Prasidėjus šios vasaros olimpiadai Pekine, būrys dviratininkų (jų tarpe ir trys lietuviai) po pusę metų trukusio žygio dviračiais, numynę per 12 tūkst. kilometrų Didžiuoju šilko keliu iš Graikijos miesto Olimpijos iki Pekino, įsiamžino Tainanmenio aikštėje.
Žygis buvo surengtas, pažymint olimpinius metus. Tarp kelionės tikslą pasiekusių trijų lietuvių vyrų (jų tarpe žygio organizatoriaus Sigito Kučo), buvo ir vilnietė mokytoja Nijolė Marcinkėnienė, kuriai šioje kelionėje nestigo ypatingų išbandymų.
Turkijoje, nukritus nuo dviračio, Nijolei lūžo rankos pirštai. Norėdama tęsti žygį, kol sugis pirštai, Nijolė tris savaites praleido Batumyje, belaukdama savo bendražygių. Keliaudama Gruzijos keliais vilnietė prarado kuprinę su pasu ir vizomis, lėktuvo bilietu. Apsisprendusi tęsti kelionę, grįžo į Lietuvą, norėdama kuo greičiau gauti naują pasą bei vizas. Tai ir buvo sunkiausia. Kinijos vizos Lietuvoje gauti nepavyko, kinų biurokratams reikėjo įrodyti, kad gyvensi viešbučiuose. Argi žygeiviai galėjo leisti sau tokią prabangą, o ir kur rasi tuos viešbučius kalnuose ar dykumoje? Per stebuklą paskutinę minutę vizą pavyko gauti Kinijos ambasadoje Varšuvoje. Sugaišusi tris savaites, toliau su bendražygiais tęsė žygį jau Kirgizijoje. Ne kiekvienas ryžtųsi po tokių išbandymų vėl leistis kelionėn, galvodamas apie likimo siunčiamus ženklus ar perspėjimus, bet Nijolė pasiryžo tęsti tai, ką pradėjo.
Nijole, žygyje patyrėte itin daug išbandymų, kurie daugelį būtų atgrasę tęsti kelionę. Ko tikėjotės iš šio žygio, ir iš kur sėmėtės jėgų jį tęsti, nepaisant ištikusių nesėkmių? Kiek laiko praleidote kelionėje ant dviračio ir kiek kilometrų sukorėte?
Vasario 20 d. Graikijos Olimpijoje prasidėjusio mūsų žygio trukmė – 171 diena. Iki Pekino žygeiviai numynė 12 tūkst. kilometrų. Man šiame žygyje teko minti 7 savaites: 3 savaites praleidau Batumyje su sugipsuotu pirštu, 4 „pavogė“ kelionė namo, siekiant gauti naują pasą ir vizas. Tad ant dviračio praleidau 122 dienas – 4 mėnesius, numyniau 8 tūkstančius kilometrų.
Tikriausiai važiavau todėl, kad nebuvau labai patenkinta tokiu gyvenimu, kokį gyvenau: pavargau dirbti mokykloje ir tupėti tuščiuose namuose mieste. Aš mėgstu gamtą, nuotykius, bendrauti. Kelionėje išties dariau tai, ką mėgstu, todėl tai buvo ir lengva, ir sunku... Per tas tris savaites, praleistas Batumyje ir mėnesėlį namie, nuolat mąsčiau, ką gi aš norėčiau veikti, jei grįžčiau, bet aš norėjau keliauti, todėl tai ir dariau, nepaisydama iškilusių trukdžių ir nesėkmių. Kai tokį pat klausimą uždaviau savo bendražygiams, jie irgi manęs paklausė to paties. Tuomet atsakiau, kad Indijoje buvo tokia tradicija – žmonės, atlikę pareigą šeimai, užauginę vaikus, išeina į mišką ir tampa atsiskyrėliais, užsiima dvasine praktika. Tad mano gyvenime atsitiko kažkas panašaus – užauginau tris vaikus, mažiausiajai – jau 29, galiu sau leisti tokią prabangą – daryti tai, ką mėgstu. Andžejus man važiuojant namo sakė, kad neišsigąsčiau blogų ženklų: dvi nelaimės, tai išbandymai, o trys – tai jau perspėjimas... Ir išties, man grįžus viskas sekėsi puikiai, sustiprėjau, netgi pirma kartais atmindavau.
