Sužavėti Valparaiso leidomės į ilgą kelionę link Atakama dykumos, sausriausios pasaulyje, bet ne vienam paliekančios gilų įspūdį savo pločiu ir žvaigždėtu dangumi. „Smėlio žmonės kelyje kelyje...“
Pakelės – aplinka, žmonės, nuotaikos
Viduryje dykumos užstrigę dėl netikėtai iškritusio ir dešimtis metų neregėto sniego turėjome progą labiau pažinti dykumų miestelių gyventojų kasdienybę, apylinkes ir stebėti šiaurės čiliečių gyvenimo ritmą. Prilipę prie langų ilsinome akis žiūrėdami į antiplano (Andų kalnų lyguma) tolius. Akmeningą rusvą dirvožemį staiga keisdavo galybės kalvas apaugusių kaktusų ar plynėse it vėjaraupių išmarginti žali smilgų kupstai. Tolumoje plytintys kalnai nuo dienos karščio atrodydavo lyg miražas ir žalios spalvos stokojantis peizažas atrodė neįprastai skurdus, tačiau toks gražus. Valandų valandas prilipę prie langų žiūrėjome pro langą bėgančią kino juostą, negalėdami atsistebėti, kaip taip paprasta gali būti taip gražu. O čia tik pakeliui į Atakamą.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Artėdami prie San Pedro de Atakama, pravažiavome daugybę gamyklų ir šalia jų įsikūrusių vaiduokliškų rudų namų miestelių, kuriuose dienas leidžia fabrikų darbininkų šeimos. Šalia jūros įsikūrę baisoki lūšniniai žvejų miesteliai atrodė apleisti ir liūdni, glaudžiantys tik pasimetusius vėjo gūsius tuščiose smėlingose gatvėse. Daug daugiau gyvybės buvo pagrindiniame Čilės uoste Antofogasta, į kurį traukiniais ir sunkvežimiais suplaukia visas Čilės fabrikuose gaminamas cementas, kasyklose išgaunamas kobaltas, litis ir kiti taurieji metalai. Turtingas kalnakasių miestas gyvena iš uosto ir netoliese esančių didelių naudingųjų iškasenų klodų, kurios laivais keliauja į JAV ir Europą. Čilė išgauna daugiausia vario pasaulyje, turi dideles ličio, brangakmenių ir anglies atsargas. Antofagasta yra vienas iš pagrindinių Pietų Amerikos vakarinės pakrantės uostų, kur suplaukia ne tik Čilėje, bet ir Bolivijoje išgaunamos naudingos iškasenos. Antiplane įsikūrę fabrikai ir kasyklos daugiausiai priklauso dideliems JAV koncernams, kurie rūpinasi kasyklų eksploatacija ir didžiąją dalį visų išgautų žemės turtų per vieną iš turtingiausių Čilės miestų Antofagastą eksportuoja į Valstijas.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Visai naktį atvažiavę į San Pedro de Atacama miestelį, pagrindinius vartus į sausąją dykumą, pakėlę akis į dangų geras dešimt minučių negalėjome nukreipti žvilgsnio niekur kitur. J
San Pedro de Atacama – aplinka, žmonės, nuotaikos
Dykumos miestelis, kuriame vyraujanti spalva yra ruda ir ne tik dėl gatvėse vėjo pustomo smėlio, bet ir dėl rudų pastatų, prisiderinusių prie natūralios aplinkos. Dažnai smėlio audrų siaubiamas miestelis visur – ant kiekvieno daikto parduotuvėse, namuose, kavinėse – turi bent šiokį tokį smėlio sluoksnį. Mes atvykę tik po prieš pusę paros pasibaigusios audros hostelyje radome kelių centimetrų smėlio sluoksnį ant palangių, šaldytuvo, grindų ir radijo grotuvų. J Dykuma dykuma. Ledinė naktis nei kiek nesumažino noro išgerti šiltos arbatos terasoje po žvaigždžių skėčiu, kurį sekant akimis staiga atsiduri prie didelio gražaus vulkano Kečua kalba (viena iš Pietų Amerikos indėnų kalba, daugiausiai paplitus Inkų teritorijoje) reiškiančio „Žmonių vulkanas“. Smėlėtame kambaryje su kaktusų ir dykumos medžių sėklų dekoracijom pabudę, skubėjome išvysti naktį matytą vulkaną, apvaikštinėti miestelio gatves ir susirasti turą į dykumos gražiausius kampelius.