Lietuvai nereikia prezidento. Tuo nenoriu sakyti, kad prezidentas Rolandas Paksas turėtų atsistatydinti. Veikiau noriu tvirtinti, kad reikėtų panaikinti prezidento instituciją. Būtent panaikinti, o ne tik patobulinti ar pakeisti, pavyzdžiui, įvedant netiesioginius prezidento rinkimus, sumažinant ar padidinant jo įgaliojimus.
Nuo pirmųjų savo dienų LR prezidento institucija buvo netobulas kūrinys, Sąjūdžio iširimo ir vaidų tarp tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio šalininkų ir oponentų vaikas. Landsbergio pastangos sukurti stiprią, Prancūzijos modeliu pagrįstą prezidento instituciją sukėlė politinius ginčus, neracionalių įtarinėjimų puotą. Oponentai be pagrindo kalbėjo apie artėjančią diktatūrą bei dešiniųjų kėslus suklastoti referendumo rezultatus, rėmėjai nepagrįstai baugino svetimos kariuomenės intervencija ir komunistų grįžimu į valdžią. Trūko konstruktyvių diskusijų ir pastangų rasti kompromisą. Be to, diskusijos vyko Landsbergio šešėlyje. Abi pusės manė, kad jis laimės prezidento rinkimus, tad vieniems rūpėjo suteikti prezidentui kuo didesnius įgaliojimus, kiti siekė jo galias kuo griežčiau apriboti, pvz., nelemtai reikalaujant, kad prezidentas sustabdytų savo veiklą politinėse partijose.
Ligi šiol ši institucija nepajėgė įveikti gimdymo traumos. Nors prezidentas yra pirmasis valstybės žmogus, vienintelis, kurį renka visa tauta, tad ir turintis didžiausią demokratinį legitimumą ir ypatingą statusą tarp aukštų pareigūnų, jo įgaliojimai ir priemonės savo galioms įgyvendinti yra labai riboti. Vyriausybė nėra jam pavaldi, esminiai ūkio klausimai, lemiantys žmonių gyvenimo lygį ir didele dalimi gerovę, nepriklauso jo kompetencijai. Jis nedidina mokesčių, nereguliuoja šalies finansų, neatleidžia valdininkų, nenutraukia valstybės programų ar dotacijų. Privalomas politinis neutralumas dar labiau pakerta prezidento galią, nes tik ypatingomis aplinkybėmis jis turi tvirtą politinį užnugarį Seime, kuris suteikia jam plačią veikimo laisvę.
Ribotos galios turi savo privalumus. Ne prezidentui rūpintis įstatymo smulkmenomis, kompromisais su opozicija; jam gana nurodyti bendrą veiklos kryptį. Jis gali rinktis, į kurias politines kovas veltis ir nuo kurių - atsiriboti. Per didžiąsias šventes ir iškilmingus posėdžius jis kalba valstybės vardu. Ir kaip dera per tokias progas, kalba kaip tautos vienybės, jos bendrų politinių lūkesčių reiškėjas. Nestebina, kad žmogus, laikomas pakilusiu virš siaurių partinių ar grupinių interesų, paprastai būna vienas populiariausių Lietuvos politikų. Bet tai nekeičia fakto, kad prezidentui nuolat gresia pavojus tapti politinio gyvenimo stebėtoju, o ne jo varikliu.
Dabartinė krizė rodo, kad šalies valdymui prezidentas reikalingas kaip šuniui penkta koja. Per pastaruosius keturis mėnesius Lietuvos valdžia plačiąja prasme veikė normaliai: priiminėjo reikiamus nutarimus, prižiūrėjo šalies vidaus gyvenimą, laidavo užsienio politikos tęstinumą. Ir jei galima apsieiti be prezidento keturis mėnesius - gal net metus, jei apkaltos procesas užsitęs - tai kam apskritai prezidentas reikalingas?
Neginčytina, kad dabartinės sąlygos ypatingos ir kad rizikinga jomis remiantis daryti plačius apibendrinimus. Pakso pirmtakai Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus buvo populiarūs ir gerbiami, turėjo neabejotinų nuopelnų. Kodėl nemanyti, kad po Pakso atstatydinimo per jo kadenciją prezidento institucijai padaryta žala bus greit pašalinta? Žalą gal ir bus galima įveikti, bet institucija liks ne itin veiksminga ir tikrai nereikalinga. Adamkaus ir Brazausko populiarumas kaip tik padėjo uždengti ir nuslėpti esminius institucijos trūkumus.