Koks jausmas pagaliau pasiekus Pekiną? Ar ten jus kas nors pasitiko?
Su tais jausmais kažkaip keistai būna. Aš juos laikau giliai uždariusi. Gal labiau džiaugėmės nuorodomis: iki Pekino liko 120 km – neįtikėtina, negi mes tai padarysime... Priemiesčiuose pastebėjau neišvaizdų užrašą Bejing – myniau viena, nusišypsojau, stabtelėjau ir nufotografavau. Viskas, jokių emocijų. Kai numynėme iki viešbučio, Sigitas bandė išreikšti džiaugsmą, apsikabinti, bet aš džiaugsmo nejutau – tik liūdesį... Gal todėl, kad kelionė baigėsi...
Mus priėmė Liuksemburgo ambasada, nors nė vieno dalyvio iš šios šalies nebuvo mūsų grupėje. Norėjosi kažkokio akcento atvykus, be to, malonu buvo pasišnekučiuoti, užkąsti europietiškų sumuštinių. Kai aš buvau grįžusi namo iš naujo gauti vizų, parašiau laišką Lietuvos ambasadai Kinijoje apie mūsų projektą. Jį baigiau žodžiais: „Iki pasimatymo Kinijoje“. Bet ambasada susidomėjimo neparodė, o aš pasidrovėjau trukdyti ir skambinti – juk vyko olimpiada, žmonės turėjo svarbesnių reikalų. Mūsų graikai skambino savo ambasadai, bet jie irgi buvo užsiėmę. Susidomėjo tik Liuksemburgas, mes su džiaugsmu ten ir nuvažiavome.
Kokį įspūdį paliko Kinijos sostinė?
Pravažiavome nemažai Kinijos milijoninių miestų, kur ten milijoninių, septynmilijoninių: Wuwey, Zhangye, Landžou, Xianas, Luoyangas... Žmonių ir mašinų net tiršta... Miesto parke kas vakarą žmonių tiek, kiek mūsų Vingio parke per Jonines... Miestai skendi pilkame rūke – niekad neišsisklaidantis smogas. Manau, kas gi mūsų tam Pekine laukia? Tačiau prieš olimpiadą, maždaug 500 km spinduliu, buvo draudžiama važiuoti krovininėms mašinoms. Taigi atvažiavome ramiai, be jokių spūsčių. O įvažiuojant į kitus miestus nuo suodžių būdavome juodi kaip negrai. Pekinas mus pasitiko ramus, švarus, pasipuošęs... Kinijoje daug žydinčių krūmų ir gėlių, tiesiog autostrados žydi... Pekinas margavo sudėtingiausiomis gėlių kompozicijomis, olimpine simbolika iš gyvų gėlių. Nors jame irgi tvyrojo rūkas, bet ne nuo smogo, o nuo drėgmės – buvo labai karšta ir drėgna, sunku pakelti tokį karštį. Nuvažiavome į Tiananmenio aikštę nusifotografuoti – didžiausi tušti plotai, atitverti tvoromis ir saugomi policijos. Ten koks milijonas žmonių galėtų tilpti, bet policija stebi, kad nebūtų žmonių susibūrimų, tuoj vaiko, jeigu grupelė stabteli. Tikriausiai neramumų dėl Tibeto bijojo. Vakare visi nuėjome į nuostabų tradicinį kinų restoraną. Sėdėjome žaviai apšviestame kieme po medžiais, padavėjai ir padavėjos, apsirengę tradiciniais kinų rūbais, atrodė lyg nužengę iš kokios pasakos, o jau indų ir patiekalų įmantrumas... Išties, savaitėlė Pekine neprailgo, nespėjome visko apžiūrėti, tai tikriausiai ir neįmanoma. Kur pakliūni, nesinori išeiti – vieną dieną praleidome Uždraustajame mieste, kitą – vasaros imperatorių rezidencijoje, trečią nuvažiavome prie Didžiosios kinų sienos. Visa tai paliko neišdildomus įspūdžius, esu labai laiminga, kad tai išvydau. Ir ne šiaip kokį turistinį kelialapį nusipirkusi, o dviračiu numyniau, o šalia visada atsirasdavo nuoširdžių draugų.