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Bene vienintelis San Pedro de Atacama baltas pastatas yra centrinėje aikštėje esanti bažnyčia, visi kiti pastatai rudi kaip ir smėlėtos miesto gatvės. Vos kelis medžius turintis miestelis vis dėlto yra įsikūręs oazėje, kur šėšėliai nėra dažnas reiškinys. Spiginanti saulė karšta iki išprotėjimo ir lūpos, rankos ir veidas džiūsta greičiau nei šviesos greičiu. Vanduo butelyje senka kaip tikroje dykumoje ir vos atsigėręs gurkšnį jau vėl nori gaivinančio vandens. Suradus šiokį tokį šėšėlį po beveik mirusiu iš sausrumo medžiu karščio greitai nebelieka, grįžta nakties šaltis – oras nespėja sušilti, todėl vienintelis šilumos šaltinis yra tiesioginiai saulės spinduliai.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Turistinis miestelis knibždėte knibžda atvykėlių ir didelių šunų. Kaip vėliau sužinojome, dar prieš atvykstant ispanams miestelis turėjo visai kitą pavadinimą – San Perro (šventas šuo), kuris dievobaimingiems užkariautojams, aišku, pasirodė šventvagiškas ir buvo pakeistas į San Pedro. Nors daugelis čia atvyksta dėl dykumos, observatorijų, druskos plynės, lagūnų su flamingais ir kitų grožybių, miestelis atrodo labai gyvas, pilnas po parduotuves šmirinėjančių žmonių, pagrindinėje aikštėje, kur yra medžių, sėdinčio jaunimo su gitaromis rankose. Ne vienas užsienietis čia yra užsilikęs ir atidaręs savo papuošalų dirbtuves ar restoraną, kelionių agentūrą ar vakarietišką barą. Tikrai jaukų miestelį saugantis žmonių vulkanas seniau buvo regimas iš bet kurio gyvenvietės kampo, dabar dėl išsiplėtusio miestelio pastebimas tik kiek paėjus tolėliau nuo pastatų koncentracijos.
Aplink San Pedro de Atacama
Susiradę gidą, kuris yra šviesiaakis šviesiaplaukis argentinietis Serchio, sulipome į džipą ir leidomės gilyn į dykumą. Tik įsėdę į automobilį išgirdome komentarą: „Šiandien per radiją girdėjau, kad Jūsų sostinės meras tanku pervažiavo neklusnaus vairuotojo automobilį, ...tikiuosi Jums patiks turas. „ Linksmų plaučių gidas iš karto užsisuko porą medalių mūsų akyse.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Kuo giliau važiavome į dykumą, tuo labiau raibo akys nuo gamtos skurdumo grožio – nei vieno medžio, tik akmeninga lyguma tolumoje susiliejanti su horizontu, iš šonų ribojama kalnų grandinių, priklausančių Andų kalnynui, atrodė ideali. Vietomis apaugusi neaukštais krūmynais, seniau vietinių indėnų naudojamais vietoj druskos, gaminant maistą, susimaišiusiais su medicininiais augalais, gerinančiais virškinimą ar malšinančiais pilvo skausmus, dykuma sulig kiekvienu metru vis atsiriekdavo po gabalėlį mūsų širdies. Jei kas netiki meile iš pirmo žvilgsnio, be reikalo, nes ji egzistuoja. Akis visiškai atpratinę nuo žalios spalvos, tolumoje išvydome žalią grandinę, raibuliuojančią nuo temperatūrų skirtumo ore. Negalėdami patikėti ir besitrindami akis vis bandėme įsitikinti, ar tai ne miražas. Miško juosta, einanti it upės vaga per dykumą, ir yra požeminės upės vaikas, vingiuojantis per rudo smėlio plotus ir atsiradęs po Čilės projekto sukurti daugiau oazių dykumoje. Atakamos dykuma nėra tik smėlis ir akmenys, joje gausu lagūnų su ryškiaspalviais flamingais, krūmynais apaugusių plotų, požeminių upių vagas sekančių medžių ruožų, druskos plynė ir prie kalnų slėnių vešinčių oazių.
