Iš karto po rinkimų politologas Kęstutis Masiulis (dabar jis - dar ir Vilniaus vicemeras) publikavo straipsnį apie galimus išrinktojo prezidento Rolando Pakso ateities scenarijus. Dabartinių įvykių fone šis straipsnis tampa vėl aktualus.
Rolando Pakso išrinkimas šalies prezidentu sukėlė tikras priešpriešinių vertinimų bangas. Išrinktojo prezidento šalininkai yra apimti euforijos ir laukia greitų ryškių permainų. Tuo pačiu metu išrinktajam prezidentui gana vieningai priešiškas politinis elitas pašaipiai narsto išrinktojo prezidento populistinius pasisakymus ir jo bendražygių klupinėjimus. Patys didžiausi R. Pakso antipatikai jo veiksmuose jau įžvelgia net ir Rusijos specialiųjų tarnybų įtaką.
Takoskyra tarp kraštutinių požiūrių nemažėja. Susikalbėti sekasi sunkiai, nes nesušnekėjimą lemia skirtinga samprata to, ką ir kaip turėtų veikti bei kalbėti prezidentas. Todėl, siekiant pagausinti sąlyčio taškus, gal visiškai prasminga būtų išsiaiškinti bent tai, kaip turėtų atrodyti “idealus” gerai besidarbuojąs ir hipotetinis “iš užsienio valdomas” (beje, nebūtinai tiesiogiai komanduojamas, bet galbūt gudriai per pinigus, šantažą ir kitaip “vairuojamas”) prezidentas.
Pirmuoju atveju prezidento veiklos tikslu yra Lietuvos ūkinė, socialinė ir kultūrinė pažanga. Jo veiklos esminiai ir būtini elementai - itin gera ir toliaregiška strategija, neeiliniai lyderio politiniai gebėjimai konsoliduoti politines jėgas ir visuomenę santalkai, itin gera vadyba, rezultatyvi sąveika su parlamentine dauguma. Antruoju atveju - tikrieji veiklos tikslai yra slapti - siekis užvaldyti Lietuvą, padaryti ją politiniu legaliu langu Rusijai daryti įtaką NATO ir ES. Esminiai jos realizavimo elementai yra efektyvios politinės technologijos, esamos politinės sistemos susmukdymas ir alternatyvios sistemos sukūrimas, įtakos Seimui ir Vyriausybei perėmimas, šliaužiantis ir, pageidaujama, nepastebimas žiniasklaidos užvaldymas, efektyvus manipuliavimas visuomenės nuomone.
Abu piešiami scenarijai yra hipotetiniai ir neturėtų būti tiesmukai siejami su konkrečiais Lietuvos personažais. Kaip sakoma - visi sutapimai yra atsitiktiniai. Su realybe tegalėtų būti siejama dabartis - įvykę rinkimai, išryškėjęs visuomenės susiskaldymas ir pan. Rašant šiuos scenarijus nebuvo siekiama kiek nors tiksliau atspindėti ir išrinktojo prezidento asmenybę, jo vadybinių polinkius ar jo ryšius. Tiesiog čia bus svarstomi idealūs politiniai-vadybiniai tipažai, veikiantys numanomai lietuviškoje realybėje.
Pirmasis scenarijus. Demokratijos saulės nutviekstas progreso prezidentas
Prezidento rinkimus prieš dešimtį metų laimėjęs Valius Promotorius pirmiausia ėmėsi raminti rinkimuose neišvengiamai kilusias aistras. Nors už jį balsavo nesėkmingiausia ir labiausiai nuskurdusi visuomenės dalis, jis nesiėmė populistiškai kurstyti jos aistras, bet ėmėsi kurti pozityvią nacionalinę programą gilioms socialinėms, ekonominėms ir šalies valdymo problemoms spręsti. Kertiniais akmenimis joje buvo prarastojo socialinio tinklo atkūrimas ir išpuoselėjimas, ekonomikos dereguliavimas ir biurokratinio administravimo pakeitimas naująja viešąja vadyba.
