Laikė kalėjime
Lietuvoje K. Martuzevičiui Europos arešto orderis buvo išduotas 2008 metų balandį. Kai 2011 metais šis, Šampaninio pravardę turintis, Daktarų gaujos narys buvo sulaikytas Londone, netoli savo namų, prokurorai jau neturėjo vilčių, kad jis bus grąžintas į Lietuvą ir sėdės teisiamųjų suole Klaipėdos apygardos teisme šalia Henriko Daktaro ir kitų bičiulių. Mat tuo metu H. Daktaro byla jau buvo nagrinėjama teisme. Tačiau tuomet buvo kalbama, kad jo ekstradicijos procedūra greičiausiai užtruks iki dviejų mėnesių ir lietuvis bus apgyvendintas mūsų įkalinimo įstaigoje, o jo byla bus išskirta. Tačiau atsitiko dar kitaip – 2013 metų birželio 14-ąją Klaipėdos apygardos teismas nuteisė Henriką Daktarą kalėti iki gyvos galvos, šiuo metu jo byla jau baigiama nagrinėti ir Apeliaciniame teisme, o visą tą laiką K. Martuzevičius sugebėjo išbūti Londone.
Tiesa, jis negyveno prabangiuose namuose, kaip iš Londono negrąžinami „Snoro“ banko savininkai, o dienas leido Pietryčių Londone esančiame Belmaršo kalėjime. Tai sustiprinto režimo kalėjimas, kuriame bausmes atlieka ir keli lietuviai, nuteisti iki gyvo galvos. Britų nuomone, kalėti Belmarše yra tas pats, kas būti pragare. Apie šį kalėjimą knygą yra parašęs jame kalėjęs rašytojas Džefris Arčeris. Ji vadinasi „Kalėjimo dienoraštis: Belmaršo pragaras“ („A Prison Diary – Belmarsh Hell“). Tai labiausiai saugoma įkalinimo įstaiga visoje šalyje, kurioje laikomasi griežtų taisyklių. Tačiau nuteisti lietuviai, nors ir turi galimybę, tačiau atlikti bausmės į tėvynę nesiveržia. Kad į tėvynę nenori K. Martuzevičius, suprantama, nes jo čia laukia teismas.
Į ligoninę nepriėmė
Kęstutis labiau veržėsi į Broadmūro psichiatrijos ligoninę, nors joje sąlygos, ko gero, ne geresnės nei Belmarše. Broadmūro ligoninė – tai greta nedidelio Krautorno miestelio įkurta sustiprintojo režimo psichiatrijos ligoninė. Ši ligoninė yra viena iš trijų Anglijoje esančių sustiprintojo režimo psichiatrijos ligoninių. Joje vienu metu gali būti gydoma maždaug 200-230 sunkių ligonių. Keliolika metų šioje ligoninėje gydomi tik įvairaus amžiaus vyrai.
Čia uždaromi labai stipriai nuo įvairių psichikos ligų kenčiantys nusikaltėliai. Vidutinė gydymosi trukmė – 6 metai, tačiau yra ir tokių, kurie čia praleidžia 30 ir daugiau metų. Dažnas, išleistas iš šios ligoninės, po kelių metų vėl į ją grįžta.
Ši ligoninė ypač pagarsėjo 2012-aisiais, kai paaiškėjo, jog joje savanoriavo Didžiojoje Britanijoje gerai žinomas televizijos laidų vedėjas Džimis Savilis. Po šio vyro mirties, 2011-aisiais ėmė aiškėti, jog jis tvirkino šimtus vaikų ir moterų. Broadmūro ligoninėje jis savanoriavo nuo 1968-ųjų iki 2004-ųjų. Visus tuos metus Dž. Savilis turėjo raktus nuo psichiatrijos ligoninės ir kada panorėjęs galėdavo pasinaudoti ten gydomais ligoniais. Manoma, kad Broadmūro ligoninėje jis tvirkino mažiausiai 11 pacientų.
