Panašų pasipiktinimą pagrįstai sukeltų tokia pat premjero ar jo aplinkos intervencija. Kritikos sulauktų stoties savininko nurodinėjimai korespondentams, kad jie neturėtų pranešinėti apie kai kuriuos politikus, net jei savininkas aiškintų, jog jo nurodymus lemia finansiniai, ne politiniai sumetimai. O jei žiniasklaidos organizacijos direktorius ar žinių skyriaus vadovas savo darbuotojams nurodinėtų nekalbėti su tais pačiais politikais ar apžvalgininkais, kaip ir prezidentas ar premjerė, ir dėl panašių priežasčių? Ar tai būtų cenzūra, ar tai pažeistų spaudos laisvę? Ar yra kokių nors svarbių skirtumų, ir kokie jie galėtų būti?
Draudimai yra aiškiausias kišimosi būdas. Galima ne tik drausti, bet ir nurodyti, kad būtina parengti pranešimus apie kai kuriuos politikus, renginius, ir tai daryti ne vieną, bet daugelį kartų. Įsivaizduokime, kad prezidentė paskambina LRT ir pareiškia, kad reikia daugiau laiko ir dėmesio skirti Aušrai Maldeikienei, kuri yra puiki kandidatė į prezidentus. Toks skambutis būtų laikomas neleistinu kišimusi į žiniasklaidos kompetenciją, kėsinimusi į spaudos laisvę. Premjeras sulauktų panašių priekaištų, jų ir sulauktų kurio nors Seimo komiteto pirmininkas. O jei televizijos stoties savininkas, pavyzdžiui, „MG Baltic,“ paragintų LNK, „Info TV “ir interneto portalą alfa.lt skirti ypatingą dėmesį A. Maldeikienei? Ar panašus LRT direktoriaus nurodymas būtų spaudos laisvės iškreipimas? Būtų įdomu sužinoti, ar „MG Baltic“ valdomi kanalai dažniau rengdavo reportažus apie savo neva proteguojamus liberalus, dažniau iš jų imdavo interviu nei TV3 ar LRT.
Galima ne tik nurodinėti, kas turi tapti persona non grata, kam nėra vietos žiniose, kam skirti pirmenybę ir ypatingą dėmesį. Yra trečias būdas žinioms iškreipti, būtent nurodant, kad kai kurie politikai ir įvykiai būtų teigiamai ar neigiamai vaizduojami, kad kai kurios temos būtų kritiškai pristatomos, o kitos – „kas naujo ir gero premjere“ dvasia. Kiltų pasipiktinimas, jei politikai šitaip stengtųsi manipuliuoti turiniu. O jei generalinis ar žinių direktorius? Šališkumas nėra toks grubus kišimasis kaip tiesioginiai nurodinėjimai su kuo galima ar negalima kalbėtis laidose, bet jo poveikis platesnis, sunkiau pastebimas ir įrodomas.
Yra skirtumų tarp politiko ir žinių direktoriaus nurodinėjimų. Paprastai politikai kištųsi, siekdami gerinti savo ar partijos įvaizdį, pritraukti ar atgrasyti rinkėjus, paveikti politinį procesą savo naudai. Politikoje nedalyvaujantis žurnalistas tarsi tokių interesų neturi, tad esą reikia kitaip vertinti jo veiksmus. Antra vertus, tiesioginių asmeninių ar partinių interesų neturėtų kadenciją baigiantis, su jokia partija nesusijęs prezidentas, bet jo kišimasis vistiek būtų laikomas nepriimtinu. Ko gero, labiau piktina faktas, kad pristatomas iškreiptas vaizdavimas ar pasakojimas negu tai, kad toks vaizdavimas tarnauja kuriai nors politiniai jėgai. Šiuo atžvilgiu politikai ir žurnalistai yra lygūs, abu gali iškreipti ar stengtis iškreipti žinias, taigi ir tikrovės vaizdavimą.