Brazausko ir Adamkaus prezidentavimo stilius ir pareigų supratimai gerokai skyrėsi, kaip ir jų pradinės pozicijos bei santykiai su Vyriausybe ir Seimu. Brazauskas daug reikšmės skyrė valstybės galvos vaidmeniui - reprezentacinėms pareigoms, užsienio kelionėms. Į provinciją vykdavo retai, ne itin stengėsi palaikyti ryšius su paprastais žmonėmis. Išskyrus metines ataskaitas, Brazauskas paprastai nekomentuodavo Vyriausybės darbo, leido jai ir Seimui dirbti savarankiškai. Jis kartkarčiais pareikalaudavo, kad Seimas pakeistų priimtą įstatymą, dažniausiai į gerą pusę, pvz., kai sutramdė ateistinio LDDP davatkyno mėginimą 1995 m. praktiškai sustabdyti turto grąžinimą Katalikų Bažnyčiai: sąlyginį Brazausko neveiklumą, net, sakyčiau, letargą, iš dalies lėmė jo prezidento pareigų supratimas, sąmoningai ar nesąmoningai grindžiamas sovietinio Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavyzdžiu. Bet daug svarbiau buvo tai, kad Brazauskas tapo prezidentu, būdamas neabejotinas LDDP vadovas, partijos faktinis kūrėjas ir dvasios tėvas. Nors jis formaliai atsiribojo nuo LDDP, ir po kiek laiko premjeras Adolfas Šleževičius subūrė nemažą savo šalininkų ratą, Brazauskas toliau partijoje grojo pirmuoju smuiku, žinojo, kad parlamento dauguma jam pavaldi. Jis tai akivaizdžiai parodė, ypač kai iš premjero pareigų pašalino Šleževičių. Brazauskas galėjo sau leisti būti pasyvus, nes žinojo, kad per LDDP jis gali priversti Seimą ir Vyriausybę paklusti savo valiai.
Šiuo atžvilgiu Brazauskas buvo galingas prezidentas. Tik jo galia plaukė ne iš prezidento institucijos, o iš tų partinių ryšių, kurių jis neva turėjo atsisakyti. Tais atvejais, kai prezidentas yra tikrasis Seimo valdančiosios daugumos vadas, premjeras yra jo pavaldinys, savitas prezidento pavaduotojas, einąs savo pareigas prezidento malonės dėka, be jos negalintis išsilaikyti valdžioje. Ir tada kyla klausimas, ar reikia šitokio pareigų dvejinimo, juolab kad arba premjeras, arba prezidentas neišvengiamai turėtų būti gana pasyvus. Energingas prezidentas smarkiai ribotų premjero veikimo galimybes, pasyvus prezidentas nieko ypatinga nedarytų, ko negalėtų be didesnių sunkumų atlikti premjeras. Kadangi kiekvienu atveju reikia Vyriausybės galvos, negalima apsieiti be premjero. Bet prezidento nereikia. Neužmirština, kad konservatoriams sudarius tvirtą daugumą po 1996 m. Seimo rinkimų, Brazauskas neteko partinių valdymo svertų ir liko įvykių stebėtoju. Savo atsiminimuose, nors ir labai glaustai, jis rašo, kaip buvo izoliuotas, net negalėjo iškviesti ministrų pasikalbėti.
Daugeliu atžvilgių Adamkus buvo Brazausko priešingybė, ypač pastangomis praplėsti prezidento galias ir sukurti naują prezidento paradigmą. Taip elgtis jį skatino amerikietiška patirtis, pareigų supratimas, artimiausi patarėjai ir kitos priežastys. Bet svarbiausią vaidmenį suvaidino tai, kad Adamkus neturėjo tvirtesnio politinio užnugario. Tad kreipimaisi į tautą ir kitomis netiesioginėmis priemonėmis jis siekė mobilizuoti žmones ir taip versti Seimą bei Vyriausybę atsižvelgti į jo siekius.
