Skaitant straipsnius apie Lietuvą mūsų ir užsienio spaudoje susidaro įspūdis, kad rašoma apie dvi skirtingas šalis, savaitraštyje "Veidas" rašo politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius.
Viena yra stabili, ūkiškai stiprėjanti demokratija, lygiavertė Europos Sąjungos demokratinių valstybių partnerė. Kita Lietuva – pilietinei visuomenei abejinga, klanų ir neveiksmingų biurokratų valdoma kleptokratija, kuriai sunku atsispirti nuo Rusijos traukos.
Užsienyje Lietuva turi gerą vardą. Daugelis buvusių NVS šalių demokratų beveik su pavydu žiūri į Lietuvos, Latvijos ir Estijos laimėjimus. Atseit tai vienintelės buvusios sovietinės respublikos, kurios sukūrė patvarią demokratiją, tapo ES ir NATO narėmis, atsikratė sovietinio paveldo.
Tuo tarpu Lietuvos spauda padėtį dažnai vaizduoja kitaip: Lietuva nėra nei teisinė, nei demokratinė valstybė. Šalies demokratijos laimėjimai trapūs ir paviršutiniški, demokratija sutapatinama su reguliariais rinkimais, o ne su aktyvios visuomenės ir sąmoningų piliečių ugdymu.
Užsienio spauda teigiamai vertina Lietuvos politinių partijų sistemą. Nors politinių partijų daug ir nuolat kuriamos naujos, nors rinkėjai blaškosi, šiandien balsuodami už kairę, rytoj už dešinę, partinė sistema yra stabili, o politikai sutaria svarbiausiais klausimais. Žurnalas "Economist" premjero Gedimino Kirkilo ir konservatorių vadovo Andriaus Kubiliaus bendradarbiavimą laiko politinės brandos požymiu.
Tuo tarpu daugelis Lietuvos apžvalgininkų Lietuvos politinę sistemą vertina gerokai skeptiškiau. Konservatorių parama Vyriausybei laikoma pataikavimu socdemams. Nuogąstaujama dėl stiprėjančios socdemų hegemonijos, galimo vienpartinės sistemos įsitvirtinimo ilgam laikui. Esą partijos taip supanašėjo, kad rinkėjai neturi iš ko rinktis, nes visos žada tą patį.
Panaši takoskyra ženklina žiniasklaidos ir žodžio laisvės vertinimą. Lietuvoje žiniasklaidai priekaištaujama dėl jos vienašališkumo, paviršutiniškumo, objektyvumo stokos. Žurnalistai esą paperkami, kad šmeižtų politikos ir verslo konkurentus. Didžiosios pramonės bendrovės supirkinėja laikraščius, radijo ir televizijos stotis, kad galėtų atvirai ginti savo interesus ir veikti viešąją nuomonę bei politiką.
Užsienio žvilgsnis gerokai palankesnis. Nurodoma, kad valdžia ir politikai laisvai kritikuojami, žurnalistams retai iškeliamos bylos, klesti nepriklausomos radijo ir televizijos stotys, interneto portalai. Įtakingos nevyriausybinės organizacijos "Freedom House" vertinimu, Lietuva yra spaudos laisvės puoselėtojų pirmajame trisdešimtuke, spaudos laisvę gerbia labiau negu beveik visos Vidurio Europos šalys, net Čekija ir Vengrija.
Užsienyje Lietuvos ūkis vertinamas teigiamai. Lietuva yra viena iš vadinamųjų Baltijos tigrų, jos ūkio augimo tempai gerokai pralenkė senąsias ES šalis. Lietuvos ūkis auga lėčiau negu Latvijos ir Estijos, proporcingai sulaukia mažiau užsienio investicijų. Antra vertus, Lietuvos finansinė sistema yra tvirtesnė, einamųjų sąskaitų deficitas mažesnis. Kiekvienu atveju yra kuo džiaugtis.
Na, o Lietuvoje kuriamas visiškai kitoks ūkio vaizdas. Nors pripažįstamas ūkio augimas, daug rašoma apie pertvarkymų "pralaimėtojus", skurdą ir socialinę atskirtį. Itin daug dėmesio sulaukia verslo neskaidrumas, šešėlinių struktūrų bei Rusijos vaidmuo, politikų ir teisėjų papirkinėjimas.
Kaip paaiškinti šiuos radikaliai skirtingus Lietuvos įvaizdžius? Kuris iš jų labiau atitinka tikrovę? Iš kokio kampo geriausiai matyti Lietuva? Vienareikšmio atsakymo nėra, bet pravartu prisiminti, kad nei teleskopas, nei mikroskopas netinka moters ar meno kūrinio grožiui įvertinti. Ir artuma, ir tolis vaizdą iškreipia.
Paprastai pirmenybę reikėtų teikti vietos stebėtojams. Jie iš arčiau susipažinę su padėtimi, puikiai žino visus įvykių niuansus ir užkulisius, geba vertinti šaltinių patikimumą, kalbasi su atsakingiausiais pareigūnais. Bet kartu ir paskęsta detalėse, nesugeba tiksliai apibendrinti duomenų, per medžius nebemato miško.
Gerokai didesnis trūkumas – nesugebėjimas likti neutraliu stebėtoju, kuris tenkinasi pranešdamas tai, ką mato ir žino. Dauguma Lietuvos politikos komentatorių ir apžvalgininkų yra šališki, bet ne dėl to, kad palaiko vieną ar kitą politinę partiją. Veikiau jie pasiryžę jas visas prakeikti. Jų šališkumas reiškiasi kitaip, būtent polinkiu piešti apokalipsinius gresiančio Lietuvos nuosmukio scenarijus, visur matyti cinizmą, nekompetentingumą, korupciją, Rusijos papirktųjų kėslus ir sąmokslus.
Kita vertus, sunku entuziastingai vertinti Lietuvos politikus ir valdininkus – jų ydos ir trūkumai bado akis. Dar sunkiau žavėtis Lietuvos verslininkais. Bet žvilgsnis iš užsienio primena, kad Lietuvos padėtis nėra tragiška, o palyginti su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, net pavydėtina. Užsienio parama ir patarimai, palanki tarptautinė konjunktūra daug padėjo Lietuvai, vis dėlto lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvą suvaidino vietos žmonės. Gal paprasti žmones? Bet apžvalgininkų dauguma jiems suverčia atsakomybę dėl populistinių partijų ir nomenklatūrininkų suklestėjimo.
Tad pagal komentatorių pasakojimus, arba įvyko neišaiškinamas stebuklas, arba užsienio stebėtojai ir ekspertai visiškai klysta manydami, kad Lietuva nėra ties žlugimo slenksčiu. Yra ir mažiau slėpiningas paaiškinimas, būtent, kad patys komentatoriai pernelyg tirština spalvas, negeba kritiškai vertinti savo tekstų, dėl šmaikštumo paaukoja tikslumą, įsijaučia į pranašo ir teisėjo vaidmenį.
Ne visiems užsieniečiams Lietuva yra terra incognita. Ir geriausi specialistai turi pasikliauti savo lietuviais kolegomis. Bet jie gali vertinti Lietuvos įvykius platesniu, lyginamuoju žvilgsniu, geriau pastebėti, kuo Lietuva ypatinga, kuo ji skiriasi nuo kitų šalių. Ir jei dauguma jų teigiamai vertina padėtį ar įvykių raidą, tai lietuviai apžvalgininkai turėtų pagalvoti ir galbūt Lietuvą vaizduoti pilkesnėmis, o ne vien juodomis spalvomis.
