Prieš metus pareikalavau, kad susikompromitavęs Vilniaus meras Artūras Zuokas atsistatydintų. Jam atsisakius pats pasitraukiau iš vicemero posto ir visomis išgalėmis ėmiausi politinio oponavimo nešvariai politikai ir protekcinėmis injekcijomis palaikomam verslui.
Aiškiai supratau, su kuo susidūriau kaktomuša. Suvokiau, kad sulauksiu įnirtingo atsako, kad nebus skaitomasi su priemonėmis ir pinigų nebus pagailėta bandant mane apjuodinti, sumenkinti. Neklydau.
Priemonių arsenalas, kurį teko ir tenka patirti, buvo gausus. Nuo skambučių ir laiškų partijos vadovams, ideologams, siūlant užčiaupti mane, iki grasinimų, intrigų ir niekšiškų išpuolių. Juodi pinigai sukelia juodas bangas. Dideli – dar ir dideles.
„Rubicono“ valdoma ir užsakomoji žiniasklaida kone kas savaitę dešimtyse straipsnių, televizijos siužetų visaip mane trypė, vaizdavo ir kvailelį, ir juodiems interesams atstovaujantį. Bet koks internetinis straipsnis, kuriame būdavau paliečiamas, iškart susilaukdavo perkamų komentatorių atsiliepimų. Tėvynės sąjungos Vilniaus organizacijoje, kuriai vadovauju, buvo mėginama inspiruoti „sukilimą“, verčiant mane iš partinio posto.
Buvo skleidžiami gandai, įtraukiami nematomi žmogiškųjų interesų saitai, sąjungininkus ir netgi bendrapartiečius paverčiantys ir išdavikais, ir perbėgėliais, ir intrigantais. Žiemos pabaigoje sulaukiau ir dviejų teisminių bylų. A. Zuokas nutarė, asmeninio baudžiamojo persekiojimo tvarka pasitelkęs teismų „teisybę“, supažindinti mane su pataisos darbų įstaigomis, o „Rubicon group“ –prisiteisti iš manęs pusę milijono savo pašlijusiam prekės vardui paramstyti.
Paskutinis įvykis – vienoje žiniasklaidos priemonėje kurstoma neva nelegalaus įdarbinimo istorija. Tiesa yra ta, kad aš, kaip politikas, su partijos aktyvu gana nevaržomai galiu tartis dėl visokiausių politinių darbų atlikimo, bet jeigu tas asmuo pageidauja už tai gauti atlygį, tai jis turi gauti jau ne mano, bet Tėvynės sąjungos vykdomojo sekretoriaus sutikimą ir savo norą tinkamai su juo suderinti. Įdarbinti ką nors ne savanoriškais pagrindais aš neturiu net teorinių galimybių. Todėl nesuprantama, kaip mano geranoriškas, bet nesėkmingas tarpininkavimas vienai partijos narei, beje, kvalifikuotai teisininkei, laikinai įsidarbinti Tėvynės sąjungoje galėtų būti traktuojamas kaip „nelegalus įdarbinimas“. Ji talkino surengiant du partinius renginius, kaip talkina šimtai kitų partijos narių. Tėvynės sąjungos vykdomasis sekretorius šiomis dienomis dar kartą patvirtino, kad įsipareigojimas atlyginti jos veikloje patirtas sąnaudas tebegalioja.
Tačiau kita šios užsakomos istorijos pusė daug įdomesnė. Matyt, neatsitiktinai šios moters istorija pasinaudojo Žilvinas Šilgalis ir A. Zuokas. Neatsitiktinai tas burbulas pučiamas per „Rubicono“ valdomus ir bulvarinius kanalus. Neatsitiktinai susirūpinimą dėl jos pareiškė su A. Zuoku siejama asociacija „Liberalų sąjūdis“.
Negarbingi būdai atkeršyti politiniam oponentui, kad ir kokiais kanalais jie būtų platinami, reikalauja ignoravimo, o ne dėmesio. Man postai nerūpi. Tai jau esu įrodęs. Rūpi užbaigti antikorupcinį apsivalymą, kuriam pasiryžau ir kurio tikisi žmonės. Todėl iš antikorupcinės kovos nesitrauksiu.
Tėvynės sąjungos skyrius Vilniuje yra labai sutvirtėjęs ir atsinaujinęs. Esame subūrę jauną, energingą ir sutelktą komandą. Jos stuburą sudaro sėkmingai dirbantys įvairių sričių vadybininkai, norintys rimtų pokyčių sostinėje, pasitikintys savo jėgomis ir turintys idėjų. Korumpuoti politikai vis dar „vairuoja“ Vilniaus savivaldybę, bet faktiškai jie jau yra pralaimėję. Jeigu to dar nesuprato, tepasižiūri į savo reitingus – ten jų ateitis. Tuo pačiu metu Vilniuje mes esame pirmaujanti politinė jėga. Tad ar ne tai ir pykdo mūsų oponentus? Visus.
Kęstutis Masiulis yra Tėvynės sąjungos Vilniaus organizacijos pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