Jam, kaip neprilygstamam charizmatiniam lyderiui, toks uždavinys buvo lyg ir Dievo duotas. Ne žodžiu, bet savo pavyzdžiu, ne supriešinimu, bet telkimu jis veikė tautą: jau pirmomis dienomis atsisakęs nereikalingų privilegijų, prezidentinės prabangos ir apsaugos, jis paskelbė pagrindines savo būsimos veiklos tezes, kurių esmė susivedė į tris jau paminėtas sritis. Tezės buvo paskelbtos netradiciškai - prisegtos ant Prezidentūros durų. Dėl šio poelgio jis buvo pradėtas lyginti M. Liuteriu, o dėl savojo asketiško gyvenimo būdo - su Dž. Neru.
Nepasitikėjimo ledai tirpo sunkiai, bet kantrybės juos trupinant jam netrūko. Promotorius pats pirmasis tiesė ranką visiems oponentams ir netgi ne vieną kartą.
Nelengvai jam pavyko sutelkti politikus ir specialistus diskusijai dėl šalies esminių strateginių krypčių. Tokių specialistų labai trūko, nebuvo ir gebėjimo sušnekėti. Vis dėlto jau po pusmečio paskelbtos tezės pavirto aiškesnėmis strategijomis. Dar sunkiau jam sekėsi surinkti realistišką ir pragmatišką valstybės vadybą išmanančią komandą ir apkrauti ją uždaviniais. Ir juo labiau juos sunku buvo tuos uždaviniu primesti Vyriausybei ir Seimui.
Sunkumai kilo dažniausiai ne dėl blogos valios, bet dėl mąstymo ir asmeninių interesų inercijos ir dėl kompetencijos stygiaus bei negebėjimo apie valstybę ir visuomenę mąstyti naujausiomis kategorijomis. “Konstitucija man pašykštėjo valdingųjų galių, - mėgo sakyti jis, - bet man tai yra ir didžiausias šio posto privalumas, leidžiąs susitelkti kitiems darbams - stengtis būti kuriančiąja politine galia, pabandyti tapti šalies pažangos katalizatoriumi. Kaip rodo gyvenimas, to labiausiai ir trūko”. Tačiau netrukus jo idėjoms atsirado didesnis poreikis.
Prezidentui nerimą kėlė paveldėtas politinės sistemos trapumas. Jis kantriai skatino partijas stiprėti ir žadino piliečių pasitikėjimą jomis ir valdžia. Į savo inicijuotų proveržio strategijų kūrimą jis įtraukė pagrindines partijas, taip užsitikrindamas rezultatyvų politinį palaikymą šioms iniciatyvoms. Radikaliu posūkiu strategijų įkūnijimo darbe buvo 2004 m. rinkimai, po kurių valdančiąją daugumą jau sudarė veiklūs reformatoriški dešinieji. Būtent juos - aktyviausius šalies augimo strateguotojus - jau pasirinko rinkėjų dauguma, kartu nulemdama ir šalies ateitį. Buvę aktyviausi Promotoriaus idėjų politiniai sąjungininkai gavo realią valdžią. Šie naujos kartos ir mąstysenos žmonės politiką suvokė kaip modernią valstybės vadybą. Tokių idėjų pagrindu buvo suformuluota ir reformistinių idėjų kupina Vyriausybė. Neįtikėtinai efektyvus šių Promotoriaus sąjungininkų veikimas, idėjinė santarą tarp visų politinių grandžių ir galiausiai Lietuvos integracija į euroatlantines struktūras Lietuvos pažangai suteikė raketinį pagreitį.
Vienu reikšmingiausiu prezidento nacionalinio susitarimo projektų buvo socialinio bendrabūvio projektas. Tauta iš suirzusios ir laukiančios vis labiau darėsi kuriančia ir integruota į platų socialinių bendruomeninių sąveikų audinį. Resursais, apmokymais ir geriausių pavyzdžių skleidimu skatinami Lietuvoje sparčiai plėtojosi socialiniai tinklai.
Lietuva neabejotinai pripažįstama regiono lydere. Augantis socialinis kapitalas tapo pagrindiniu veiksniu, skatinusiu žmonių gyvenimo pasitenkinimą ir skurdo mirtį, tai buvo tai, ką ir buvo žadėjęs rinkimuose prezidentas.
