių?Juk nuo aplinkos, kurioje gyvename, priklauso žmogaus gyvenimo kokybė. O Žemė jau dūsta nuo grobuoniškos, neapgalvotos žmogaus veiklos. Mokslą turime nukreipti tam, kad civilizacija kuo mažiau prieštarautų gamtos dėsniams.“
Anksčiau iš Tėvynės vežė ginklu, dabar išvilioja pyragu
„Manau, jog tarybiniais laikais prieš žmogų buvo naudojama daug prievartos, – svarsto Juozas. – Pavyzdžiui, nacionalizuota žemė. Iš vienos pusės tai progresas, nes žemė turi būti valstybės nuosavybė. Bet pats žmonių nuvarymas nuo žemės buvo baisus. Kodėl reikėjo žemę atimti jėga, smurtu, ištremiant į Sibirą?
Tačiau ir dabar vyksta toks pat žmonių nuvarymas nuo žemės ir išvarymas iš tėvynės. Tik civilizuotai, gudriai. Negalėdami išgyventi tėvynėje žmonės išvažiuoja patys.“
Pasak J. Urbono, ne viskas tarybinėje santvarkoje buvo taip blogai. Reikėtų atrinkti tai, kas buvo gero, ir atmesti, kas buvo bloga.
„TSRS priimdavo vienašališkus sprendimus respublikų atžvilgiu. Dabar tą patį daro Europos Sąjunga.“
Kiekvienas gyvena pagal savo Konstituciją
J. Urbonas atnešė ant lapo surašęs pagrindinius savo gyvenimo principus. Čia esanti jo gyvenimo konstitucija.
Devintą savo gyvenimo dešimtmetį baigiantis vyras svarsto, ar žmonės, atgavus nepriklausomybę, tikrai tapo laisvesni: „Laisvė – reliatyvus dalykas. Kiekvienas žmogus ją jaučia savaip. Laisvas gali jaustis ir kalinys. Esi laisvas tik tiek, kiek netrukdai kitiems ir kiek tau kiti netrukdo. Mūsų poelgius dažnai nulemia socialinės galimybės. Deja, lietuvaičiai didesnes galimybes pajaučia tik išvažiavę į užsienį.“
O Lietuvoje daugiau laisvės turi tik biurokratai ir politikai. „Laisvai galima kurti partijas. Jų prikurta kelios dešimtys. Bet kas iš to? Juk visos iš to paties kamieno. Tik pavadinimai skiriasi.“
Biurokratai, anot Juozo, labiausiai trukdo demokratijai ir riboja mąstančių žmonių laisvę veikti. Todėl laisve labiausiai mėgaujasi nusikaltėliai. Jie nepaiso visuomenės nustatytų taisyklių.
Lygindamas savo gyvenimą įvairiose santvarkose J. Urbonas pastebi, kad Tarybų sąjungoje daugiau dėmesio buvo skiriama kultūrai ir viskam, kas padeda kultūrą puoselėti: literatūrai, spaudai, teatrui, kinui. Dabar visur dominuoja pinigai. „Pirk – parduok“ kultūra. Žmogus jau ne žmogus – tik darbo jėga.
Regina MUSNECKIENĖ