Per visą kadenciją Adamkus ieškojo optimalaus prezidentavimo varianto, kuris labiausiai atitiktų jo idealus ir laimėtų Seimo daugumos pritarimą. Turbūt to varianto nerado, nors jo veikloje matyti trys ryškūs etapai. Iš pradžių Adamkus siekė priversti valdančiąją konservatorių partiją patenkinti jo pageidavimus, nesidrovėdamas dažnų viešų konfliktų. Dvikova baigėsi patu ir abiejų protagonistų susilpnėjimu, taip parengiant dirvą persikrikštijusiai LDDP grįžti į valdžią.
Antrasis etapas sutapo su Pakso premjeravimu. Adamkus aktyviai bendradarbiavo su konservatoriais, tiesiogiai prisidėjo formuojant šios vyriausybės veiklą. Viskas baigėsi, kai Paksas atsistatydino, atsisakė pasirašyti sutartį su “Williams”, o prezidentas atsiribojo nuo savo paties uoliai peršamos sutarties ir leido suprasti, kad buvo amerikiečių bendrovės apgautas. Šis tarpsnis reikšmingas tuo, kad vėl parodė prezidento institucijos silpnumą. Tačiau, kad ir kiek prezidentas būtų angažuotas, svarbiausi sprendimai daromi Seime ar Vyriausybėje, o prezidentas abiejose vietose iš tikrųjų tėra svečias.
Per paskutinį ir ilgiausią kadencijos tarpsnį Adamkus laikėsi santūriai, atsiribodamas nuo kasdienės politikos, vengdamas konfrontacijų su Seimu ir Vyriausybe, o ir konkretesnių įsipareigojimų. Be to, Adamkus labiau pabrėžė savo dorovinį, ne politinį autoritetą.
Adamkaus ieškojimai išryškino esminį politinio užnugario neturinčio prezidento silpnumą, jei ne bejėgiškumą. Pasikliaudamas retorika ir populiarumu, prezidentas gali pasiekti pergalių prieš Vyriausybę ir Seimą, priversti juos patikslinti savo veiklos gaires. Bet karo jis negali laimėti, nes visa sunkioji artilerija yra kitoje pusėje. Prezidento politinis veiksmingumas priklauso nuo Seimo ir Vyriausybės malonės. Prezidentas neturi patikimų svertų juos paveikti, kai nėra tos geros valios. Tai itin ryškiai parodė paskutiniai Brazausko metai ir Pakso prezidentavimas. Neseniai užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, grįžęs iš JAV, paskelbė, kad jam buvo duota suprasti, jog Vašingtonas laukia Pakso pašalinimo. Valionis nenurodė nė vienos konkrečios pavardės, neatpasakojo nė vieno pokalbio. Sunku įsivaizduoti, kad kaimo bobų lygio gandus skelbiantis ministras teiktųsi padėti prezidentui vykdyti Konstitucijoje nurodytą pareigą spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus.
Lietuva yra parlamentinė respublika. Prezidentas galingas tik tada, kai faktiškai vadovauja Seimo daugumai. Kitais atvejais jo galios tiek ribotos, kad jis yra priklausomas nuo kitų politinių institucijų ir veikėjų malonės. Pirmu atveju jis yra ir valstybės, ir neoficiali vyriausybės galva, tad natūralu sujungti šias pareigas, perleidžiant prezidento įgaliojimus premjerui. Antru atveju prezidentas arba prisiderina prie Vyriausybės politikos, arba stengiasi tapti tautos ar dorovės tribūnu, arba išstumiamas iš politinio gyvenimo. Bet jis nėra savarankiškas ir veiksmingas politinis veikėjas, tad jis tampa prabanga kaip kitų šalių karaliai.
Nenoriu teigti, kad prezidentas nieko gera negali daryti. Kaip minėjau, Adamkus ir Brazauskas turi tikrų nuopelnų. Jie ne kartą nuramino politines aistras, vertė Seimą pergalvoti savo karštakošiškus radikalius sprendimus. Bet nesant prezidento, ir kitos institucijos galėtų atlikti šias užduotis, o narystė ES įves savitą drausmę. Lietuva greit priklausys ne tik ES, bet ir NATO, o tai reiškia, kad pagrindiniai užsienio ir saugumo politikos klausimai bus sprendžiami Briuselyje kartu su sąjungininkais, o ne Vilniuje prezidento kabinete. Gerokai apkarpius svariausias prezidento pareigas, jis taps dar labiau reprezentacine figūra, kurios vargu ar reikia.
“Naujasis židinys” (http://www.omni.lt/?i$9359_16010$z_146980), Nr. 1-2