Į šią ligoninę bandė patekti ir K. Martuzevičius, kuris teigė sergąs psichikos liga. Tačiau ligoninės specialistai, apžiūrėję lietuvį, palatos jam neskyrė ir jis grįžo į kalėjimo kamerą.
Bijo susidorojimo
Tuomet prasidėjo teismų maratonas. K. Martuzevičiaus interesus atstovaujančios Londono lietuvių advokatų kontoros darbuotoja Jolanta T. net buvo kreipusis į žurnalistą ir rašytoją Dailių Dargį, kad šis atvyktų liudyti į Vestminsterio magistratų teismą, kuriame buvo rengiamasi svarstyti Šampaninio ekstradicijos klausimą. Buvo netgi prašoma parengti išsamų raportą apie Daktarų organizacijos įtaką Lietuvos valdžiai, teisėsaugos organams ir ekonomikai. Taip pat pažadėta padengti visas kelionės, nakvynės Londone išlaidas, tačiau, artėjant vizito dienai, gynėjai, matyt, pabijojo, kad gerai Daktarų gaujos istoriją žinantis ir apie juos ne vieną knygą išleidęs rašytojas gali pasakyti ne tai, ką norėjo Šampaninis. Tad jo paslaugų buvo atsisakyta, o teismuose K. Martuzevičius ėmė teigti, jog bijo grįžti į Lietuvą, nes su juo bus susidorota.
Kai visi D. Britanijos teismai nusprendė, kad K. Martuzevičius turi būti grąžintas į tėvynę, jo advokatai kreipėsi į EŽTT. Strasbūre lietuvio bylą nagrinėjo 7 teisėjų kolegija. Jie atmetė visus jo argumentus, išskyrus tai, kad Lietuvoje su juo gali susidoroti kiti mafijos grupuočių nariai, tačiau tai netapo pretekstu negrąžinti K. Martuzevičiaus į Lietuvą.
Liudijo prieš Daktarą
K. Martuzevičius – senosios Kauno Daktarų gvardijos narys. Jam pateikti įtarimai dėl dviejų Daktarų gaujai priskirtų vyrų – Alvydo Mučinsko, pravarde Mačialka, ir Karabaso pravarde anuomet žinomo Roberto Borcherto – nužudymų.
Taip pat pateikti įtarimai ir dėl tokių nusikaltimų, kaip priklausymas organizuotai nusikaltėlių gaujai, ginkluotas apiplėšimas, šantažas ir vagystės.
Uostamiestyje išnagrinėtoje Daktarų gaujos bylos medžiagoje teigiama, kad maždaug 1993-iųjų vasarą K. Martuzevičius tapo Šampaninių gaujos lyderiu.
„Vadovą rinktis mums patarė H. Daktaras, o mes nežinojome, ką pasirinkti, buvome daugmaž visi lygūs. Kadangi Kęstas buvo vyresnis, jis tapo lyderiu. Nuo jo pravardės mūsų grupuotė buvo praminta Šampaniniais“, – taip kalbėjo vienas buvęs šios gaujos narys, kaltinamas keliomis žmogžudystėmis, tačiau irgi noriai bendradarbiaujantis su teisėsauga.
Teisėsaugininkai sako, kad K. Martuzevičius niekada nebuvo ryškus veikėjas tiek Šampaninių, tiek Daktarų gretose. Tačiau H. Daktaras teisme aiškino, kad jam inkriminuojami senais laikais padaryti Šampaninių gaujos nusikaltimai. Jo žodžiais, Šampaniniai plėšė, vogė ir reketavo prisidengami jo vardu. Pasak Henytės, patekę už grotų Šampaniniai visą kaltę suvertė būtent jam, sutiko prieš jį liudyti. H. Daktaras ne kartą piktinosi, kad Šampaniniai vaikšto laisvėje. „Jie turi namus, dvarus, viską, ir niekas net nekonfiskuoja. Nesuprantu, kokia čia tokia teisybė!“, – piktinosi kaltinamasis.
