Beveik su ašarom akyse atsisveikinę su Atakama ir per naktį važiavę autobusu link sienos su Peru, pagaliau sėdome į autobusą link Puno, Peru miesto vartų į Titikakos ežerą, didžiausią pasaulyje esantį tokiame aukštyje.
Aplinka. Žmonės. Nuotaikos.
Pakeliui į Puno riedėjome per kalnus, šalia mūsų sėdėjo senolės spalvotų audinių krepšiais, pūstais daugiasluoksniais sijonais ir skrybėlėm, dengiančiom į dvi kasas supintus ilgus juodus plaukus. Iš karto supratome, kad bus kitaip nei Čilėje, matysime daugiau vietinių žmonių, išlaikiusių tradicijas ir kostiumus. Kalnai liūliavo, tačiau miego nesinorėjo, stebėjome besikeičiančius vaizdus, akmeninius namukus kalnų papėdėse, besiganančias lamas ir per laukus einančias moteris spalvotais apdarais.
Puno, Peru (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Autobusui sustojus pakelės miesteliuose ar kelių susikirtimo vietose į jį prigužėdavo moteryčių, pardavinėjančių pyragėlius, vištą su kukurūzais ar kitą maistą. Visi pakelės miestelių namai ir uolėti kalnai buvo išmarginti rinkiminiais šūkiais ir raginimais balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Neseniai Peru vyko prezidento rinkimai, kuriuose pagrindiniai lyderiai buvo Keiko Fujimori ir Ollanta. Keiko yra dukra buvusio japonų kilmės Peru prezidento, kuris kiek diktatoriškomis priemonėmis stabilizavo ekonomiką, bet vėliau susikompromitavo dėl vieno iš jo kabineto narių korupcinio skandalo. Galbūt dėl tėvo šleifo, o gal dėl priešininko populistinių pažadų, Keiko rinkimus pralaimėjo. Peru prezidentas Ollanta, geras Venesuelos kontraversiško prezidento Hugo Chavez draugas, savo rinkiminės kampanijos metu gyventojams žadėjo geresnį gyvenimą, pigesnius degalus ir dujas. Visi rinkiminiai šūkiai jau praėjus gerokai laiko vis dar ragina rinktis kandidatą pakelėse ant papėdžių akmenų, uolų ir akmeninių namukų sienų. Priešingai nei Lietuvoje ar bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje čia nėra teisės aktų reguliuojančių rinkiminę reklamą. Peru daug skurdesnė nei Čilė ir tai matėsi jau važiuojant autobusu link pirmojo miesto, kuriame sustojome porai dienų.
Puno, Peru (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Besileisdami nuo kalnų tolumoje matėme didelį vandens plotą, tolstantį dar toliau nei aprėpia akis. Artėjome prie Titikakos ir Peru vartų į šį ežerą – Puno. Aukštai esantis miestas mus pirmą kartą privertė suprasti, ką reiškia aukštingumo liga – spaudė galvą, temo akyse, darėsi bloga ir silpna. Greit užkilę į didelį aukštį 3860 m virš jūros lygio supratome, kad alpinistais gal ir nebūsim, nors kiek apsipratę ir atsikratę visų nemalonių simptomų vėl grįžome prie minties, kad „mes galime būti aukštai kalnuose“.
Puno – turistinis miestelis, į kurį plūsta žmonės, norintys pamatyti didžiausią taip aukštai esantį ežerą kalnuose arba tie, kurie Pietų Amerikos kontinentu keliauja iš pietų į šiaurę ar atvirkščiai. Chaotiškas miestas, judriomis gatvėmis, kur garso signalo naudojimo įpročiai kiek priminė Aziją, atrodė gyvas ir judrus. Gatvėse pirmą kartą Pietų Amerikoje išvydome tradiciniais kostiumais apsirengusius žmones indėniškais veidais, gatvės maisto prekystalius ir didelį turgų, kur galima rasti visko, ko tik širdis geidžia. Džiaugėsi širdis, nes supratome, kad galėsim labiau pažinti vietinę kultūrą valgydami pigų gatvės maistą, susidurdami su vietiniais gyventojais, šio kontinento šeimininkais indėnais.