Druskos plynė – Salar de Atacama, atsiradusi čia dėl kylant Andams pakilusio vandenyno dugno atrodo, lyg aštrus druskos kristalų kilimas, besistiebiantis į viršų. Aštraus paviršiaus druskos plynė žiūrint į tolį atrodo lyg mažų blizgančių kristalų plotas. Ant šios druskos neįmanoma vaikščioti, nes aštrūs kristalai gali supjaustyti apavą, be to tai būtų griaunantis veiksmas. Kaskart po lietaus vis paaugantys druskos bokšteliai iš pradžių būna balti ir tik vėliau įgauna pilkšvai rusvą spalvą nuo vėjo nešiojamo smėlio ir dulkių.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Druskos plynėje plytinčiuose ežeruose mažas rožines krevetes nuolat mintantys trijų rūšių flamingai (pasaulyje iš viso yra šešios jų rūšys) grakščiai vaikštinėja po seklų vandenį ir demonstruoja savo juodos ir rožinės spalvos plunksnas. Būtent iš šių beveik mikroskopinių krevečių flamingai įgauna savo rožinę spalvą. Tik visai jauni ir jau gerokai pagyvenę paukščiai yra balti, praradę arba dar neįgavę ryškios spalvos. Kad ir kaip būtų keista, tačiau dykumoje yra ganėtinai daug gyvūnų ir paukščių, kurie dažniausiai būriuojasi prie seklių lagūnų ar krūmynais apaugusių plynių. Tarp smilginių kupstų ir krūmokšnių Atakamoje plyti bedugnės ryškiai mėlynos sūraus vandens lagūnos, kur neįmanoma paskęsti ne tik dėl to, kad vanduo labai sūrus, bet ir dėl jo ledinio šalčio – stingdančiame vandenyje vos įmanoma išbūti kelias minutes. Tačiau vaizdai aplink atperka viską ir net suteikia drąsos atsipalaiduoti ir bent kelias akimirkas paplūduriuoti i bedugnį kraterį panašiame ežeriuke. Po tokių maudynių užsigeidus užkąsti ko nors sūraus užtektų tik lyžtelti savo ranką ir turbūt druskos dienos dozė jau būtų suvartota.
Atakamos dykuma prie kalnų papėdžių slepia ne vieną senosios gyvenvietės griuvėsių vietą, kurios yra žinomos tik nedaugeliui. Viena iš jų žemėlapyje pažymėta, tačiau sunkiai pasiekiama Zapar gyvenvietė, tiksliau tai, kas iš jos liko. Net mūsų gidas ne iš karto rado vietą, kaip prie jos privažiuoti, nes kelių nėra. Sugriautos kapavietės, gyvenamieji pastatai, išsimėtę žmonių palaikų kaulai ir iš kiekvieno buvusios vietinių žmonių gyvenvietės vietos atsiveriantis įstabaus grožio vaizdas į tolumoje dykumą ribojančią kalnų grandinę. Pagal indėnų papročius mirusieji laidoti su visom brangenybėm ir pomirtiniam pasaulyje prireiksiančiais daiktais, tačiau tai, ką matėme, toli gražu nebuvo panašu į tai, labiau į išniekintą ir sugriautą istorinį kultūrinį paveldą.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
O išgrobstyti kapai buvo į San Pedro de Atacamą atvykusio ispano kunigo misionieriaus, kuris pamatęs ant vieno vietinio vaiko kaklo pakabuką su brangakmeniu, paklausęs, kur jį radęs ir davęs vaikui saldainį, kad parodytų vietą, išplėšė visus kapus, į Ispaniją išveždamas viską, kas turėjo vertę ir sunaikindamas tai, kas atrodė beverčiai daiktai – keramika, įrankiai ir buities daiktai. Po misionieriaus veiksmų sekė kiti lobių ieškotojai, kurie neradę nieko vertingo, vandališkai griovė ir naikino apleistą gyvenvietę, palikdami tik keramikos šukes ir vėjų bei lietaus ardomus kaulus mėtytis tarp yrančių namų sienų ir prie jų prijungtų sugriautų kriptų. Seniau keliatojai per kalnus ir dykumas su savimi nešdavosi akmenį, kuriuo nuolat trindavo kūną.