Mano tėvas žuvo autoavarijoje, kai man tebuvo 10 metų. Susidūrė su autobusu. Bet supratimas, kad asfaltuotas, žvyru padengtas ar samanom apaugęs kelias yra potenciali vieta mirti, ateina ne iš karto. Tam reikia patirties. Netikiu kalbomis, kad žmogus gyvenimą gali nugyventi mokydamasis tik iš kitų klaidų. Daugelį dalykų jis patiria savo kailiu.
Kai į pasaulį ateina kūdikis, jis nežino jokių taisyklių. Nesupranta skonių, daiktų tekstūrų, žmonių elgesio, emocijų. Kad ugnis yra karšta jis sužino ją palietęs. Kad ir kiek tėvai jį saugotų, jis vis tiek kažkada gyvenime tą ugnį palies – žvakės, degtuko ar laužo pavidalu, bet palies. Ir supras, kad tai skauda. Ir daugiau sąmoningai nebelies. Bet tėvų pareiga – perspėti savo vaiką, kad kažkada pats priimdamas sprendimą jis jau žinotų, kokios gali būti pasekmės.
Aš irgi greitį mėgau ne dėl to, kad lenktyniaučiau su likimu „pagaus ar ne pagaus?“, „prasmuksiu ar neprasmuksiu?“. Tai buvo visai kas kita. Noras būti pirmam, nugalėti, konkuruoti – yra prigimtinis. Vaikai nuo pat darželio yra mokomi konkuruoti, varžytis, stengtis iš paskutiniųjų, kad būtų geresni už savo bendraamžius. Bet viskam yra ribos.
