Plaukti pasirinkome ne patį geriausią laiką. Kelionė vyko po audros Baltijos jūroje – kai pastaroji nurimsta, lieka klajoti didelės (iki 3 metrų) bangos – ekstremalumo naujokams tikrai užteko.
Ketinome plaukti į Gotlandą, bet dėl užsitęsusios audros ir uždaryto uosto (per audra neleidžiama išplaukti) teko trumpinti kelionę. Kapitonas pasiūlė Lenkijos Hell miestelį (artimas Nidai). Žinoma, šią naujieną sutikome nedžiugiai – ech, ką darysi. Tačiau po kelių valandų vėjas pakeitė kryptį ir teko rinktis – arba visą kelią plaukti deginant kurą (taigi ir kelionės kaštai didėja) arba plaukti į... Liepoją.
Net negalėjau pagalvoti, kad bangos jūroje ritasi ne tvarkingai – viena paskui kitą, o tiesiog atakuoja „laivą“ iš visų pusių, priversdamos jausti kiekvieną vandens judesį.
Į Liepoją atplaukėme naktį. Pilni plaukimo įspūdžių ir dar nepasibaigusių skrandžio negalavimų, išlipome ant stabilaus paviršiaus. Nelabai jauki prieplauka, nauji mediniai suoliukai. Na, bent bus kur prisėsti.
Atsikvėpėme ir išgirdome netoli skambančią muziką. Paėję kokius du šimtus metrų, pamatėme, jog prieplaukoje, turbūt buvusiame sandėlyje, įsikūręs naktinis klubas su visais jam būdingais atributais – trankia muzika, džiaugsmingai spiegiančiomis merginomis ir vaikinais.
Uosto patogumai už vieną latą
Tą vakarą ilgokai sėdėjome ant medinių prieplaukos suoliukų... Rytą praskaidrino naujiena, jog šiandien vyks greitaeigių katerių sportinės varžybos. Vadinasi – ramybės nebus!
Trindami akis, išlipame pasitikti saulės. Pasirodo tas uostelis ne toks jau mažas: anapus kranto keli sandėliai, klubas irgi buvęs sandėlis, kažkuo labai primenantis esančius Klaipėdoje. Nusprendžiame paieškoti dušo. Maloniai nustembame, jog atplaukusių jachtų gyventojai už jachtos stovėjimo mokestį (apie latą žmogui parai) gali į valias naudotis rakinamu dušu su tualetu.
Įdomu susipažinti su jūrinėmis tradicijomis – pasirodo kiekviename save gerbiančiame uoste yra tokia vieta, kur gali nusiprausti, gauti reikalingos informacijos, išsiskalbti, parašyti elektroninį laišką ar „pafeisbukinti“. Nusiprausiame ir keliaujame susipažinti su Liepoja.
Senamiestis: mediniai elektros stulpai, apdegę pastatai ir ...
Kapitonas mums buvo minėjęs, kad būtinai turime aplankyti buvusį karinį miestelį, senamiestį bei parką. Paklausę patarimo ir įsikibę žemėlapio, judame link senamiesčio.
Atrodo, jog Liepoja – niekuo neišsiskiriantis miestelis, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Netikėtumas – ant grindinio plytelių aptikta nata. Pasirodo jų čia daug, mums išaiškino, jog Liepoja pozicionuoja save kaip roko muzikos miestą.
Senamiestis grįstas akmenimis, pastatai gražūs, aplankome kelias bažnyčias. Žemėlapyje parodyta, jog kažkur netoli turi būti įspūdingo dydžio ežeras. Nusprendę jo paieškoti, patenkame į ilgalaikio sunkmečio paveiktą rajoną, veikiau net ne rajoną, o tiesiog „galinį senamiesčio fasadą“.
Visiškai nutriušę pastatai, prieškarį menantys mediniai elektros stulpai. Mūsų kompanijoje buvusi fotografė negali liautis fiksuoti.
