Antikos ir viduramžių nuogaliai
Antikos laikais tokio daikto, kaip kelnaitės, apskritai nebuvo. Iš šios civilizacijos išaugusi Vakarų Europos kultūra taip pat ėjo ilgu garderobo tobulinimo keliu, kol pagaliau vietą spintose rado ir kelnaitės.
Manoma, kad jų pirmtakėmis galėjo būti arba kelnės arba... romėnų avalynė. Taip, būtent avalynė, kuri palengva darėsi vis aukštesnė ir aukštesnė, kol netapo pėdkelnėmis – romėnų batas (calceum) galiausiai virto siauromis kelnėmis su pėdomis (calcones).
Kelnės, atsikračiusios kojinių arba batų dalies, iš pradžių buvo ilgos, iki čiurnos, vėliau sutrumpėjo iki kelių. Šiaip ar taip, po jomis gana ilgai nieko nedėvėta. Vienintelis apatinis drabužis ne vieną šimtmetį buvo ilgi apatiniai marškiniai, kuriuos vilkėjo ir karaliai, ir valstiečiai.
Pasak kai kurių šaltinių, pirmosios apatinės kelnės atsirado tik 1150 metais. XII amžiuje plačius apatinius drabužius po truputėlį keitė labiau prigludę. Visai ne dėl estetinių priežasčių. Paprasčiausiai tuo metu audiniai būdavo gana brangūs, iš jų pasiūtus drabužius tekdavo itin atidžiai saugoti, kad nesusiteptų. Taigi reikėjo kokių nors apatinių drabužių – tokių, kurių nesimatytų iš po viršutinių, bet kurie padėtų apsaugoti viršutinius drabužius.
Viduramžiais apatines kelnes dėvėdavo išskirtinai vyrai. Jau XV amžiaus piešiniuose kai kur vaizduojami vyrai, dėvintys nuo šiuolaikinių trumpikių beveik nesiskiriančias kelnes.
Iš Italijos per Prancūziją apatinės kelnaitės plito po Europą. Bet jos buvo išskirtinai vyrų garderobo dalis. Moteriškos apatinės kelnės atsirado tik XVIII amžiuje, Anglijoje.
Kad ir kaip būtų keista, prieš nuogybes kategoriškai pasisakanti bažnyčia gana ilgai draudė moterims dėvėti apatines kelnes – laikė jas velnio pramanu ir visai nederamu drabužiu moterims. Taigi po sijonais kilmingos moterys dėvėjo nebent pantalonus – plačius, rauktus, ties viduriu nesusiūtus, suvarstomus raišteliais. Tik XIX amžiuje šis keistas hibridas pagaliau susiūtas per vidurį tapo panašus į kelnes arba kažkur ties keliais sukabintą platų sijoną.
Taigi iki 1900 metų moterys dėvėjo laisvas apatines kelnes iš lino, medvilnės ar vilnos, surauktas apačioje, užsegamas nugaroje. Vasarinis variantas – lengvesnės kelnaitės iki kelių, kurių vidurinioji dalis karojo gana žemai, nesiekė intymios vietos. Tai buvo veikiau tarp kojų sukabintas sijonas, o ne kelnės – jos moterims atrodė pernelyg vulgarios.
Iš vyrų spintos...
1920 metais elegantiška moteris jau turėjo šiokį tokį pasirinkimą. Ji jau galėjo dėvėti arba laisvus pantalonus, arba tiesaus kirpimo apatinuką, susegamą apačioje tarp kojų.
Ketvirtajame dešimtmetyje savarankiškėjančias Europos ir JAV moteris aplankė mintis, kad prigludę apatiniai drabužiai – kur kas patogiau nei laisvai nukarę pantalonai. Techninių problemų pasiūti nebebuvo – sportininkai jau kurį laiką dėvėjo tokio tipo kelnaites, o štai plaukikams trumpikės apskritai buvo aptemptos kaip pirštinė.
Taigi klausimas tebuvo psichologinis: ar moteris pasirengusi stoti ant vieno laiptelio su stipriąja lytimi ir drąsiai pasiimti vyrų garderobo detalę, taip pat apsunkinti priėjimą vyrui prie moteris intymiausių vietų? Atsakymas buvo vienas – taip.
Iki praėjusio amžiaus penktojo–šeštojo dešimtmečių dauguma moterų dėvėjo kelnaites kiek pailgintomis klešnėmis. Tik vėliau, sparčiai trumpėjant moterų sijonams, trumpėjo ir kelnaitės. Ne tik trumpėjo. Jos siaurėjo, mažėjo, kol virto apskritai vos įžiūrima audinio skiautele.
Kartu su mažėjančiomis kelnaitėmis kito ir moterų higienos įpročiai. Pavyzdžiui, po visą pasaulį išpopuliarėjo vadinamosios braziliškos bikinio srities depiliacijos – juk plaukeliai, kurių nesimatydavo iš po klasikinio kirpimo kelnaičių, anaiptol nepuošia apsirengus siaurukes.
Kelnaičių įvairovė
Norspasižvalgius interneto platybėse ir sekso prekių parduotuvėse galima rasti labai netikėtų variantų – pavyzdžiui, kelnaičių be juosmens, minkšto prie kūno priglundančio plastiko juostelių ar valgomų, iš saldainių nuaustų trumpikių, vis dėlto dažniausiai moterys renkasi iš keturių tipų kelnaičių.
Šortukai. Trumpučius šortukus primenančios kelnaitės iš medvilnės ar šilko, laisvo kirpimo, tampriai priglundančios. Netinka prie kelnių ir trumpų sijonų.
„Slip“ tipo kelnaitės su dailiu nėrinių įsiuvu. Jis gali būti ir priekyje, ir nugaroje. Savo forma „slip“ kelnaitės – klasikinio, įprasto kirpimo.
Siaurukės – jų pavadinimas kilęs nuo angliško žodžio „string“ – juostelė. Nugaroje šios kelnaitės teturi siaurutę juostelę, sujungtą su kelnaičių juosmens dalimi. Idealiai tinka prie aptemptų suknelių, kur bet kokios kelnaičių siūlės gali persimatyti.
„Tanga“ – trikampėlis priekyje ir virvelė nugaroje. Mažiau ir lakoniškiau nebūna!
