Jau vien dėl pavadinimo galite mane smerkti. Turite tokią teisę. Galite ir šio teksto neskaityti iki galo – o kam? Juk vis tiek skaitote tik antraštes. Bet jei vis dėlto nuspręsite skaityti toliau, tai darykite tai iki pat pabaigos – tada, jei jums tai atrodys teisingiausia, mane nulinčiuokite.
Praėjo 10 metų nuo tos dienos, kai gavau teises. Tada šis popierėlis man atrodė lyg koks išskirtinis bilietas į uždraustą zoną. Į gatves. Tik viena bėda – be automobilio tas bilietas buvo nieko vertas. Tais laikais valstybė buvo labai dosni studentams, suteikdavo paskolas ne tik studijų, bet ir pragyvenimo išlaidoms. Pasiimi tokią paskolytę 15-ai metų ir ramus, nes įmokas mokėt pradėsi tik kai baigsi studijas.
Gyvenk šia diena – taip kalbėjo draugai, pažįstami. Tai lyg moto jaunimo, kurie galimybių pilname didmiestyje jaučiasi lyg jo šeimininkai. Norėjau gyventi taip, kaip aš noriu. Nebūti priklausomas nuo vietos ir laiko, keliauti, padaryti įspūdį. Automobilis tada man atrodė kaip nepriklausomybės simbolis. Baigiasi diena, gyvenimas tęsiasi naktį – miesto centre, rajone, užmiestyje...
Kai teisės jau buvo kišenėje, paskolą gavau iš karto – 4500 litų. Norėjau tokio automobilio, kuris padarytų įspūdį – sportiškai atrodantis, lietais ratlankiais, bet kitoks, ne forsų mėgstamą folksvagenas ar audinė. Ilgai nesvarsčiau ir jau po keleto savaičių sėdėjau 1995 metų „Hyundai Lantra“. Jaučiausi kietai – savo kurse buvau vienintelis, turintis savo mašiną. Būtent SAVO – ne tėvų, kurie ją nuperka už savo pinigus ir duoda ją raižyti saules gyvenimiškos patirties neturintiems pacaniukams. Ir dar apdraudžia savo vardu.
O aš save laikiau padoriu studentu, kuris gaudavo stipendiją ir buvo pavyzdys kitiems. Tad iš mamos pinigų neprašiau. Draudimą irgi savo vardu įsigijau. Nors ir kainavo jis man tada beveik pusę likusios paskolos sumos. Kadangi dar ir dirbau, benzinui ir mašinos remontui pinigų netrūko. Netrūko ir baudoms...