Aptiktas ežeras apsuptas brūzgynų, tad beveik nieko nesimato, tik gabalėlis nupasakoto didelio vandens. Nenusimename, nes čia pat stebimės kone lūšnoje įmontuotais plastiko langais. Kitaip ir nepavadinsi – varguolių lūšnos, primenančios Vilniaus oro uosto prieigas.
Karinis miestelis: bombų formos šiukšliadėžės, negyvenami daugiabučiai ir įstabaus grožio cerkvė
Paliekame vaizdingą, kontrastų kupiną, senamiestį ir keliaujame link karinio miestelio. Prieš mūsų akis – pavargę ir remonto bei dvasinio atsigavimo laukiantys žmonės ir infrastruktūra.
Iki kadaise klestėjusio karinio miestelio veda gana tuščias kelias. Labai džiaugiamės, jog esame net aštuoniese, nes aplinkui žmonių visiškai nėra. Pro mus pravažiuoja apdulkėjęs senas autobusiukas ant kurio šono parašyta „Turas po Liepoja“, atrodo taip pat egzotiškai, kaip ir visa kita supanti aplinka.
Staiga vaizdas nuo senų daugiabučių pasikeičia – aukštos, iš abiejų kelio pusių „spaudžiančios“ raudonų plytų sienos, visiškai tuščia gatvė, tik viena, nuo karinio miestelio pusės slenkanti senutė. Betrūksta tik besiridenančio dykumos krūmo. Artėjame, jaučiame, kad jau čia pat.
Įspūdingai atrodo buvusios TSRS povandeninių laivų bazės liekanos – didžiulė teritorija, atitverta molais Baltijos jūroje. Jei gerai supratome – ant jų galima ir pasivaikščioti. Tačiau neišdrįsome.
Prieiname sukamą tiltelį ant kurio aiškiai nurodytos valandos, pavėluosi – liksi nakvoti beveik nebegyvenamų daugiabučių, bombų formos šiukšliadėžių ir vėjo „saloje“. Kiek nejauku, tačiau smalsumas nugali. Įžengiame į karinio miestelio teritoriją. Vaikštome beveik vieni, stengiamės nepraleisti nė vienos smulkmenos. Mums pasakojo, jog gilumoje yra didžiulė cerkvė. Pasisukioję po karinį miestelį, iš už medžių pamatome ją – įspūdingo dydžio, auksu tviskančią cerkvę. Sako, kad ankščiau į ją susirinkdavo melstis visas miestelis.
Norime užsukti vidun, tačiau vyksta pamaldos, o mūsų merginos neturi kuo prisidengti galvų, tad nutariame apžiūrėti pastatą tik iš išorės.
Karinis miestelis paliko slogoką, tačiau kupiną įvairiausių minčių apie praeitį, bombas ir čia gyvenusius, savo misija tikėjusius, žmones.
Spėjame laiku, tad perėję pasukamą tiltelį, judame atgal. Besikaupiantys grėsmingi debesys nežada nieko gero. Net nespėjus mirktelėti prapliumpa lietus, skubame slėptis į pirmą pasitaikiusį bendrabutį-viešbutį ar viešbutį-bendrabutį. Prisėdę ant sovietmečiu dvelkiančio minkšto kampelio, laukiame, žvalgomės.
Gamta – gražioji Liepojos pusė
Nustojus lyti patraukiame į paplūdimį. Tik pamatęs platų paplūdimio ruožą, imu suprasti, kodėl lietuvaičiai važiuoja atostogauti į artimą šalį, sakosi atrandantys ten ramybę. Išties, smėlio jie turi daug, kopos žemokos, paplūdimio juosta plati. O dabar paplūdimys tuščias, vėjas lengvai nešioja smėlį, jūra ošia vasarą, patraukiame rinkti gintarų...
Liepoją verta pamatyti, nes čia tvyro sovietmečio + sunkmečio nusiaubto miesto + modernių sprendimų atmosfera. Visa tai suplakus, gaunasi akį traukiantis ir keistus jausmus sukeliantis kokteilis.
