Visi puikiai žinome kokia graži mūsų Lietuva. Apie jos nuostabias vietas girdime iš užsieniečių lūpų, o ir patys, vartydami albumus apie Lietuvą, dažnai žavimės gražiausiais vaizdais. Tačiau ne retai, atvykusiam iš kitur svečiui paklausus apie savo krašto lankytinas vietas, dažnas gūžteliame pečiais: atrodo nieko ypatingo ir nėra. Čia ir klystame, nes ir savo gimtajame kampelyje turime ne vieną vietą, kurią verta aplankyti, kuri yra savita ir unikali. Tad ar ne laikas būtų prisiminti gražiausias savo krašto vietas? Tam tikrai nereikės ilgo naršymo internete, nes maršrutą po savo kraštą ir ne tik, rasime leidyklos „Terra Publica“ išleistame kelionių žinyne „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“. Šioje V.Kandroto sudarytoje knygoje surinkta 70 maršrutų po visą Lietuvą, įdomiausias jos vietas, aprašyti net 1 100 lankytini objektai. Tad kartu pakeliaukime šioje knygoje siūlomu maršrutu.
Kalendorių muziejus Kuršėnuose
Kelionę pradėkime aplankydami kalendorių muziejų, kuris įsikūręs Kuršėnų kultūros namuose (Ventos g. 11A). Jo įkūrėja – Lietuvos Garbės kraštotyrininkė, mokytoja Sigita Lukienė. Muziejuje saugomi kalendoriai bei medžiaga, susijusi su Laurynu Ivinskiu. Čia lankytojai gali susipažinti su kalendorių atsiradimo istorija, senaisiais lietuviškais, užsienio šalių kalendoriais, atkeliavusiais iš visų žemynų.
3 Kuršėnų dvaro sodyba
Taip pat patyrinėkime Ventos upės pakrantėje, Ventos g. 7, stovinčius medinius Kuršėnų dvaro rūmus, apsuptus gražaus parko. Senas ir gražus Kuršėnų dvaro parkas plyti Ventos kairiajame krante. Šiauriniame parko pakraštyje įrengtas tvenkinys, parko viduryje – apie 70 m skersmens apskrita aikštelė. Parke auga tiek vietiniai (klevai, liepos, uosiai, beržai), tiek egzotiniai medžiai – didžialapės liepos, švediniai šermukšniai, paprastieji bukai, sibiriniai ir europiniai maumedžiai.
Keramikos muziejus
Užsukine ir į Alėjos g. 4 įsikūrusį Keramikos muziejų. Kuršėnai nuo seno garsūs gerais puodžiais. Keramikos muziejų 1987 m. savo sodybos buvusiame pagalbiniame pastate įrengė tautodailininkai Bronė ir Bronius Radeckai. Muziejuje eksponuojami šeimos sukurti įvairūs dirbiniai iš molio: švilpynės, kaukės, puodai, ąsočiai, vazos, žibintai. Iš viso – daugiau kaip 550 eksponatų.
Varputėnų dvaro sodyba
Kitą dvaro sodybą išvysime Varputėnų kaime, esančiame už maždaug 14 km nuo Kuršėnų. Varputėnų dvaras pirmą kartą minimas 1590 m. Dvarą valdė Varpucianskai, Petras Vaišvila, Motiejus Jelinskis. 1908 m. dvaras atiteko Griškevičiams. Tuo meto dvaras garsėjo savo žirgynu, dvarininkų rengiamomis gegužinėmis, pasiplaukiojimais valtimi ir fermentiniais sūriais, kuriuos dvaro rūsiuose gamino šveicaras sūrininkas. Netoli dvaro, Varputėnų ežero pakrantėje, XIX a. pab. buvo įkurtas mišraus plano parkas.
Pažintinis takas aplink Juodlės ežerą Kurtuvėnų regioninis parkas
Toliau kelias vingiuoja Kurtuvėnų miestelio link. Iš 159 kelio įsukus į 215, atsiveria Kurtuvėnų regioninio parko vaizdai. Važiuodami 215 keliu, dešinėje kelio pusėje išvysime tyvuliuojantį Juodlės ežerą, iki kurio veda Kurtuvėnų regioninio parko pažintinis takas. Jame įrengtas 4,5 km pažintinis takas apie Juodlės ežerą. Šiuo metu Juodlės ežere yra aštuonios salelės, apaugusios žole ir beržais. Take įrengta 12 stotelių, yra paukščių stebėjimo bokštelių, medinis tiltas per pelkę, apžvalgos aikštelė. Paukščiams perint čia galime pamatyti apie 30 skirtingų paukščių rūšių. 1967 m. Juodlės ežeras paskelbtas vandens paukščių draustiniu.
