Laisvasis laisvos šalies batas
Išvertus iš tailandiečių kalbos, „thai“ reiškia „laisvė“. Taigi buvusi Siamo karalystė, 1939 metais pasivadinusi Tailandu, taip įamžino savo didžiausią vertybę – juk iš tiesų Tailandas, viena seniausių egzistuojančių valstybių, niekada nebuvo pavergta jokių kolonizatorių. Tačiau savo valiutą tailandiečiai sukūrė ganėtinai vėlai.
Iki XVII amžiaus piniginiams atsiskaitymams šalyje naudotos gražios kauri kriauklelės (jas vietoj pinigų naudojo ir daugiau tautų – indai, afrikiečiai). Yra žinoma, kad iki pat 1860 metų tailandiečiai nekaldino įprastų monetų, kai kuriuose šaltiniuose minimi forma į „šovinius“ panašūs pinigai, ant kurių būdavo išskaptuojami skiriamieji ženklai.
Iki pat šiandienos egzistuojančių Tailando pinigų – batų – pavadinimas atsirado XIX amžiuje. 1897 metais šalyje buvo sukurta piniginė sistema, o pirmosios batų monetos kaldintos iš sidabro: dar 1902 metais vienas Tailando batas buvo lygus 15 gramų sidabro. Laikui bėgant sidabras nuvertėjo ir tailandiečių valiutą ėmė lyginti su Anglijos svarais, o batas pervestas į aukso standartą.
Įsisiūbavus Antrajam pasauliniam karui, Tailandas iš pradžių glaudėsi prie Japonijos, o vėliau buvo globojamas JAV – nuo to laiko batas tapo susietas su amerikietiškuoju doleriu.
Įdomiausia tai, kad ant visų nacionalinių tailandiečių pinigų – tiek monetų, tiek kupiūrų – pavaizduotas tik vienas žmogus, kuris šios šalies gyventojų vertinamas, ko gero, net labiau už Budą (o budizmas yra pagrindinė Tailando religija). Tai – Tailando karalius Bumibolas Aduljedejus, arba Rama IX, šalį valdantis nuo 1946 metų. Ant pinigų jis vaizduojamas kaip kilmingas jaunuolis su kvadratiniais akiniais. O ir patys pinigai, vertinant dabartiniais standartais, yra gana senoviniai – gaminami iš popieriaus, nors kaimyninė Malaizija jau senokai savo pinigus gamina iš plastiko. Tačiau, nepaisant to, batas laikomas viena patikimiausių valiutų regione.
Faktas
Kadangi ant kiekvieno bato banknoto yra vaizduojamas tautos dievinamas karalius, tailandiečiai niekada nekiša piniginės į galinę kelnių kišenę – kad sėsdamiesi „neužsėstų“ savo karaliaus atvaizdo.
Meksikos pesas: JAV dolerio „kraujo brolis“
Šia valiuta pasaulio rinkos mielai ir gausiai prekiauja – Meksikos pesas laikomas viena stabiliausių valiutų Pietų Amerikos žemyne ir yra dvylikta (kitur nurodoma, kad penkiolikta) labiausiai prekiaujamų valiutų sąraše. Bet ar žinojote, kad kaktusų ir tekilos šalies pinigas yra glaudžiai susijęs su kaimyninių Jungtinių Valstijų doleriu?
Meksikiečių pinigų „protėviai“ atsirado viduramžių Ispanijoje ir jos kolonijose, išvertus iš ispanų kalbos „peso“ reiškia „svorį“ ar „svarą“. Į Meksiką pesą atvežė išdidieji XVI amžiaus ispanų konkistadorai. Pirmą kartą sidabrinės pesų monetos buvo nukaldintos 1497 metais ir amerikietiškajame žemyne netrukus tapo pagrindiniu pinigu.
Peso valdžia buvo tokia nežabota, kad būtent jis tapo JAV dolerio prototipu. Pasibaigus 300 metų trukusiam ispanų viešpatavimui, dauguma kolonijų pakeitė savo monetų pavadinimus, paliko tik ankstesnį jų svorį, tačiau pesui liko ištikimos Argentina, Čilė, Kolumbija, Kuba, Urugvajus ir, žinoma, Meksika.
1536 metais pradėję veikti Meksikos monetų rūmai, ilgą laiką kolonizatoriams kaldinę realus, 1821 metais ėmė tarnauti meksikietiškajam pesui. Naujosios monetos išsiskyrė dideliu sidabro kiekiu ir su JAV doleriu palaikė tokius puikius santykius, kad iš pradžių pesus net vadindavo meksikietiškais doleriais. Ne atsitiktinai ir ženklas, kuriuo žymimas Meksikos pesas, nuo JAV dolerio skiriasi labai nedaug: S raidė perbraukta ne dviem, o vienu brūkšneliu.
