Nusprendęs per atostogas pakeliauti, tūlas tautietis vyksta į Ispanijos paplūdimius ar Slovakijos kalnus. Nieko nebestebina lietuvių antplūdis Turkijoje, Egipte ar dar egzotiškesnėse vietose ir tolimose salose. Tuo tarpu visai šalia esančios salos pamirštamos. Apie Saremos ar kitas Estijos salas žino bene visi. Bet keli yra ten buvę?
Dar arčiau dunksančio Gotlando vardas dažno tautiečio sąmonėje įsispaudęs turbūt vien Jono Pajaujo, na ir gal poros kitų ten po karo nublokštų lietuvių dėka. Nors iš senųjų Šventosios žvejų dar galima išgirsti pasakojimų, kaip prieškaryje, kol geležinė uždanga nebuvo atkirtusi nuo Švedijos, jie į tą salą dažnokai nusitrenkdavo papramogauti arba į kokį turgų. O štai Suomijai priklausančios Alandų salos turbūt daugeliui, išskyrus nebent kai kuriuos neaiškaus plauko tranzitinius keliauninkus, bus visiška terra incognita. Ir visai be reikalo.
Salos dunkso beveik pusiaukelėje tarp Stokholmo ir senosios Suomijos sostinės Turku. Tad ir keliauti ten iš Lietuvos galima tiek per Švediją, tiek per Suomiją. Laiko atžvilgiu kelionė užtruks beveik tiek pat. O nutarusieji vykti iš Klaipėdos per Švediją keltu galės palyginti kelionės lietuviškais ir švediškais arba suomiškais keltais ypatumus. (Bene naudingiausia mums visiems būtų, jei šitaip dažniau pakeliautų tie, nuo kurių priklauso kelionių Lietuvos keltais kokybė.) Taip pat galima autobusu ar kokiu kitu transportu vykti į Taliną, iš ten keltis į Helsinkį, o toliau rinktis savąjį kelionės į Alandų salas būdą.
Suomiai teigia, kad šaltą žiemą iki Alandų per užšalusios Baltijos ledą galima nusigauti ir automobiliu – nuo žemyninės Suomijos iki Alandų driekiasi daugybė salų. Atvira jūra, tiksliau, Kvarkeno sąsiauris, prasideda tik už Alandų, Švedijos link. Tačiau turbūt patogiau ir ramiau būtų pasirinkti įprasčiausią kelionę reguliariai tarp Suomijos ir Švedijos kursuojančiais keltais. Pakeliui jie būtinai kelioms minutėms stabtelės Alanduose, pradžiugindami savo keleivius neapmuitinamomis parduotuvėmis. Tų kelių minučių užteks išleisti Alandus savo kelionės tikslu pasirinkusius keleivius ir paimti vykstančius iš salų į Švediją ar Suomiją.
Nors Alandai, kaip ir Suomija bei Švedija, neseniai tapo Europos Sąjungos dalimi, daugelį geografijos ir istorijos nulemtų pranašumų (įskaitant minėtąsias neapmuitinamas parduotuves) Alandams pavyko išsaugoti. Galbūt kai kam bus sunku patikėti, tačiau, kaip ir Suomija bei kitos Baltijos šalys, Alandai buvo patekę carinės Rusijos valdžion. Nepaisant to, šiandien turbūt niekam nekiltų mintis Alandus pavadinti Rytų Europa. 1917 m. Suomijai atgavus nepriklausomybę, iš Rusijos valdžios išsivadavo ir Alandai. Kadangi vietinių gyventojų gimtoji kalba yra švedų, jie siekė susijungti su Švedija, kuriai iki 1809 m., kai salas užgrobė Rusija, jie ir priklausė, kaip, beje, ilgą laiką ir visa Suomija. Tačiau tarptautinei bendruomenei nusprendus kitaip Alandai liko Suomijos valdžioje, nors ir turi dideles autonomijos teises. Toks sprendimas daugelį alandiečių tada labai nuvylė, tačiau šiandien dauguma jų esamu salų statusu labai patenkinti – prisijungusios prie Švedijos, salos būtų tapusios paprasta karalystės provincija, o dabar gali mėgautis išskirtiniu statusu ir plačia savivalda. Alandų autonomija netgi didesnė nei Danijai priklausančių Farerų salų.
Nuo 1921 m. Alandų salos paskelbtos demilitarizuota zona (tokio jų statuso formaliai nepripažįsta tik Rusija), o salų jaunuoliai neatlieka karinės prievolės. Kad į salų demilitarizavimą alandiečiai žiūri labai rimtai, praeitą rudenį galėjo įsitikinti į Suomijoje surengtas Baltijos regiono karines pratybas vykę Švedijos ir Norvegijos kariškiai, kurių laivai per arti priplaukė prie Alandų krantų.