Prezidentas be vargo ir didesnės konkurencijos buvo perrinktas antrajai kadencijai.
Idėjų kupina, politinę santarvę skleidžianti prezidentūra natūraliai tapo šalies atsinaujinimo idėjiniu ir politiniu centru. Prezidento autoritetas yra nepaneigiamas, o antrojoje kadencijoje jis kvietė tęsti pradėtus darbus. Ir išties baigiantis antrajai jo kadencijai, politinė, socialinė ir pilietinė visuomenės būklė yra neatpažįstamai pakitusi.
Vykstantys 2008 m. Seimo rinkimai neatpažįstami: vyrauja ne praeities, bet ateities projektai. Jau antrosios kadencijos pradžioje Seimas užbaigia pradėtas reformas. Jis galutinai apiformina įvykdytą radikalią valdymo reformą, patikslina decentralizuotas valstybės funkcijas, dar papildo ir taip jau dideles bendruomenės galias ir teises disponuoti resursais. Debiurokratizuoti šalį, dereguliuoti administravimą ir paversti jį viešąja vadyba nebuvo lengva. Prezidento telkiantis vaidmuo buvo ir čia buvo esminis. Moderni rezultatų siekianti viešoji vadyba apima visas valstybės grandis.
Neatsitiktinai Europoje Lietuva imama vadinti šiaurine Šveicarija. Norinčių apsigyventi Lietuvoje vis gausėja. Promotoriaus kadencijos pabaigoje dalyvaujanti demokratija Lietuvoje yra tiek pažengusi, kad Šveicarijos pavyzdžiu net pilietybę suteikia bendruomenės. Plačios bendruomenių teisės atrodo natūralios, valdžios grandys veikia rezultatyviai. Sėkmingai įdiegtos lanksčios ir efektyvios Lietuvos institucijų valdymo schemos ima pavydėti net vakariečiai.
Antrasis scenarijus. Juodas kvadratas juodame fone
Net ir dabar, praslinkus dešimčiai metų po jo išrinkimo, mes tegalime spėlioti, kokių tikslų vedamas jis veikė. Magijaus Efesbėjaus priešininkai atvirai jį vadino užsienio specialiųjų tarnybų produktu. Tačiau, suprantama, įrodyti to jie negalėjo. Nelabai jie turėjo ir kur apie tai šalyje paskelbti, nes gana greitai, pasitelkiant Prokuratūrą, įtakojamą verslą ir pinigus, beveik visa šalies žiniasklaida tapo valdoma. Neaiškių pinigų ir interesų finansuotas, populistiniais lozungais grįstas, jis taip ir išliko juodu kvadratu juodame fone. Ir kas iš tikro pajėgtų šiame juodame fone atpažinti “tikruosius” juodo kvadrato kontūrus?
Atėjo jis gabiai pasinaudodamas socialiniu ir partiniu šalies susiskaldymu. “Politinis elitas yra atitrūkęs nuo jūsų lūkesčių, - tvirtino jis, - aš atėjau dirbti žmonėms, o ne gelbėti apsivogusių ministrų”. Ir tauta tik svaigo nuo jo teisingų žodžių. Nuo pirmosios kadencijos pradžios iki antrosios pabaigos jo aplinkoje vyravo Pilėnų, apsupties nuotaikos ir veikimo būdai. “Aš siekiu padėti tautai atsipalaiduoti nuo jos kraują siurbiančios valdininkijos ir mafijos. Jūs matote mano pastangas, bet jūs matote ir tai, kaip tie kraujasiurbiai priešinasi, stengdamiesi diskredituoti mano siūlomą politiką, ją ignoruodami”.
Prezidentui darbo pradžia nebuvo lengva - sunkiai sekėsi formuoti savo komandą, o aplinkui vis besisukaliojantys pataikaujantys politikieriai kėlė didžiulį triukšmą. Vis dėlto pasitelkdamas populistinius kvietimus ir lozungus jis žingsnis po žingsnio formavo savo kaip šalies likimu besirūpinančio prezidento įvaizdį. Pirmieji žingsniai buvo skirti nuraminti įsisiūbavusias porinkimines audras - ir tai pavyko.