Svilės šaltiniai
Kitoje kelio pusėje yra Svilės kaimelis, ties kuriuo trykšta vienos didžiausių versmių Lietuvoje – Svilės šaltiniai. Šie šaltiniai trykšta Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje, Ventos–Dubysos senslėnio pietinėje pašlaitėje. Tai vieni įspūdingiausių ir didžiausių šaltinių Lietuvoje, iš kurių išteka Svilės upelis. 1,8 ha plote trykšta per 100 versmių. Manoma, kad vandens versmės galėjo susiformuoti prieš 15–16 tūkst. metų. Sakoma, kad šaltinių vanduo esąs stebuklingas – gali pagydyti įvairias ligas.
Kurtuvėnų regioninis parkas ir Kurtuvėnų dvaras
Toliau vykime į Kurtuvėnų regioninį parką įsteigtą 1992 m., kuris apima visą Dubysos slėnį nuo ištakų iki santakos su Šventupiu. Vienos svarbiausių regioniniame parke – kertinės miško buveinės – natūralūs miško plotai, kuriuose gausu retų augalų rūšių. Vertingiausias gamtos ir kultūros vertybės saugo 18 regioninio parko draustinių. Parke driekiasi du pėsčiųjų takai ir du pažintiniai takai dviratininkams, organizuojamos ekskursijos. Gegužės–rugsėjo mėnesiais buvusiame Kurtuvėnų dvaro svirne veikia regioninio parko lankytojų centras (Parko g. 2), o dvaro arklidėse visus metus veikia jojimo paslaugų centras. Lankytojai gali ne tik susipažinti su žirgų veislėmis, jų priežiūra, bet ir pajodinėti, lankyti jojimo mokyklą, stovyklą, raiti keliauti į žygį iš Palangos į Kurtuvėnus. Nepamirškime užsukti ir į Kurtuvėnų dvarą, kuris pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1498 m. Vertingiausias išlikęs dvaro pastatas – 1796 m. pastatytas didelis, puošnus baroko stiliaus medinis svirnas.
Kurtuvėnų regioniniame parke, ant Jurgiškių kalno, yra įdomus gamtos reiškinys – sulipusios eglė ir pušis. Manoma, kad pušiai – apie 40, o eglei – apie 100 metų. Šie medžiai vadinami „raganų šluotomis“, nes eglės viršūnėje išaugusi didžiulė, apie 1 metro skersmens „raganos šluota“, jungianti eglę su pušimi.
Bubių tuopos
Važiuojant toliau, 215 kelią supa Kurtuvos tvenkinio vandenys ir Paraudžių miškas. Išvažiavus į A12 greitkelį, čia pat – ir Bubių kaimas, kuriame ant Ventos–Dubysos perkaso (jungiamojo kanalo) pylimo išsirikiavusiomis pušys. Bubiuose auga penkios aukščiausios Lietuvos tuopos. Jų aukštis siekia 31–33 m, storiausios dvikamienės tuopos skersmuo – net 5,7 m. Manoma, kad jos buvo pasodintos ėmus kasti Dubysos–Ventos kanalą.
Bubių piliakalnis
Užkopkime į Bubių piliakalnį, kuris stūkso prie užtvankos per Dubysą, kairiajame Dubysos krante. XIV a. čia stovėjusi medinė Dubysos pilis, kurią XIV a. sudegino kryžiuočiai. Vėliau ji nebuvo atstatyta. Piliakalnio šlaitai statūs – 10–14 m aukščio.
Akmenų rūža
Iš Bubių įvažiuokime į A12 magistralę ir apie 6 km judėkime vakarų kryptimi, į Aukštelkę. Pakeliui išvysime ledynų palikimą – akmenų rūžą. Tai natūralus akmenų pylimas, besitęsiantis apie 10 km nuo Bubių iki Šiaulių. Vietos žmonės rūžą vadina akmeniniu žalčiu, Velnio keliu. Jie pasakoja, kad tą pylimą supylę velniai, nes Bubių dvaro ponas velniui buvo pardavęs sielą. Ilgai tame ruože žemė buvo nedirbama, nes žmonės tiesiog negalėdavo jos suarti.