Esama ir daugybės kitų privilegijų. Alandai turi savo vėliavą, leidžia savo pašto ženklus (kuriuos labai vertina filatelistai), renka savo parlamentą Lagtingą, Alandų jaunuoliai gali laisvai rinktis, kurios šalies – Suomijos ar Švedijos – aukštosiose mokyklose studijuoti, salų gyventojai gali naudotis ir abiejų valstybių sveikatos apsaugos paslaugomis. Bene vienintelis kultūrinis dalykas, kuriuo Alandai artimesni Suomijai nei Švedijai, – čia labai populiarios pirtys.
Be abejo, salos yra integruotos į politinį Suomijos gyvenimą, jų gyventojai renka savo atstovus į Suomijos parlamentą (paprastai šie papildo Suomijos švedų parlamentinės frakcijos gretas). Tačiau alandiečiai neatsisako siekių rinkti savo atstovą į Europos Parlamentą. Net ir tapusios Europos Sąjungos dalimi, Alandų salos sugeba išsaugoti privilegijas – pavyzdžiui, užsieniečiui įsikurti Alanduose ir įsigyti čia nuosavybės yra itin sudėtinga. Pirma toks užsienietis turėtų gauti Suomijos pilietybę ir tik po kelerių metų galėtų tikėtis gauti ir regioninę Alandų pilietybę. Netgi iš žemyninės Suomijos atvykusiems suomiams ne taip paprasta įsikurti Alanduose. Beje, Suomijoje egzistuojančios suomių ir švedų dvikalbystės visiškai nėra Alanduose – visi užrašai čia tik švediški. Tose žemyninės Suomijos vietovėse, kur švediškai kalbančių gyventojų yra daugiau nei šeši procentai, jiems turi būti sudaryta galimybė mokytis gimtąja kalba. Alanduose suomių kalbą gimtąja laiko apie aštuoni procentai gyventojų, tačiau salose nėra nė vienos mokyklos, kur būtų dėstoma suomiškai. Išlikusios dar po Pirmojo pasaulinio karo alandiečiams suteiktos specialios vietinės tapatybės apsaugos garantijos. Suomiškai čia nebent kai kuriais atvejais laikomos pamaldos bažnyčiose.
Iš viso Alanduose, kuriuos sudaro beveik septyni tūkstančiai salų ir šcherų, yra apie trisdešimt tūkstančių gyventojų. Daugiau negu pusė jų įsikūrę Alandų sostinėje Mariehamne. Vasarą tai labai populiarus kurortinis miestelis. Turistus čia vilioja muziejai, ekskursijos, o ir įvairių pramogų vasarą miestelyje netrūksta. Vis dėlto, taupydami pinigus, dauguma suomių čia atvyksta tik vienai dienai, o vakare išplaukia atgal, kad nereikėtų mokėti už nakvynę. Nepamirškim, kad kelte jų laukia neapmuitinamos parduotuvės.
Mėgstantys iškylauti gamtoje pasklinda po visas salas, čia ypač populiari žvejyba. O senais laikais Alanduose mėgdavę medžioti Švedijos valdovai. Kai kurie alandiečiai tvirtina, kad kartais karališkosios šeimos atstovai salose inkognito lankąsi ir dabar.
Mariehamne visuomeninis transportas nemokamas, jį išlaiko Alandų mokesčių mokėtojai. Į kitas vietoves važiuojant maršrutiniais autobusais, kaip ir įprasta, reikia pirkti bilietus. Tačiau patogiausia keliauti savu transportu. Iš vieno Alandų krašto į kitą galima nusigauti per valandą pusantros, daugumą salų šiais laikais jungia tiltai, į didesnes salas visą parą nemokamai kelia keltai. Salose esama ir XIII a. menančių bažnyčių, senovinių įtvirtinimų liekanų, o kelių šimtmečių senumo pastatai nieko nestebina. Be abejo, didžiausias Alandų turtas – gamta. Būtent dėl jos salas aplanko dauguma turistų. Turizmas – vienas pagrindinių pajamų šaltinių. Panašu, kad pramonės įmonės gamtosaugininkams rūpesčių nekelia. Daugiau nei devyniasdešimt procentų pramonės sudaro bulvių traškučių gamyba. Netgi "vietinis" alus, matyt, sukurtas specialiai turistams, gaminamas "Synebrychoff" alaus darykloje žemyninėje Suomijoje. Užtai alandiečiai labai didžiuojasi juoda, lietuvišką labai primenančia Alandų duona, kokios kitur Suomijoje nerasi. O ir kitokių vietinių skanėstų pavalgyti ir išgerti galima.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad Alanduose apsilankyti verta. Jei šis straipsnis neįtikino, atsiverskite turistams skirtus reklaminius lankstinukus ir panaršykite internete.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