Jautėmės taip lyg pagaliau atsidūrėme toje Pietų Amerikoje, apie kurią svajojome, kur yra ne tik gamtos grožis, bet ir stiprus vietinės kultūros faktorius, kuris yra visai kitoks nei tas, prie kurio esame pripratę, todėl įdomus ir raginantis smalsauti. Akimis lydėjome rusvai raudonose miesto gatvėse skubančias moterytes daugiasluoksniais sijonais, spalvotomis indėniškų motyvų skaromis, permestomis per nugarą, kuriose gulėdami šypsojosi maži vaikai ar kyšojo žolių kuokštai ar daržovių galai. Stebėjome moterų katiliukus, svirduliuojančius saulės spindulių šėšėliuose, ir gražius ilgus ir juodus plaukus supintus į dvi kasas ir papuoštus prikabintais kutusais. Gaila, kad ši tradicija pinti plaukus į dvi kasas buvo atvežta į Pietų Ameriką per prievartą – ispanai pamatę vietines moteris ilgais palaidais plaukais, uždraudė taip vaikščioti, mat jos atrodė nemoraliai, viliojo vyrus ir atrodė kaip laukinės... Visoms moterims ir mergaitėms ispanai įsakė pinti ilgus plaukus į dvi kasas. Vyrai vairuodami Tuk Tuk'us, pirmą kartą vėl pamatytus po Azijos, nesiskyrė su savo skrybėlėmis ir raštuotomis pončomis – ilgais apdarais, velkamais per galvą. Net maži vaikai buvo aprengti tradiciniais rūbais, mergaitės nešiojo daugiasluoksnius sijonus, supintus plaukus dengdamos apvaliais katiliukais, berniukai horizontaliai raštuotas pončas persirišę austais diržais ir visi, be išimties, per nugarą persimetę spalvotų raštų ryšulius. Puno visai kitaip nei Vietname Sapoje, vietiniai žmonės visai nenori būti fotografuojami, nemoka anglų kalbos ir į turistus nekreipia jokio dėmesio.
Titikakos, kečua kalba Kalnų Pumos, krantai neatrodė labai gražūs, nusekusios pakrantės, pilnos šiukšlių ir priaugusių nendrių, skleidžiančių žydinčio vandens kvapą, tikrai nurungė gražiai sutvarkytus takus palei ežerą. Nusekusiose ežero platumose vietiniai piemenys ganė avis ir po plačiabryle skrybėle slėpėsi nuo saulės spindulių. Gražiai sutvarkytais takeliais vaikštinėjo įsimylėjėlių poros, klausydamos regetono muzikos iš mobiliųjų telefonų ir valgydami Eifelio bokšto dydžio ledus. Nuo pakrantės pačio ežero beveik nesimatė – nendrėmis apaugę krantai labiau priminė pelkėjantį ežerą nei skaidraus vandens telkinį. Tik tolumoje matėsi kiek platesnės vandens erdvės, išsilaisvinusios iš pakrantės nendrių voratinklių.
Sėdome į laivą, plukdantį kiek gilyn į Titikakos ežerą link dirbtinių salų, kuriose gyvena atskiros vietinių bendruomenės, ant vandens susikūrusios atskirus miestus, turinčius mokyklas, ligonines ir kitus miestams būdingus infrastruktūrinius statinius. Laivo kapitonas sunkiai galėdamas plukdyti laivą į priekį dėl variklio gedimo vis rėkė savo pagalbiniams: „Siga, siga, siga“ (isp. pirmyn). Vargšas tas Sigis, juk nelengva vienam tokį laivą vežti į priekį. J Bet kokiu atveju Sigis nors ir lėtai, bet gerai padirbėjo ir šiaip ne taip nusigavom netoli pirmos dirbtinės salos, prie kurios vietiniai virvėm pritraukė mūsų penkių žvaigždučių jachtą. J
Salos - dirbtinai žmonių sukurtos iš nendrių šaknų su žemėmis blokų, sutvirtintų eukalipto strypais ir virvėmis. Ant tokio pagrindo primėtyta sausų nendrių, ant kurių pastatyti apvalūs ar stačiakampiai šiaudiniai namukai bei itin apsaugoma laužavietė, akmenimis izoliuota nuo greit užsiliepsnojančio salos pagrindo. Maždaug 50 kvadratinių metrų saloje gyvena apie 5 -7 šeimas, kurios daugiausiai verčiasi žuvininkyste ir dabar, aišku, turizmu, turi savo salos prezidentą, kurio namas pats geriausias. J Čia vėl pasijautėme lyg Sapoje, vos tik išlipus į salą mūsų angliškai mažos mergaitės buvo paklausta, kaip mes laikomės, iš kur esam ir koks mūsų vardas. Tokių salų yra apie 15, iš jų viena pati didžiausia, pagrindinė, kurioje yra mokykla, parduotuvės, ligoninė. Deja, tos salos nepamatėme, nes Sigis buvo labai pavargęs, nebegalėjo daugiau minti – į krantą grįžome su kitu kateriu ir atsikovojom bilieto kainą, nes pagrindinės salos taip ir nepamatėm. J
Titikaka mums taip ir liko nendrėjantis ežeras, kurio viso dydžio nematėme per į vandenį įsiterpusius kalnus. Iškirstų nendrių kanalais plaukiojančios pailgos medinės valtelės kiek priminė Myanmaro Inle Lake, kurio pakrantėse taip pat įsikūrę plūduriuojantys miestai ir ežero grožis atsiveria tik žiūrint nuo kalnų ar įplaukus į jo vidurį.
