Labai mėgstu vienos dienos ar savaitgalio pažintines bei poilsine išvykas ar keliones.
Po sunkios darbo savaitės jos – it veiksmingiausia piliulė. Tokiose kelionėse kartais taip išsigrynina mintys, savy atrandi naujų vertybių, pažįsti žmones, susirandi naujų draugų... Tobulina.
Kai mane pakvietė prisijungti prie žolinčių, su malonumu sutikau. Nuo pat vaikystės man svarbi pieva. Audama pas senelius, gulėdama pievoje skaičiau knygas – slėpiausi tarp žolių, kad nereiktų daržų ravėti.
Nors kelionės pavadinimas buvo labai viliojantis – “Kelionė po pievą", į šeštadieninę išvyką susiruošiau ir iš savanaudiškų paskatų – kelionei į užsienį šiais metais nėra lėšų, o va suvenyrai iš gamtos, pamaniau, būsiantys irgi mieli. Papuoš namus.
Praturtins virtuvės spinteles žolelių arbatomis ir užpilais. Ir tokie receptai iš žodinio romantiško močiučių palikimo taps realybe. Tada negalės prirūkti laiko sau ryte su sveikos arbatos puodeliu.
Pataupysiu – prisirinksiu visokių žolelių, susidžiovinsiu – šaltą rudens vakarą ar žiemą įsimesiu į vonią – aromatas ir prisiminimai sušildys.
Į tokios mažytes keliones įsiprašyti man siūlė ir anksčiau, bet... susigundydavau tomis didesnėmis, turiningesnėmis – į svečius karštus, kurios akis kur kas labiau šokiruoja ir atmintin bei nuotraukose įsirėžia metams, nes kitais tą įspūdį nustelbia kiti vaizdai.
Tačiau tokiose kelionėse įstringa visai kiti potyriai ir vaizdai, retai pastebimos pievos, augalai, žiedai ar drugeliai.
Likus porai dienų iki išvykos gavau žinutę į elektroninį paštą, kad išvykai jokio maisto iš anksto ruoštis nereikia – viską pavyks susirasti pievose, miške. Vienintelis daiktas, kuriuo reikėjo pasirūpinti – popieriniai arba lininiai ar drobiniai maišeliai gamtos gėrybėms.
Taip pat buvau paraginta rytą pradėti be kavos.
****
Kai pasiekiau sutartą vietą, buvau ne pirma, ten jau kilo laužo dūmelis ir keistame puode bangavo užverdantis vanduo. Kavai... Bet įprastos kavos aromato nesijautė... Vietoj jos man pasiūlė rinktis: gilių, morkų, burokėlių, kiaulpienių bei cikorijų (arba trūkažolės) šaknų... Toks meniu nustebino. Jausmas buvo kažkuo panašus į tuos, kokius patyriau Samarijos tarpeklyje, Plitvicos nacionalinis parke ar po pasivaikščiojimų Etnos pepėdeje arba stebint Santorini saulėlydį...
Gėriau visas kavas iš eilės ir konspektavaus receptus, kaip jas pasiruošti ir pasigamint pačiai. Nusiminiau, kad šiemet jau pienių šaknų gėrimu gal daugiau ir nebesimėgausiu - jas reikia iškasti anksti pavasarį, kol augalas dar nepradėjo žydėti. Arba reiks laukti šalto vėlyvo rudens.
Prie kavos, aišku, buvo pasiūlyta ir žolelių arbatų. Užkandome naminių sūrių su įvairiais priedais (kmynų, žalumynų, paprikos, aguonų).
Tada prasidėjo naujų žolinčių inauguracija kodine sentencija „jeigu sveikata nenukrinta iš dangaus, pievoje jos apstu".
****
Įbridus į pievą, susidaro įspūdis, kad ją labiausiai išbučiavo saulė, išglamonėjo vėjas ir nuprausė bei pasotino lietus... Ji tokia vešli. Soti. Gaivinanti. Dosni. Kvepianti. Ar kada nors girdėjote visišką tylą viduryje pievos? Ji tokia pažeidžiama. Gaila, kad jau ne rytas...Kada galima pabraidžioti po rasą. Oras tyras, žoles, dar mieguistas ir besiglaudžiančias viena prie kitos, žadina saulės spinduliai... Tik iš tokio vaizdelio ir semtis gyvenimo džiaugsmo.
Dar tik gegužė eina link pabaigos, o jau nuo vieno lapelio ant kito plasnoja drugeliai, dažniausiai balti, bet vienas kitas ir ryškiaspalvis. Tas lakiojimas nuo lapelio ant žiedelio tarsi lenktyniavimas su spinduliais...
Spalvų ir kvapų įvairovė tiesiog masinte masina eiti tolyn.
Gidas prašo automobiliuose palikti ausinukus, telefonus, fotoaparatus. Pašaliniai garsai neturi trikdyti pievos gyvenimo. Joje savotiška karalija: tarp tamsiai žalų ir salotinių pažeme šliaužiančių vijoklių, ilgakojų smilgų zuja vabzdžiai, bitės, vabaliukai. Kur akys užmato – baltapūkių pienių, raktažolių ir baltųjų notrelių armija.
Galvon šauna:
Prie berželio - pievų sargo
Grojo žiogas ir pavargo.
Sujudėjo dobilai...