Efesbėjaus veiklos tikrieji ir viešai demonstruojami tikslai ženkliai skyrėsi. Jis demonstravo didelį susirūpinimą Vyriausybės sudėtimi, tačiau iš tiesų jam terūpėjo įtvirtinti savo galią specialiosioms tarnyboms ir Prokuratūrai, nes tai garantavo jo paties saugumą ir teikė reikiamas galias ir “naudingus” kompromituojančios medžiagos išteklius jo ateities planams. Jis demonstratyviai rūpinosi netinkama Vyriausybės vykdoma politika, bet iš tikrųjų tesiekė smukdyti Vyriausybės autoritetą.
Pirmasis kadencijos pusmetis praslinko gana ramiai. Pagrindiniu šio laikotarpio įvykiu buvo prezidentinės partijos “Naujoji dauguma” susiformavimas iš keturių populistinių šalies partijų. Dar po gero pusmečio šalis integravosi į NATO ir ES, nors tai ir paskatino ūkio plėtrą, tačiau tauta šito labai nepajuto. Nemenko ir socialinė atskirtis, kilo smulkiųjų žemdirbių protestai.
Bijodama nepakartoti G. Vagnoriaus atstatydinimo scenarijaus, Vyriausybė atmesdavo visas prezidento pretenzijas, galinčias suteikti jam papildomos politinės galios. Tačiau Efesbėjaus veikimas ir reikalavimai tik stiprėjo, o jo autoritetas augo. Jis vis apeliavo į tautą: “Mielieji piliečiai, jūs matote, kad jūsų rinkimuose paremta manoji programa stringa. Ir ne dėl mano kaltės! Tikiuosi, kad tikruosius jūsų sunkaus gyvenimo kaltininkus jūs patys kuo puikiausiai žinote”. Net ir augant bendrajam šalies produktui, visuomenė vis stipriau dalijosi į dvi priešiškas stovyklas. Tą procesą skatino ir vis dažnėjančios publikacijos apie nepagrįstai prabangų Vyriausybės narių gyvenimą, nepateisinamą išlaidavimą ir skandalingus sandėrius. Jų gausėjimas lyg ir buvo natūralus, tačiau iš tikro, žurnalistams “įdomūs” motyvai buvo pasiūlomi “viską žinančiųjų šaltinių”, dabar jau aktyviai remiančių prezidentą. Dešinioji opozicija pastaruosius dvejus metus daug kalbėjo apie susitelkimą, pasirašinėjo įvairius susitarimus, tačiau “intelektualai” išlieka ištikimi sau: jie nesugeba nueiti toliau kalbų.
Naujosios daugumos partija kuo ryžtingiausiai palaikė prezidentą. Jos populiarumas augo. Artėjant 2004m. Seimo rinkimams ji surengė ir laimėjo referendumą dėl prezidento inicijuoto reikalavimo išmokėti indėlininkams po 1000 litų prarastų indėlių. Gelbėdama padėtį Vyriausybė šį reikalavimą iš skolintų lėšų kuo skubiausiai įvykdė. Naujoji dauguma ir Efesbėjus triumfavo: “Kaip jau buvau kadaise sakęs - pinigų yra! Tik ar kas žinote, kokiais tikslais juos naudoja valdančioji dauguma?”.
Seimo rinkimus triuškinamai laimi proprezidentinė “Naujoji dauguma”, kuri buvo gausiai finansuojama su Rusija susijusių šaltinių ir naudojosi rusiškomis politinėmis technologijomis. Jai užtenka netgi galių pakeisti Konstituciją ir sustiprinti prezidento įgalinimus. Ji ir suformuoja naują Vyriausybė, kuri netrukus gerokai “atšildo” Lietuvos ir Rusijos santykius.
Netrukus ėmė aiškėti, kad ne tik opozicija turi tokią nuomonę apie Lietuvą. Europos valstybės gerai suprato, kas ir kaip dabar žaidžia prisidengiant Lietuvos iškaba. Oficialiai apie jos atstovai nekalbėdavo. Tačiau Lietuvos valdžios atstovų ir diplomatų pradedama vengti. Uždaresniuose NATO ir ES politiniuose pasitarimuose Lietuva ignoruojama ir jos bijomasi, nes neaišku, į kokią sostinę ši informacija keliauja. Lietuva formaliai lyg ir priklauso NATO, bet iš tikro tėra laikoma Rusijos legaliu langu į Vakarus. Lietuvos siūlymai blokuojami ir nutylimi.
