Politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius savaitraštyje “Veidas” laužo stereotipinę nuostatą, esą Lietuvos valdžioje jau ilgus metus įsitvirtinę tie patys politikai.
Dažnai skundžiamasi, kad Lietuvoje nėra tinkamų politinių jėgų, tad piliečiai verčiami balsuoti už tuos pačius politikus iš tų pačių politinių partijų. Tikro pasirinkimo nebuvimu aiškinama ir teisinama rinkėjų apatija, nenoras rengti pirmalaikius rinkimus, nusivylimas politiniu procesu. Dauguma šių priekaištų yra nepagrįsti. Pamėginsiu išdėstyti argumentus.
Prieš dešimt metų vyravo penkios tradicinės politinės partijos. Krikščionys demokratai ir konservatoriai atstovavo dešiniosioms politinėms jėgoms, socialdemokratai ir LDDP – kairiosioms, Centro sąjunga – centristinėms nuostatoms. Buvo kitų nelabai reikšmingų politinių partijų, pvz., Lietuvos moterų partija, Lietuvių nacionalinė partija "Jaunoji Lietuva", Krikščionių demokratų sąjunga, Tautos pažangos partija. Dauguma jų nebeegzistuoja. Krikščionys demokratai, 1996 m. rinkimuose laimėję beveik 10 proc. balsų ir tapę antra pagal populiarumą partija, suskilo ir išnyko. Iš senbūvių tik dvi partijos – konservatoriai ir socdemai – tebeturi svarbesnį vaidmenį.
Naujuose rinkimuose jos varžysis su visiškai naujais kūriniais – Darbo partija, "Tvarkos ir teisingumo" libdemais, Naujosios sąjungos socialliberalais, radikaliai pertvarkytomis Lietuvos valstiečių sąjunga bei Liberalų sąjūdžiu. Trumpai drūtai tariant, politinių partijų pasaulyje įvyko keli stambūs žemės drebėjimai, politikos peizažas neatpažįstamai pakito. Ir per dešimt metų – taigi, per labai trumpą laiką.
Nors tik su išlygomis galime lyginti naujai besikuriančias ir nusistovėjusias šalių politines partijas, tradicinių demokratijų partijų sąranga yra nepaprastai pastovi. Pagrindinės dvi JAV politinės partijos daugiau negu šimtmetį dominuoja politiniame gyvenime. Konservatoriai ir leiboristai vieni po kitų valdo Didžiąją Britaniją nuo pat 1920 m. Per pirmuosius rinkimus Vakarų Vokietijoje 1949 m. pagrindiniai varžovai buvo krikdemų ir socdemų partijos, kurios šalį valdo ir dabar.
Kai skundžiamasi dėl naujų politinių jėgų stokos, dažnai omenyje turimi asmenys, o ne partijos. Neva tebeviešpatauja tie patys seni veidai su tomis pačiomis pasenusiomis idėjomis. Šis įspūdis neatitinka tikrovės. Viktoras Uspaskichas, Viktoras Muntianas, Algimantas Matulevičius, Kęstutis Daukšys ir daugelis kitų dažnai linksniuojamų veikėjų pradėjo savo politinę veiklą prieš penkerius šešerius metus. Veteranų liko labai mažai. Jei neklystu, premjerui nutarus apdovanoti Seimo narius, parlamente išdirbusius 15 metų, apdovanojimus gavo septyni Seimo nariai. Tiesa, kai kurie politikos senbuviai, tarkim, signatarės Rasa Juknevičienė ar Kazimiera Prunskienė, nepateko į apdovanojamųjų sąrašą, nes 1992–1996 m. nebuvo Seimo narės. Kiti veteranai, pvz., Albinas Januška ir Petras Vaitiekūnas, akyviai tebedalyvauja politikoje, užima atsakingas pareigas valstybės tarnyboje. Bet apskritai Lietuvos politikoje įvyko gana nuoseklus "valymas".
Kita nusivylusiųjų stovykla pateikia kitokių priekaištų, esą nors į politiką lyg ir ateina daug naujų žmonių, bet atsakingiausius Vyriausybės ir partijų postus vis tiek užima "senieji kadrai". Šis teiginys irgi nėra visiškai tikslus. Panagrinėkime Gedimino Kirkilo atvejį: ilgą laiką jis buvo Algirdo Brazausko ir Česlovo Juršėno šešėlyje, pagal įtaką buvo lyginamas su Linu Linkevičiumi ir Juozu Bernatoniu, o šiandien jis premjeras ir partijos pirmininkas. Panašūs virsmai vyko ir konservatorių partijoje, kurioje 1999 m. pagrindiniai veikiantieji amsenys buvo Vytautas Landsbergis, Gediminas Vagnorius ir Laima Andrikienė, o šiandien vaizdas visiškai kitoks.
Greitas politinių partijų sukūrimas ir dar greitesnis jų žlugimas yra gerokai didesnė problema negu tradicinių partijų sustabarėjimas. Kas galioja partijoms, galioja ir individualiems politikams. Po kiekvienų rinkimų į Seimą plūste plūsta nauji deputatai. Daugelis jų, vos pradėję įgyti parlamentaro įgūdžių, pralaimi rinkimus ir yra pakeičiami neišprususiais naujokais. Seime labiau pasigendama patyrusių, o ne naujų politikų.
Antra vertus, politinės partijos galėtų uoliau stengtis pritraukti naujų gabių žmonių. Seni partijų vilkai labai atkakliai kovoja, kad patektų į pirmąjį sąrašo dešimtuką, nes tai beveik užtikrina deputato mandatą. Bet partijos galėtų nustatyti naujus sąrašų sudarymo principus, pvz., kad joks asmuo, išskyrus partijos pirmininką, negali dvejus rinkimus iš eilės būti pirmajame dešimtuke. Tokiu atveju perspektyvūs, bet mažiau žinomi politikai turėtų didesnę galimybę būti išrinkti ir Seime parodyti savo sugebėjimus. Be to, visi deputatai būtų priversti pasitempti, nes žinotų, jog ilgainiui jie turės laimėti rinkėjų pasitikėjimą vienmandatėse apygardose.
Apibendrinant galima teigti, jog būtų nerealistiška manyti, kad sąžiningesnių ir protingesnių politikų karta iškovos mandatus per artėjančius Seimo rinkimus. Jau kurį laiką gabesni žmonės nesiveržia į politiką. Profesijos prestižas yra smarkiai smukęs, atlyginimai gerokai menkesni negu verslininkų ir laisvųjų profesijų atstovų, kas ketverius metus gresia pralaimėjimas rinkimuose, tad ir karjeros baigtis.
Tačiau nereikia užmiršti, kad gana panašios sudėties Seimas (laikyčiau jį panašios sudėties, net jei 2004 m. išrinkti populistai savo vietas perleistų kitai populistų grupei) nėra pasmerktas būti lygiai toks bergždžias kaip jo pirmtakas. Šiek tiek pakitus jėgų pusiausvyrai Seime, kitais principais sudarius Vyriausybę bei išrinkus kitą premjerą, Seimo ir Vyriausybės darbas bei jų veiksmingumas galėtų gerokai pasikeisti. Reikia tik prisiminti, kaip 1999 m. Andriui Kubiliui pakeitus Rolandą Paksą naujoji Vyriausybė padėjo tvirtus pagrindus ūkio krizei įveikti.
