„Esame čia vieninteliai ne verslininkai. Apie verslą supratimą turime minimalų. Esame įdomus ir juokingas pavyzdys“, - savo patirtimi su „Verslas veža“ žiūrovais Šiaulių arenoje dalintis pradėjo keliautojai, žurnalistai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius.
„Idėja turi savybę išsipildyti. Mes sugalvojome projektą, kuris mus įtraukė. Netgi norėdami nutraukti savo idėją, negalime to padaryti, nes visi nuolat klausia „O kas bus toliau?“, - scenoje prieš minią jaunuolių šypsojosi M. Starkus.
Nusprendęs, kad iš publikos sulauks klausimo apie kelionių ciklų pradžią V. Radzevičius prisipažino, kad viskas prasidėjo atsitiktinai. „O kaip viskas prasidėjo? Martynui 2005-aisiais ar 2006-aisiais metais išoperavo koją, atvažiavau jo pasiimti iš ligoninės savo senu mersedesu. Pasirodo, ligoninėj jį aplankė draugai ir pasiūlė aplankyti Afriką. Sulaukiau, klausimo „Vycka, važiuojame prieš Kalėdas į Afriką?“. Pamaniau, kad žmogus po narkozės, galėsim nuvažiuoti kur tik jis nori. Labai rimtai į šį klausimą nežiūrėjau“.
V. Radzevičius informavo, kad kelionėms senais automobiliais startą davė studentas iš Didžiosios Britanijos, kuris kažkada nusprendė su senu „žiguliuku“ pasiekt Taliną. „ Judėjimas pradėjo plisti. Daugelis norėjo įrodyti, kad keliauti galima ir su senais, nudrengtais automobiliais“, - sakė V. Radzevičius.
Netrukus M. Starkus pabrėžė, kad pagrindinis variklis, kuris veda keliautojus į priekį, yra būtent gerbėjai, sekantys naujienas apie jų keliones. „Tačiau šiandien norime kiek papasakoti apie verslo skirtumus skirtinguose šalyse“, - tarė M. Starkus ir pasakojimai prasidėjo.
„Mūsų kelionių esmė yra tame, kad kuo automobilis yra senesni, tuo yra geriau. Kažkodėl nuolat nustembame, kai jie sugenda. Patys mokame tik pripūsti padangas ir įjungti valytuvus. Kiekvieną kartą dar labiau nustembame, kai pavyksta pasiekti kelionės galutinį tikslą. Taigi, šįkart nuotykis iš pietryčių Azijos. Susisiekiau su draugu iš Vietnamo, kuris nuolat kartodavo, kad gali gauti viską. Tąkart buvome nusprendę, kad norime seno „UAZ“. Draugas pasakė „bus“, - pasakojo M. Starkus.
Netrukus prasidėjo tikrų verslininkų nuotykiai: tik atvykus pas draugą keliautojai suprato, kad kažkas yra ne taip.
„Pirmą dieną mums pasakė, kad automobilis yra remontuojamas, antrą dieną jis vis dar buvo remontuojamas, trečia dieną jis važiavo pas mus, bet sulūžo pakelėj, - šypsojosi M. Starkus. – Tada supratome, kad Rytuose reikia kalbėti mandagiai, negalima rodyti neigiamų emocijų, nes ten verslas taip nevyksta. Skirtingais automobiliais apvažiavome tris šalis, bet mūsų užsakytasis „UAZ“ vis dar buvo remontuojamas“.
M. Starkus išdavė, kad Vytaras kartą nesusivaldė ir pakėlė balsą, kalbėdamas su vietnamiečiu. „Tris dienas mūsų draugas su mumis nekalbėjo, jis negalėjo suprasti, kodėl yra keliamas balsas, kai verslas taip gerai šėkais. Mūsų verslo santykiai baigėsi. Supratome, kad turime būti kantrūs, gerbti svetimą kultūrą ir turėti humoro jausmą“, - šypsojosi keliautojas.
V. Radzevičius tuoj suskubo gelbėti Vietnamo verslininkų įvaizdžio. „Vietname yra ir kitokių pavyzdžių. Štai viena mažytė vietnamietė įsisiūlė mums pasiūdinti kostiumus, nes jai pasirodė, kad keliauti be kostiumų negalima. Išsirinkome medžiagų spalvą, man patarė žalią, nes derėjo prie mano akių. Ištirpau, pasiklioviau jos skoniu, Martynas siūlė oranžinę ir violetinę. Išmatavo Martyną, jokių problemų nekilo. Aš esu kiek už jį stambesnis. Smagiausia buvo, kai vietnamietė bandė išmatuoti mano juosmenį“, - pasakojo V. Radzevičius.
„Bet metras buvo per trumpas. Ji norėjo pagalbos, bet vykdžiau mokslinį eksperimentą stebėdamas , kaip jai pasiseks“, - įkando M. Starkus.
V. Radzevičius savo kelionės draugui nusišypsojo: „Mano juosmenį ji išmatavo savo rankomis ir metru. Vėliau paklausė, kokio „Brando“ kostiumų norėtume“.
„Pasirinkome „Armani“. Juk prašmatnu“, - sakė M. Starkus.