Pats Puno nėra labai gražus miestelis, nors centras ir turi dailių pastatų bei šarmingų gatvelių. Centre tradiciška pagrindinė aikštė, kurioje stovi didelė bažnyčia ir prieš ją palmėmis apsodinta aikštė. Nuo pagrindinio miesto centro siauros akmenimis grįstos gatvės vinguriuoja link kalnų, atveriančių vaizdą į Titikakos vandenis. Siaurose gatvėse įsikūrę rankdarbių ir amatų parduotuvės, kuriose lyg žuvys vandenyje nardo turistai ieškodami suvenyrų ir dovanų. Bevaikštinėdami po centrinį Puno užklydome į restoraną, kur šokėjai iš visų Peru regionų kas vakarą šoka tradicinius šokius su tautiniais kostiumais. Čia paragavome pisco sour, tradicinį Peru gėrimą, maišomą su kiaušinio baltymu, ir stebėdami šokius nusprendėme, kad daugelis tradicinių tautinių rūbų visgi yra ispanų užkariavimo pasekmė.
Blizgūs, žvilgantys ir spalvoti rūbai, trumpi sijonai ir batai ant aukštų kulnų, retkarčiais primenantys viešnamių darbuotojų apdarus, toli gražu neatrodė indėniškos kilmės. Ilgi sijonai, panašūs į flamenko „uniformą“ bei gitaros irgi neatspindėjo nieko, kas susiję su kontinento tikraisiais šeimininkais. Ispanų įtaka akivaizdi, tik gaila, kad turbūt ji nėra labai teigiama, nes ispaniškosios kultūros įsigalėjimas pasmerkė pražučiai indėnų civilizacijas – sugriovė Inkų imperiją, indėnų genčių įprastą gyvenimą, pasmerkė užmarščiai vietinių tradicijas ir papročius bei religiją. Tik paskutinis šokis, susilaukė didelio publikos dėmesio, nes pamatėme trijų indėnų pasirodymą, kuriame vyravo autentiškos spalvos, paukščių plunksnos ir gyvūnų kailiai, nebuvo gitarų ir blizgučių. Ritminga muzika, grojama būgneliais ir skudučiais bei ritmingas šokis ir įspūdingos kaukės iš kondorų plunksnų nukėlė į vietinę indėnų gentį, besiruošiančią svarbiam ritualui ir šokančią ritualinį šokį.
Puno vėl atsigavo mūsų širdis dėl pigaus maisto, daugybės gatvės maisto prekystalių, prie kurių būriavosi lyg matrioškos linguojančios moterytės pūstais sijonais ir spalvotuose krepšiuose ant nugaros gulinčiais vaikais. Dideliame turguje prisipirkę maišus pigių ir dar neragautų vaisių stabtelėjome prie bobulytės pardavinėjančios keptą vištą su dideliais kukurūzais. Kiek palūkuriavę eilėje gavome pirmą įprastą peruviečiams patiekalą. J Skaniai sukrimtę namie niekad nematytos rūšies kukurūzus dairėmės deserto. Ragavome mazzamora desertą, kurio pagrindas yra juodo kukurūzo saldi šilta masė, sumaišyta kartu su ryžių mase, kiek panašia į ryžių košę. Niam Niam J Supratome, kad šį skanėstą valgome ne paskutinį kartą. Turgus vertas dėmesio – galima rasti kalnus daržovių, tarp kurių keliasdešimt rūšių bulvių: šviesiai raudonų, baltų, juodų, mėlynų, baltų lyg kreidos gabalėliai; kukurūzų: didelių, mažų, baltų, geltonų, juodų ir pan. Vaisiai, sūriai, mėsa, higienos prekės, dideli krepšiai įvairios duonos – akys raibo nuo gausos ir įvairovės. Puno pirmą ir paskutinį kartą paragavome tradicinio patiekalo - keptų žarnų su bulvėmis. J Visai nieko, tik kvapas vertė ant nosies užsirišti skarą. J Pusryčiams krimtome sumuštinius su avokadu, sūriu ir kiaušiniu, užsigerdami skaniu kynua (ang. Quinoa) kruopų gėrimu. Vakarais ragavom pisco sour ir dairėmės aplink bandydami rasti dar kažką, ką reikia paragauti. J
Pinigai (1 USD – 2,72 Peru solių)
Keturvietis kambarys hostelyje „Manson's House“ Puno – 60 Peru solių
Transportas:
Autobuso bilietas nuo Tacna (Peru pasienio miestelis) iki Puno – 40 Peru solių
Tacna autobusų stoties mokestis (įprastas visoje Peru) – 2 Peru soliai
Taksi nuo autobusų stoties iki hostelio Puno centre – 5 Peru soliai
Bilietas iki dirbtinių salų Titikakos ežere – 10 Peru solių
· Maistas:
Porcija keptų žarnų su bulvėmis (Chunchuli) – 2 Peru soliai
Keptos vištos gabalas su kukurūzais – 2 Peru soliai
Sumuštinis su avokadu/sūriu/kiaušiniu – apie 0,7 Peru solių
Želė su grietinėle ir cinamonu – 1 Peru solis
Mazzamora desertas – 1 Peru solis
Arbūzas – apie 8 Peru solius
1 kg mandarinų – 1,5 Peru solių
