Kelias žmonas turintys vyrai gyvena ilgiau, atskleidė 189 pasaulio šalyse atliktas D. Britanijos universiteto mokslininkų tyrimas.
Norite gyventi ilgiau? Susiraskite antrą žmoną, pataria žurnalas „New Scientist“. Naujausi tyrimai liudija, kad poligamiją praktikuojančių tautų vyrai gyvena ilgiau, nei turintys tik vieną žmoną.
Atsižvelgę į socialinius ir ekonominius įvairių šalių skirtumus, mokslininkai apskaičiavo, kad vyresnių nei 60 metų vyrų iš 140 pasaulio šalių, kuriose vienokia ar kitokia forma praktikuojama poligamija, gyvenimo trukmė buvo vidutiniškai 12 proc. ilgesnė, nei vyrų, gyvenančių 49 šalyse, kuriose laikomasi monogamijos. Tokius duomenis praėjusią savaitę JAV Niujorko valstijoje surengtoje Tarptautinės elgesio ekologijos draugijos metinėje konferencijoje paskelbė Šefildo universiteto (D. Britanija) daktarė Virpi Lummaa.
Neskubėkite su išvadomis: šis tyrimas tikrai nėra poligamijos propagavimas, rašo „New Scientist“. Jis turėtų padėti atsakyti į klausimą, kuris jau ilgai neduoda ramybės biologams: kodėl vyrai gyvena taip ilgai?
Pasak leidinio, šis klausimas įgyja prasmę tik po to, kai paklausime, o kodėl taip ilgai gyvena moterys? Mat jos, skirtingai nei beveik visų kitų biologinių rūšių atstovės, gyvena dar ilgai po to, kai prasideda klimaksas.
Priverstinė monogamija
Gali būti, kad moterų ilgaamžiškumą galėtų padėti paaiškinti vadinamasis „senelės efektas“, rašo „New Scientist“. Kuo ilgiau moteris gyvena po klimakso, tuo daugiau ji turi vaikaičių – daktarės V. Lummaa teigimu, vidutiniškai po 2 kas 10 metų. Iš visko sprendžiant, senelės, nors ir lepindamos vaikaičius, didina jų išgyvenimo tikimybę, o kartu užtikrina savo pačių genų perdavimą naujoms kartoms.
Vyrai – priešingai – gali susilaukti vaikų net būdami 60-ies, o kai kurie – netgi sulaukę 70 ar 80 metų. Daugelis mokslininkų manė, kad būtent tuo būtų galima paaiškinti jų ilgaamžiškumą. Tačiau V. Lummaa ir jos kolega Andy Russellas nusprendė patikrinti, ar šiuo atveju neveikia kiti faktoriai, pavyzdžiui, „senelio efektas“. Kad galėtų tai nustatyti, mokslininkai pasitelkė bažnytinius archyvus – jie peržiūrėjo informaciją apie 25 tūkstančius XVIII-XIX a. Suomijoje gyvenusių žmonių. Tais laikais žmonės retai keitė gyvenamąją vietą, kontracepcija niekas nesinaudojo, o liuteronų tikėjimas vertė laikytis monogamijos.
Vesti dar kartą galėjo tik našliai, tad jei naujosios žmonos jiems gimdydavo vaikų, vidutiniškai jie jų turėdavo daugiau, nei vieną kartą vedę vyrai.
Tačiau paaiškėjo, kad ne vieną žmoną turėję vyrai, pasak mokslininkų, neišsiskyrė dideliu vaikaičių skaičiumi. Netgi priešingai: pasak V. Lummaa, jei senelį šiuo atveju būtų galima su kuo nors susieti, tai tik nebent su sumažėjusiu vaikaičių išgyvenimo rodikliu.
Galbūt, mano mokslininkė, pirmosios žmonos vaikai gaudavo mažiau maisto, nes šeimos ištekliai būdavo perskirstomi naujosios žmonos vaikų naudai. V. Lummaa tai vadina savotišku „Pelenės efektu“.
