Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Keramikos muziejuje, Rotušės a. 15, Kaune, gruodžio 17 d., ketvirtadienį, 17 val. atidaroma skirtingų sričių menininkus suvienijusi paroda „Prisiminimai“.
Ekspozicijos ašis – anagamos krosnyje degta keramika. Ją lydi bendrų patirčių, prisiminimų siejami grafikos ir fotografijos darbai.
Baltų simboliai darbuose – mūsų kilmės, vertybių ieškojimai, bandymai juos suvokti ir įprasminti, kartu surandant ir savo prasmę. Gal tai siekis prisiminti save ir savo vietą po Saule.
Baltai buvo įsitikinę, kad kovoti su blogiu padeda judėjimas, sukimasis ratu, ratas. Ratas yra judėjimas, atgimimas ir amžinybė. Ratas simbolizuoja Saulę ir jos kelią, gyvenimą. Spiralės, gyvatės, žalčio motyvai taip pat yra susiję su gyvenimo, mirties ir atgimimo suvokimu. Jie simbolizuoja jėgas, kurios valdo gyvenimo ciklą.
Pasaulio sandarą, jo dalių prasmę ir sąveiką išreiškia Pasaulio medis – vienas pagrindinių baltų simbolių. Jis vienija skirtingas Visatos dalis ir yra jų jungtis. Pasaulio medis įsivaizduojamas stovintis pasaulio centre. Jo trys dalys – šaknys, kamienas, šakos – atitinka tris pasaulio sferas: požemio, žemės, dangaus. Akmuo yra skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Viršus susijęs su ugnimi, vidurys – su žeme, apačia – su vandeniu. Pažindamas pasaulio medį, žmogus mokėsi abstrakčiai mąstyti, suvokti tridales sąvokas: laiko (praeitis, dabartis, ateitis), geneologijos (protėviai, dabartinė karta, ainiai), anatomijos (galva, liemuo, kojos), stichijos elementų (ugnis, žemė, vanduo) ir t.t. Pasaulio medžio schemoje rombas reiškia pasaulio bambą. Pasaulio medžio viršūnėje – dangus ir jo kūnai – paukščiai, šakose –gyvuliai, o iš po šaknų trykšta šaltinis, palaikantis gyvybę. Dėl pasaulio medžio galybės Visata suvokiama, kaip nedaloma visuma, amžinasis gyvenimas.
Grafikos ir kai kuriuos keramikos darbus kaip „Saulės kelias“ ir „Pasaulio medis“ sieja baltų simbolių motyvai: spiralė, ratas, saulė. Tokie skirtingi savo technologija, forma ir faktūra darbai tarsi išplaukia, pratęsia, papildo vieni kitus. Visiems keramikos darbams būdingi darnos su gamta ir žmogaus aplinka ieškojimai.
Meninė fotografija – prisiminimai apie ugnies ir žmogaus bendras pastangas ir anagamos keramikos gimimo šventę.
Parodoje savo darbus eksponuoja grafikė Odeta Staponkutė-Juršėnienė, fotografas Rimantas Auzinis, keramikai: Dormantė Penkinski, Jurgis Penkinski, Darius Borisovas, Romualda Svešnikovienė, Vytautas Nalevaika, Jovilė El-Mansour, Rita Matulienė, Valdas Aničas, Vida Juškaitė, Kristina Zezerskienė.
Parodoje pateikiami keramikos darbai yra išdegti anagamos krosnyje 2009 metų vasarą ir ankstesniais metais Gojaus kaime, Dormantės ir Jurgio Penkinski sodyboje.
Anagama japonų kalba reiškia “krosnis kalne”. Į Japoniją ši degimo technika atkeliavo maždaug prieš tūkstantį metų iš Korėjos, o Korėjoje atsirado prieš du tūkstančius metų. Japonai šią tradiciją išsaugojo ir dabar perduoda kitoms pasaulio šalims. Anagamos gali būti labai didelės, net 50 metrų ilgio ir 1,5 metro aukščio. Į tokią krosnį sukraunama šimtai neglazūruotų molio dirbinių, kurie degami 1300°C temperatūroje mažiausiai savaitę. Bet didysis stebuklas priklauso nuo liepsnos, jos ilgio ir krypties, nuo komandos sugebėjimo išlaikyti tinkamą degimo ciklą, deginamo medžio rūšies, kuri sąlygoja karštį, pelenų kiekį ir spalvą, nes išsilydę pelenai virsta glazūra, nuo malkų ilgio ir storio, nuo žmonių, mėtančių malkas į krosnį, profesionalumo. Ir iki pat krosnies ataušimo, kuris tęsiasi tiek, kiek degimas, lieka paslaptis, kaip atrodys dirbinys, kai jį ištrauksi. Japonai anagamoje degtą daiktą į rankas ima su didžiausia pagarba ir laiko medinėse dėžutėse, kad tik nesudaužytų ar kitaip nepakenktų.
Tokią krosnį šalia Gojaus kaimo plytinčiame lauke per 40 dienų Lietuvos menininkų ir entuziastų padedami pastatė anagamos meistras Rikijo Hakudo Hašimoto (Rikio Hakudo Hashimoto) ir mokinys Juičis Nišida (Yuichi Nishida). Lietuviškoji anagama yra 8 metrų ilgio, bet joje telpa pora šimtų, o gal ir daugiau įvairaus dydžio dirbinių. Prie jos, viso degimo metu, reikia budėti bent šešiems žmonėms, kad vieni galėtų pamiegoti, kiti skaldyti malkas, treti vis palaikytų degimą, kas kelias minutes į krosnį mesdami malkas. Degti keramiką anagamoje – sunkus, pasišventimo, kantrybės, ištvermės, pastabumo ir įgūdžių reikalaujantis darbas. Įskaitant dirbinių lidymą ir kitus pasirengimus jis trunka ištisus metus, tai gyvenimo būdas. Šio darbo vaisiai ir pateikti parodoje.
Parodos dalyvė, keramikė Romualda Svešnikovienė