1821 metais Meksikos peso kursas doleriais buvo 2:1, tačiau jau 1976 metais vienas JAV doleris buvo lygus 12,5 peso, o prasčiausi laikai atėjo praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai šalį supurtė labai stipri krizė, vėliau pavadinta „tekilos krize“, ir pesą nusmukdė didelė infliacija.
1993 metais pesas buvo denominuotas santykiu 1:1 000, o nacionalinė valiuta net pakeitė pavadinimą – tapo „naujuoju pesu“ (nuevo peso). Būtent šis „naujasis pesas“ ir yra ta valiuta, kuria tarptautinėse „Forex“ rinkose šiandien aktyviai prekiaujama.
Atkaklusis Brazilijos realas
Brazilija garsėja ne tik gera kava, talentingais futbolininkais ar pigiais serialais. Brazilų realas, kurį sudaro šimtas sentavų, kartu su Kinijos juaniu ir Rusijos rubliu pretenduoja į pasaulinės rezervinės valiutos statusą, kur iki šiol karaliauja JAV doleris.
Pirmieji naujai atrastose Brazilijos žemėse kaldinti monetas sumanė olandai, todėl ir pirmuoju pinigu čia tapo florinas – apie 1650-uosius. Tačiau neilgam: jau 1690 metais Brazilija sukūrė savo pinigus – braziliškąjį realą.
Kaip ir meksikiečių pesą, brazilų realą ne kartą purtė infliacijos protrūkiai, tik gerokai didesniais mastais. 1942 metais valdžiai nebeliko nieko kito, kaip tik nuvertėjusius realus pakeisti į kruzeirus – kursu 1:1 000. Po keturiasdešimties metų šaliai teko iškęsti dar vieną denominaciją: nuo banknotų nubraukus tris nulius, pasaulį išvydo kruzadai, kurių vienas buvo lygus 1 000 kruzeirų. Apskaičiuota, kad per penkis dešimtmečius Brazilijoje valiuta iš viso keitėsi aštuonis kartus – pradedant jau minėtais dideliais, ir kitais, smulkesniais pakeitimais.
Ir tik 1994 metais, apsukęs ratą, realas vėl grįžo į apyvartą. Tiesa, tuometinis šalies prezidentas pririšo realą prie JAV dolerio – „realo planu“ pavadintas brazilų žingsnis pasiteisino: pagaliau infliacija, 1993 metais siekusi net iki 5 000 procentų, buvo pažabota ir nusileido iki priimtinų 2,5 proc. (2010 metais – 4,37 proc.).
Sutvirtėjus BRIK (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos) šalių ekonominei grupei ir sutarus tarpusavyje už prekes atsiskaityti nacionalinėmis valiutomis, padidėjo ne tik kinų juanio, rusų rublio, bet ir brazilų realo įtaka. O 2010 metais Brazilijos centrinis bankas paskelbė kuriantis naują realo banknotų seriją – atsižvelgiant į augančią šalies ekonomiką ir stipresnės bei saugesnės valiutos poreikį.
Tiesa, Brazilijos ekonomika vis dar tebeturi didelių problemų: nepakankamai išvystyta infrastruktūra, aukštas korupcijos lygis, išvešėjusi biurokratija ir vis įsižiebiantys socialiniai konfliktai. Tačiau jeigu realas sugebėjo atsilaikyti prieš kolonizatorius ir globalizaciją, galbūt jo iš tiesų laukia labai šviesi ateitis?
Auksinis zlotas
Piniginė Lenkijos sistema pasirodė esanti stebėtinai atspari net ir atšiauriomis globalinės krizės sąlygomis. Ir kol kas lenkai, laukdami euro, vis dar atsiskaito skambiu „auksinio“ vardu pavadintu zlotu.
Pirmą kartą zlotu dabartinės Lenkijos teritorijoje gyvenantys žmonės praminė bet kokius užsienio šalių auksinius pinigus. Ir iš tiesų dažniausiai lenkų naudoti pinigai skirtingais istorijos laikotarpiais atkeliaudavo iš aplinkinių šalių, pavyzdžiui, Čekijos. Tačiau jau XVI amžiuje Lenkijoje buvo atlikta reforma ir įvesta piniginė sistema. Beje, pirmoji sidabrinė zloto moneta buvo nukaldinta ne kur kitur, o Vilniuje 1564 metais: šios monetos nominalas sudarė 30 grašių ir ji buvo iš gryno sidabro.