Yra kitų skirtumų. Žurnalistams žinios yra jų kasdieninė duona. Kas rytą jie turi nutarti apie ką pranešinės, kokiu kampu, kiek reikšmės įvairiems įvykiams. Politikui labiau rūpi žinias sukurti, ne jų atranka. Mėgindamas paveikti žinių laidos turinį, jis žengia į svetimą lauką, žurnalistams – tai savas daržas. Bet politikas negali visiškai atsiriboti nuo žinių, ypač jei įtaria, kad jos yra „netikros naujienos“ ar svetimos šalies dezinformacija. Antra vertus, jei žiniasklaidai žinios yra jų daržas, tuo didesnė galimybė jomis manipuliuoti, subtiliai ir ne taip subtiliai suteikiant joms pageidaujamą atspalvį.
Neabejoju, kad žiniasklaidos vadovai gali iškreipti žinias, jas cenzūruoti, nurodydami, ko neįsileisti į eterį, ką pamaloninti nesiliaujančiais kvietimais į diskusijų laidas. Bet ar jie tai daro? Daugiausiai priekaištų, ypač dėl šališkumo, sulaukia LRT, kurią mes visi išlaikome, ir kurį turėtų būti nepriekaištingai objektyvi. Dažnai skundžiamasi dėl kai kurių laidų vedėjų šališkumo, bet tai nėra neįveikiama problema, jei būtų šališkumo įvairovės, jei vieni vedėjai atsvertų kitus, ir viskas nebūtų varoma į tos pačius vartus. Šiuo atžvilgiu LRT pranoksta kai kuriuos JAV transliuotojus. Žinių tinklas „Fox News“ akivaizdžiai palaiko prezidentą D. Trumpą ir jo politiką, elgiasi lyg būtų jo atstovas spaudai. Žinių kanalas CNN nuosekliai ir atvirai kritikuoja prezidentą.
Buvusią LRT administraciją smarkiai kritikuoja ne tik pašaliniai, bet ir jos darbuotojai. Neseniai Vladimiras Laučius rašė, kad per dešimtmetį trukusį Audriaus Siaurusevičiaus valdymą, turėjusį mažytės monarchijos ir jai būdingų favoritizmo požymių, susikaupė kompetencijos problemų, pažeidimų, ekscesų. „Arogantiška monarchija žlugo, popierinė karūna nukeliavo į šiukšlių dėžę“. Bet šalia viso to, ar būta juodųjų politikų ir viešųjų asmenų sąrašų, žmonių, kuriuos vadovybė įsakė ignoruoti, elgtis, lyg jie neegzistavo? Jei teisingai prisimenu, iš LRT eterio dingo Darius Kuolys, kuriam laikui Rasa Juknevičienė ir kiti. Ar tai buvo tiesioginio nurodymo, taigi ir cenzūros pasekmė, ar susiklosčiusių aplinkybių rezultatas? Po kiek laiko kai kurie politikai ir apžvalgininkai gali tiesiog nusibosti ir dėl to nepatekti į eterį.
Neturiu atsakymų į šiuos klausimus, LRT posėdžiuose nedalyvaudavau. Bet yra žmonių, kurie galėtų atsakyti. Svarbiau tai, kad A. Siaurusevičiaus valdymo stilius buvo gerai žinomas, galimos jo pasekmės numatomos. Bet žiniasklaida apmaudžiai tylėjo, net nemėgino tirti problemų. Gal tai klaninis žurnalistų solidarumas, nuogąstavimai dėl galimų pasekmių? Net kai Seimo komisija viešumon kėlė rimtas problemas, beveik nebuvo reakcijos, o LRT taryba iki paskutiniųjų dienų tikino, kad viskas tvarkoma kuo puikiausiai, kad kritika – eilinis pasikėsinimas į spaudos laisvę.
Idealiomis aplinkybėmis žiniasklaida save prižiūri, pati pataiso savo trūkumus, užtikrina, jog laikomasi aukščiausių žurnalistikos standartų. Tikrovė visada yra sudėtingesnė, ypač jei įsitvirtina apgulties mentalitetas, kuris kiekvieną kritišką žodį laiko neteisėtu kišimusi į spaudos laisvę. Pati žiniasklaida gali riboti spaudos laisvę, bet nežinosime, ar ji tai daro ir kiek ji tai daro, kol žiniasklaida netirs ir nevertins savęs. Šiuo klausimu apologetų daug, tiriamosios žurnalistikos mažai.