Tačiau net ir tie tėvai, kurie turėjo tik vieną žmoną, nesugebėdavo užtikrinti jokių privalumų savo vaikaičiams. Ši išvada buvo patvirtinta anksčiau atliktais tyrimais.
Natūralioji atranka
Priėję išvadą, kad „senelio efektas“ čia niekuo dėtas, V. Lummaa ir A. Russellas vyrų ilgaamžiškumą bandė aiškinti prielaida, kad jį evoliucijos eigoje galėjo lemti kažkokie fiziologinio pobūdžio veiksniai. Jie pateikė spenelių pavyzdį – vyrai juos taip pat turi, nors speneliai išsivystė moterims, kad jos galėtų maitinti kūdikius. Lygiai taip pat vyrų ilgaamžiškumas ko gero galėtų būti šalutinis natūraliosios atrankos, stimuliavusios ilgą moterų gyvenimo trukmę, efektas.
Kad galėtų atsakyti į šį klausimą, tyrėjai palygino vyrų gyvenimo trukmę „poligamiškuose“ ir „monogamiškuose“ pasaulio kraštuose.
Remdamiesi Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos statistiniais duomenimis, mokslininkai 189 pasaulio šalis pagal poligamijos lygį padalino į 4 grupes – nuo absoliučiai monogamiškų iki iš esmės poligamiškų. Jie taip pat atsižvelgė į šių valstybių BVP ir vidutines gyventojų pajamas, kad galėtų maksimaliai sumažinti geresnio maitinimosi ir pažangesnės sveikatos apsaugos įtaką monogamiškose Vakarų šalyse.
V. Lummaa pabrėžia, kad ši „monogamijos skalė“ – tik pirminis duomenų analizavimo bandymas, ir dabar mokslininkai kuria įvairiapusės santuokinio gyvenimo dėsningumų analizės metodus. Gali būti, kad kur kas nuodugniau išnagrinėjus pirmines tyrimo išvadas jos gali pasirodyti nepagrįstos, priduria ji.
Jei pagrindine vyrų ilgaamžiškumo priežastimi būtų laikomas moterų išlikimas, tokiu atveju monogamiją ir poligamiją praktikuojančių vyrų gyvenimo trukmė būtų beveik vienoda. Tačiau tyrimo rezultatai liudija, kad tie, kurie susilaukia daugiau vaikų nuo kelių žmonų, gyvena ilgiau. Taigi atrodo, kad vyrai gyvena ilgiau, nes senatvėje gali pradėti naujų palikuonių.
Šią išvadą būtų galima aiškinti ir socialinėmis, ir genetinėmis priežastimis. Gali būti, kad vyrai, kurie 7-ąjį ar 8-ąjį savo gyvenimo dešimtmetį vis dar susilaukia vaikų, labiau rūpinasi savo sveikata, nes turi juos išmaitinti. O gal vyrų ilgaamžiškumą poligamiją praktikuojančiuose kraštuose skatino tūkstančius metų veikiantys evoliucijos faktoriai.
„Tai pagrįsta hipotezė ir gera prognozė“, – mano konferencijoje dalyvavęs Kornelio universiteto (JAV) evoliucinės antropologijos specialistas Chrisas Wilsonas. Tačiau, pasak jo, visai tikėtina, kad egzistuoja kur kas paprastesnė priežastis: kelios nuo savo senstančio vyro socialinės padėties priklausančios žmonos skiria jam daug dėmesio ir labiau juo rūpinasi. „Manęs nestebina, kad tokios kultūros kraštuose vyrai gyvena ilgiau, nei šalyse, kur poligamija yra uždrausta, – tvirtina mokslininkas. – Jeigu čia gyvenantys vyrai lieka našliai, jais paprasčiausiai nebėra kam pasirūpinti.“