Nemažos įtakos zloto gyvavimui turėjo ir Rusijos imperija, pavyzdžiui, 1915 metais Varšuvos monetų rūmai kaldino monetas, ant kurių buvo vaizduojamas rusų herbas ir imperatorius Aleksandras I.
Turėjo lenkai ir lenkišką markę, kurtą pagal vokiškosios pavyzdį: markės buvo įvestos tam, kad sureguliuotų šalyje susidariusią krizinę situaciją. Tačiau 1918 metais įvestos jos gyvavo vos šešerius metus ir „nusibaigė“ nuo negailestingos bei skausmingos infliacijos. Markę netruko išstumti senas geras zlotas, kurį tuojau pat pririšo prie JAV dolerio.
Vokietijos okupacijos metais lenkai už prekes mokėjo tik popieriniais banknotais, o monetos jų delnuose sužvangėjo tik 1944 metais, atkūrus šalies nepriklausomybę. Tačiau Lenkijos zlotų paveiksluose tuomet figūravo sovietiniai simboliai.
Zlotas ilgą laiką buvo stabilus, tačiau praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje šalį supurtė ekonominė krizė ir 1982-aisiais infliacija Lenkijoje pasiekė 100 proc., o į apyvartą buvo paleisti 500 zlotų banknotai ir iš aliuminio nukaldintos monetos. 1995-aisiais zlotas buvo denominuotas – jo nominali vertė sumažinta net 10 000 kartų. Lenkijos centrinis bankas tuomet išleido „naujojo zloto“ banknotus, papuoštus Lenkijos karalių atvaizdais.
Faktas
Auksinį savo vardą zlotas turėjo progą pateisinti šią vasarą vykusio Europos futbolo čempionato metu: Lenkijos nacionalinis bankas išleido specialias 10, 20, 100 ir 500 zlotų nominalo monetas, nukaldintas iš aukso.
Kilęs iš rublio, bet panašus į eurą
Visus Azerbaidžano pinigus – manatus – vienija vandenženklis, vaizduojantis tris liepsnas. Ir nieko nuostabaus: šios šalies simbolikoje ugniai skirtas ypatingas dėmesys. Respublikos herbe pavaizduotas ugninis žodis, arabiškai reiškiantis Alachą ir simbolizuoja islamą. Pati respublika vadinasi Ugnies šalimi. Apskritai ugnis yra neatsiejama nuo šių žemių istorijos: Azerbaidžano teritorijose naftos ir dujų klodai glūdi gana arti žemės paviršiaus, todėl nuo senų laikų čia neretai liepsnodavo natūralūs gamtiniai ugnies fakelai. Pro žemės plyšius prasiveržusios dujos užsidegdavo nuo žaibo ar pavojingoje vietoje užkurto laužo, ir tuo labai išgąsdindavo senuosius vietos gyventojus.
Grįžtant prie manato reikia pasakyti, kad jo istorija prasideda 1918 metais, kai britų kariai paliko Azerbaidžaną ir ten netrukus atkeliavo Raudonoji armija, atnešusi ir sovietinę valdžią su Azerbaidžano rubliais – manato pirmtakais. Beje, manato pavadinimas tik iš pirmo žvilgsnio skamba egzotiškai. Iš tiesų jis kilęs nuo tarptautinio žodžio „moneta“. Ir sovietmečiu azerbaidžaniečiai rublius, naudotus jų šalies teritorijoje, vadino manatais (ir ne tik jie – manatais savo dabartinę valiutą vadina ir turkmėnai).
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, kartu su suverenitetu Azerbaidžanas gavo ir naują valiutą – manatus, tiesa, iki 1993 metų šalies rinka jiems teko dalytis su sovietiniais rubliais, niekaip nenorėjusiais pasitraukti iš užimamų teritorijų.
Manatui likus vienvalde nacionaline valiuta, banknotų dizainas keitėsi ir modernėjo. Nuo pirmosios emisijos metų manatų denominacija Azerbaidžane buvo tik kartą – 2006 metais jie keisti santykiu 5 000:1. Užtat šiandien šalyje apyvartoje esantys manatai – tiek metaliniai, tiek banknotų pavidalu – labai primena Vakarų pasaulio pinigą eurą. Ir ne atsitiktinai: tiek vienus, tiek kitus pinigus kūrė tas pats dizaineris – austras Robertas Kalina.