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Atvykę į kažkieno namus padėdavo tą akmenį prieš šeimininką, taip parodydami šeimininkams, kad visas savo blogas emocijas, nuovargį, pyktį ir nuoskaudas surinko čia ir ateina į namus tik su gerom intensijom ir linkėjimais. Būtent nuo šio papročio atsirado akmenų pilys ar bokšteliai dykumose, ant kalno viršūnių ar papėdėse, kur pirkliai ar keliautojai pasiekę tikslą palikdavo visą sukauptą blogį. Prieš išeidami iš Zapar griuvėsių pastatėme ir mes vieną bokštelį, linkėdami šiai vietai išlikti kuo mažiau turistine ateityje.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Jeigu ko nors nedomina druskos plynės, flamingai, griuvėsiai ar pan. Atacama turi pasiūlymų ir tokiems. J Šalia mėnulio slėnio susidariusiose dielėse smėlio kopose ekstremalių sportų mėgėjams yra idealios sąlygos išbandyti sandboarding'ą. Bandyti gali visi, net ir nei karto nestovėję ant snieglentės, nes sunkiausia dalis yra užlipti ant kalno, o visa kita – tik geros nuotaikos ir noro išmokti klausimas. Smagiau nebūna. Mėgstantiems dviračius – galima minti į netoliese esantį mėnulio/mirties slėnį, kur vėjo ir vandens erozijos paveikti kalnai atrodo lyg mėnulio krateriai, dideliais korėtais obeliskais, išgraužtom keistom formom ir kvapą gniaužiančiu mąstu. Karinės artilerijos mėgėjams galima važiuoti į minų laukus, eančius netoli Bolivijos ir Argentinos sienų, likusius nuo konfliktų su šiom valstybėm ir dar papildytus vardan kovos su kontrabanda. San Pedro de Atacama miestelio gyventojai dažnai girdi sprogimus kalnuose – dar vienas kontrabandininkas žuvo... Astronomijos fanatams Atacama yra ideali vieta stebėti dangų. Daugybę tarptautinių observatorijų glaudžianti dykuma yra pati geriausia vieta pasaulyje stebėti žvaigždes. Į žodį Atacama telpa daug ir ten norisi pasilikti ilgėliau.
Atacama, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Sunku nupasakoti jausmą, kai stovi prie pasaulio lango į žvaigždes ir gali valandų valandas žiūrėti į ryškiausią dangų pasaulyje. Atakama turi kažką, kas užburia, kas priverčia įsimylėti ir nuolat ilgesingai prisiminti matytus vaizdus, uostus kvapus ir girdėtus vėjo ūkavimus.
Patarimas ne vežimas
Į Atacamą važiuokite ilgesniam laikui, ten yra ką veikti ir ką pamatyti. Jei norite sutaupyti, apsirūpinkite maistu, nes miestelis brangus. Negailėkite pinigų geram turui, kurio metu pamatysite atokesnes dykumos vietas. Mirties ir mėnulio slėnius galite patys pasiekti išnuomotu dviračiu.
Pinigai (1 USD – 450 Čilės pesų)
Nakvynė:
Lova keturviečiame kambaryje hostelyje „Hostal Nuevo Amanecer“ San Pedro de Atacama'oje – 6000 Čilės pesų
Transportas:
Autobuso bilietas Valparaiso – San Pedro de Atacama – 38600 Čilės pesų
Sandboarding'as, kompanija „Atacama Cross Country“ –11000 Čilės pesų
Vienos dienos turas po Atacamos apylinkes, kompanija „Andes Traveler“ (labai rekomenduojame) – 20000 Čilės pesų
Įėjimas į Salar de Atacama (druskos plynę) – 10000 Čilės pesų
· Maistas:
1,250 kg duonos – 1770 Čilės pesų
Šiek tiek mandarinų ir kažkokios vietinės meliono skonio slyvos – apie 1100 Čilės pesų
6 skardinės alaus „Cristal“ – 2500 Čilės pesų