Pasmaugė Mačialką
Klaipėdos apygardos teisme, nagrinėjant Daktarų bylą, net keli buvę H. Daktaro patikėtiniai esą matė, kaip K. Martuzevičius 1994-ųjų vasarą savo rankomis galimai pasmaugė A. Mučinską. Šis pranyko po to, kai buvo iškviestas pokalbiui į tuomet gaujos vyrų pamėgtą „Vilulos“ restoraną, ilgainiui tapusį daugelio Daktarams neįtikusių kauniečių egzekucijos vieta.
Kauno kriminalinio pasaulio veteranas Rimgaudas Lantuchas pasakojo patyręs labai sunkią galvos traumą, po kurios jo atmintis smarkiai šlubuoja, tačiau dienos, kai K. Martuzevičius pasmaugė jo vaikystės draugą A. Mučinską, pravarde Mačialka, niekada nepamiršiąs. Šis buvęs vagis ir narkomanas susipainiojo su K. Martuzevičiaus žmona. Mačialka buvo žiauriai mušamas „Vilulos“ sporto salėje, o paskui nuvežtas į mišką. Jam matant vyrai paeiliui kasė duobę, paskui Šampaninis A. Mučinską pasmaugė. „K. Martuzevičius, rankose laikęs kažką panašaus į virvę, nieko nesakęs užmetė ją Mačialkai ant kaklo, užveržė, pargriovė ir pasmaugė... Siaurusevičius (Vidmantas Siaurusevičius – 2000-aisiais nuo narkotikų perdozavimo Nidoje miręs Daktarų gaujos veteranas, – aut. past.) ir Martuzevičius nutempė lavoną iki jau iškastos duobės, įmetė ir užkasė... Aš važiavau su Martuzevičiumi, klausiau jo, dėl ko taip įvyko. Jis man sakė tiek, kad Mačialka jam gyvenimą sugriovė“, – taip teisme pasakojo svarbius parodymus suteikęs liudytojas.
Pagal analogišką scenarijų: iš pradžių įviliojus į „Vilulos“ restoraną neva pašnekesiui, o jame žiauriai sumušus, kankinus ir išvežus nužudyti į atokesnę vietą – taip pat 1997-ųjų sausį buvo „patvarkytas“ vos tik iš kalėjimo grįžęs R. Borchertas. Tiesa, sudarkytas Karabaso kūnas netrukus buvo surastas vienoje mėgstamiausių vilijampoliečių banditų įvairiausių „renginių“ vietų – Lampėdžiuose.
Ne paslaptis, kad Karabasas seniai buvo priklausomas nuo kvaišalų, tad Daktarai greičiausiai su juo susidorojo baimindamiesi, kad vieną dieną jis palūš ir teisėsaugai atskleis tamsiausias gaujos paslaptis.
Tačiau, koks buvo Šampaninio vaidmuo žudant R. Borchertą, nėra žinoma, nes Daktarų byloje liudijantys buvę gaujos nariai pateikė prieštaringus parodymus. Pats H. Daktaras dėl šio nužudymo teismo buvo išteisintas. Dėl R. Borcherto nužudymo Kauno apygardos teisme buvo teisiamas irgi Londone sulaikytas nusikaltėlių pasaulyje Vantiniu pramintas Gintautas Kazlauskas. Teisėjų kolegija, vadovaujama Olego Šibkovo, nutarė, jog nuteisti G. Kazlauską už žmogžudystę nepakanka įrodymų. Teismas įžvelgė sunkaus kūno sužalojimo požymius – H. Daktaro giminaitis prisidėjo prie Karabaso egzekucijos, bet jo nenužudė. O teisti Vantinio dėl sužalojimo nebuvo galima, nes suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Baudžiamoji byla buvo nutraukta.
Žilvinas VIZGIRDA