Kas iš buvusių bendražygių įveikė visą kelionę? Kodėl kitiems nepasisekė? (Gal kiti ir neturėjo tokio tikslo?)
Šis žygis iš kitų BaltiCCycle žygių išsiskiria rekordiniu įveikusių visą maršrutą narių skaičiumi. Pavyzdžiui, keturis tūkstančius kilometrų apie Baltijos jūrą per šešias savaites numynė tik 4 žmonės, o čia –10. Tik vienas Joachimas, kuris buvo užsiregistravęs visam žygiui, baigė kelionę po trijų mėnesių Kašgare, jis džiaugėsi, kad nuvažiavo iki Kinijos – tai buvo jo planas minimum. Bet tai juk pirmas jo žygis, jis tik savaitėlę buvo mynęs 2004 m. „BaltiCCycl Nordkapas–Olimpija“ per Suomiją. O kiti išties savotiški fanatikai: Ričardui buvo atlikta sudėtinga žarnyno operacija, o jis grįžęs mynė toliau, Andžejus remontuodamas dviratį atsiliko nuo grupės ir dešimt dienų mynė vienas per dykumą, be palapinės, miegmaišio ir netgi netinio. Na, ir aš parodžiau savo charakterį... Taigi tie, kurie tam pasiryžo, išties žinojo, ko nori. Metė žygį tie žmonės, kurie buvo užsiregistravę nuvažiuoti trumpesnius atstumus.
Kas buvo sunkiausia šiame žygyje?
Aš tai paskutinę žygio dieną neklausta pasakiau Sigitui: ne dykumas ir kalnus buvo sunkiausia ištverti, o lietuvių aroganciją. Išties, savotiškas tas mūsų mentalitetas... Pakanka paskaityti komentarus po straipsniais...
Ką reiškia moteriai keliauti dviračiu? Ar dar dalyvausite panašioje žygeiviškoje kelionėje?
Na, moteris nelygi moteriai, kaip ir vyras vyrui... Mačiau, kaip Ela Maciejui kėlė ir reguliavo balnelį ir sukinėjo visokius varžtus. Čia buvo mano silpnoji vieta: šeimoje augau su trim vyresniais broliais, anksti ištekėjau, turiu sūnų, mėgstantį techniką, tad visus „varžtų klausimus“ esu patikėjusi jiems. Žygyje, kuriame visi pavargsta, niekas nenori tupinėti apie tavo dviratį, o žmogaus, atsakingo už remontą, nėra. Taip ir nuvažiavau su nepritvirtintu vairu, kuris transportuojant lėktuvu atsilaisvino, nes mūsų mašinoje neatsirado tokio skersmens rakto (o aš santechninio rakto irgi nebuvau pasiėmusi) tūkstantį kilometrų iki Stambulo, kur radau normalią dviračių parduotuvę ir susitvarkiau. Sureguliuotas rankenų aukštis ir balnelio atstumas buvo tik tada, kai aš nebesugebėjau užsisegti miegmaišio užtrauktuko...
O dėl dalyvavimo kelionėse galiu pasakyti: aš nieko neplanuoju iš anksto, įsiklausau į savo širdies balsą ir darau. Manau, kad keliausiu, jei gyva ir sveika būsiu.
Prieš kelionę sakėte, kad norite ja pakeisti savo gyvenimą. Ar pildėsi šie Jūsų norai?
Uždavėte man patį skaudžiausią klausimą. Taip, aš norėjau ir noriu pakeisti savo gyvenimą. Kinijoje stebėjau pilną saulės užtemimą, tai labai stiprus astrologinis momentas, padedantis kažką užbaigti. Ir tada aš meldžiausi ir kartojau šiuos žodžius: tegul išeina iš mano gyvenimo liūdesys, tegul mano gyvenimas pasikeičia. O vos grįžusi, pašarvojau savo vaikų tėvą, išėjau naktį į lauką, žiūriu į dangų. Mėnulio užtemimas. Ir prisiminiau tuos savo žodžius. Taigi, Dievulis su mumis nesidera...