Ne, ne beržai ar dobiliukai - pievų sargai, o į rugiagėles panašios pakrūminė bajorės – it kokie britų kareiviai su savo plunksninėmis kepurėmis. Tik kaip čia nesumaišius su šilkažiede gaisrena!
Į pievą galima eiti skirtingais tikslais. Prisiskinti puokštę. Arba prisiskinti žolių nusipinti vainiką ir paskui juo pasipuošus tapti panašiai į gėlę. Tada pieva nereikš nieko daugiau – tik žalumynų ir spalvų kilimą.
Bet galima į ją įžengti it raganai. Arba fėjai. Tada, atrodo, pievos augmenija pasikeičia – kitaip ištiesia, tiesiog išriečia liaunus kaklus, laikančius žiedus. Ima siūbuoti jais. It tokiais mostais norėtų pasakyti: “aš čia". Tada iš augaliukų ima sklisti tokia neapsakoma jėga. Jos neįmanoma nepastebėti ir nepajausti. Ji – sveikatos, gyvybės ir grožio jėga. Ir ji slypi tik pievoje. Ir jokie burtai, jokie kerai, jokie apkalbėjimai nebegali išlaisvinti . Ji svaigina taip, kaip niekas kitas. Tas svaigulys naujas, dar niekada nepatirtas. Ir priverčiantis žvelgti nykštukų, nešiojančių sėklas ir sugebančių kasdien tuos pačius vaizdus pamatyti vis kitaip, akimis...
Paprasta pieva tampa stebukline. Gal kažkada čia vaikščiojo laumės? O gal mano pėdomis jos seka ir pieva tai mato? Jaučia. Gal ji tokia ne dėl manęs, o išvydusios savo karalienes – mano vedles? Rodo pagarbą.
Ne, čia ne paprasta pieva, o aukso pieva – tiek žolelių visokių. Gaila, kad dar nežydi skiautalūpis – lietuviška orchidėja.
Mintis nutraukia... o gal greičiau grąžindamas į realybę jas pratęsia gidas – žolinčių vedlys. Jis tikina, kad didelis turtas – išvysti ne tik augalo spalvą, grožį, pajusti aromatus, bet ir žinoti, kokias gydomąsias galias turi. O tokiomis, pasirodo, turtingas vos ne kiekvienas pievoje, palaukėje, kanale, pamiškėje įsitaisęs augalas. Jeigu ne žiedais, tai lapais, o jeigu ne jais, tai šaknimis, sėklomis, uogelėmis.
Gidas mūsų, miestiečių, saujelę ketina išmokyti savotiško meno – žoliauti.
Vingiorykštė - aspirinas, šalpusnis padeda gydant kosulį, gaurometis - skaniausia lietuviška žalioji arbata, o lietuviškoji viagra - varpučio stiebelių ir šaknelių milteliai, raudonųjų dobilų arbata tinkamiausia prieš aistringas naktis, baltųjų pinavijų žiedlapiai irgi nuteikia romantiškai, šeivamedžio uogos gydo kvėpavimo ligas.
Džiovintos kiaulpienės šaknys gerina virškinimą, kepenų darbą, ramina nervus, bet ir tonizuoja, valo cholesterolį.
Valgyti galima kiškio kopūstus, raskilas, garšvas bei liepų lapus (bet jaunus), plautes, dilgėles, balandas, rugerškio ir gauromečio juanus lapus, česnakūnę, katilėlių žiedus.
Įsidėmiu, kad kiekvienos šeimos vaistinėlėje privalu turėti džiovintų beržų, asiūklių, šalpusnio bei juodųjų serbentų lapų, čiobrelių, ramunėlių, medetkų, ajerų, kraujažolių, dilgėlių (dilgėlės lapai trečdaliu maistingesni už špinatus, o vitaminų turi net 2 kartus daugiau), laukinių našlaičių, kiaulpienių (kiaulpienės šaknų 1 kg maistingumas toks, koks 2-5 kg morkų) žiedų.
Dar vienas gido nurodymas - vaistinguosius augalus rinkti šviečiant saulei, per pietus ar popietę, tada jie nepraranda gydomųjų savybių. Augalų šaknis geriausia kasti per pilnatį, o per delčią stengtis nežoliauti.
Iš gido lūpų augalų vardai byra kaip žirniai iš apverstos pintinės. Rašiklis nebespėja visko fiksuoti. Nusvyra rankos... Tą akimirką nusprendžiu, kad ši pirmoji mano kelionė į pievą – ne paskutinė.
Gidas giria tuos naujokus, kurie nepuolė į atsivežtus maišelius dėti viską iš eilės, ką rado pievoje. „Vaistiniai augalai – Dievo dovana, o Dievas yra pasakęs: jeigu nereikia tau, neimk, palik kitam".
Tą dieną vaikščiodama po pievą ieškojau gėlių papuošti vieną kitą namų kertę, prisidžiovinti ir padėti į spintą, prisiberti į vonią... Ne visiems kelionės draugams patiko mano sprendimas - apsiriboti tik laukinių gėlių puokšte.
Vaistažolėms dar esu per žalia... Bet jau tvirtai žinau, kodėl reikia gerbti velėną. Ji - įsčios. Gėlėms, vaistažolėmis, žolėms, uogoms, žiedadulkėms...Grožiui, harmonijai, džiaugsmui, ramybei, sveikatai.
Istoriją atsiuntė Vidūna S.