Prezidento ir Vyriausybės itin draugiški santykiai su Rusija labai pagerina abipusę prekybą. Iš pradžių tai paskatino ūkio augimą. Tačiau, kita vertus, netrukus paaiškėjo, kad Lietuvoje vis labiau įsivyraujant Rusijos kapitalui, ėmė įsivyrauti ir rusiškos “žaidimo taisyklės”: neskaidraus tarpininkavimas, nešvarių pinigų plovimas, protekcionizmas. Didžiulės rinkos privalumus ėmė smukdyti rytietiška verslo darymo praktika. Dėl šių aplinkybių Lietuvai ėmė sunkėti ir verslo santykiai su Vakarais.
Jau antrosios kadencijos pradžioje ėmė akivaizdžiai ryškėti Lietuvos atsilikimas nuo kaimynų. Įsivyravęs rusiškas kapitalas, nesugeba lygiaverčiai varžytis Europos rinkoje, o tokį gebėjimą neskatino ir išplitęs valstybinis protekcionizmas. Lietuvoje kaip ir Rusijoje įsivyrauja oligarchinė ekonomika, smulkusis verslas suvaržomas. Verslas iš Lietuvos traukiasi, gyventojai bėga. Seime prezidentu ima nebepasitikėti net jo paties partija, kurios lyderiai ima suprasti, kuo tai gresia būsimuose rinkimuose. Bandant populistiškai kaišyti socialines skyles, įtampos nebeatlaiko šalies finansai. Lietuvos priėmimas į euro zoną nukeliamas ateičiai. Kyla masiniai neramumai. Krinta pasitikėjimas prezidentui ištikima žiniasklaida, kuriasi alternatyvūs leidiniai ir elektroninės žiniasklaidos šaltinai, kuriuose iš prezidento atvirai šaipomasi. Prezidentas prieš protestantus bando panaudoti jėgą, bet jo nebeklauso nei jėgos struktūros, nei buvusi prezidento partija. Atsistatydinęs jis palieka šalį ir išvyksta iš šalies. Tačiau šalis keičiasi sunkiai nes šalies ekonomika yra nusmukdyta, teisinė sistema - sujaukta, visuomenė - supriešinta, politinė kultūra - sužalota, o žiniasklaida - vis dar paperkama.
Pasakiškų scenarijų prasmė
Šviesios utopijos yra rašomos siekiant paskatinti gyvenime sekti jų idealais. Baisiosios utopijos yra sekamos, ne tiek siekiant išgąsdinti, kiek perspėti. Ypač nuo tų pavojų, kurie nėra tiek akivaizdūs ir kurių veikimas gali išryškėti tik vėliau ir nebūtinai brutaliai ir atvirai.
Šviesusis scenarijus traukia. Atskleidus tamsųjį scenarijų darosi sunkiau jį įgyvendinti: juodajame politikos kvadrate išryškėja juodųjų rifų kontūrai ir darosi galiama jų išvengti.
Kritikas pasakys, kad šviesusis scenarijus yra neįgyvendinama utopija, o tamsusis - paranoja. Tačiau kritikui atsakysiu, kad būtent utopijos inspiravo pastarųjų dviejų šimtmečių politinės pažangos trajektoriją. Na, o svarstant pasaulio galingiausių specialiųjų tarnybų ir visų hermetinių darinių įtaką tikrai reikia būti paranojiškam. Tačiau žinodami tuos milžiniškus resursus, kuriuos tos hermetinės struktūros valdo, ir suprasdami tą milžinišką paslaptį, kuri gaubia tikrąją jų įtaką ir galią, belieka tik atsidusti: norint visa tai suvokti tenka būti paranojiku, bet niekada nesužinosi, ar jau esi pakankamas paranojikas? Galbūt šiame juodame fone slypi net keli juodi kvadratai?
Šio straipsnio variantas buvo publikuotas savaitraštyje “Atgimimas”.
