Nuo kelionės pabaigos jau prabėgo beveik mėnesis, tačiau pagaliau susiėmiau prisėsti ir pasidalinti su jumis paskutine kelionės po Maroką aprašymo dalimi. Tik pradėjus maigyti klaviatūros mygtukus, tiesiog prieš akis, rodos, atsiranda vaizdai ir užplūsta jausmas, jog visa tai vyko vakar. Taigi, trilogijos pabaigoje pasakosiu apie Agadyrą, dykumą Merzougoje bei Marakešą. Apie Ourzazatę usiminsiu tik simboliškai, nes tai tebuvo tarpinė stotelė, rašo kelionių tinklalapio Makalius.lt skaitytojas Paulius Jekelis.
Autobusu iš Essaouiros į Agadyrą
Iš Essaouiros į Agadyrą per dieną važiuoja vos vienas autobusas, tad bilietą riados darbuotoja mums patarė įsigyti diena anksčiau, ką ir padarėme (65 dh/žmogui). Supratours bilietų kasa – prie pat miesto medinos, tad keblumų jos ieškant nekilo. Iš Essaouiros išjudėjome antrą valandą. Autobusas ir vėl komfortabilus ir naujas bei, kas mus labiausiai nudžiugino, pustuštis, tad nepaisant biliete pažymėtų vietų, įsitaisėme pačiame gale. Nors pagal grafiką turėjome keliauti tris su puse valandos, tradiciškai punktualumu nepasižymintis marokiečių transportas mus iki Agadyro vežė beveik valanda ilgiau. Kelias neprailgo, pakeliui pamatėme ir garsiąsias argano ožkas, kurios sulipusios į medžius valgė lapus, ir įspūdingus vandenyno vaizdus. Turbūt tai buvo viena gražiausių kelio atkarpų mūsų kelionėje. Kalnai, kalneliai, statūs šlaitai ir vandenynas – tai abejingų nepaliko. Tiesa, nepatarčiau prieš šią kelionę rimčiau valgyti, kadangi dažnas atvejis, jog žmonės vingiuojant kalnais autobuse palieka savo skrandžio turinį (tą mums teko pajausti keliaujant iš El Jadidos, kai priekyje sedėjęs vaikas…). Smėlis, paplūdimys ir visiškai ne marokietiškas Agadyras
Vos išėjus iš autobusų stoties užpuolė minia taksistų, siūlančių savo paslaugas. Įdomumo dėlei paklausėme kainos ir mus įtikinėjo, jog 50 dirhamų yra puiki kaina. Žinoma, tik nusijuokėme ir netrukus gatvėje pasigavome seną taksiuką. Skaitliuką jungti atsisakė, bet buvome nusikalę ir 30 dirhamų mums pasirodė gana normali kaina (būtent tiek nusiderėjome).
Mūsų viešbutis Al Moggar Garden Beach įsikūręs prie pat paplūdimio, taksistui ne tik pasakiau tikslų pavadinimą, bet ir parodžiau, kur jis žemėlapyje. Nepaisant to, po penkiolikos minučių kelionės mumis norėjo atsikratyti panašaus pavadinimo Golden Beach Hotel aikštelėje. Išaiškinau, kad žodžiai garden ir golden skiriasi, vairuotojas pripažino savo klaidą, kažkiek paklaidžiojo, bet po dešimties minučių jau išleido prie tikrojo viešbučio. Po mūsų praėjusių skylių, trijų žvaigždučių viešbutis su nuosavu paplūdimiu ir baseinu pasirodė lyg rojus žemėje. Deja, ir čia greitai teko nusivilti. Tik apsistojus erdviame, bet sename kambaryje su vaizdu į vandenyną netruko paaiškėti, jog kriauklės vonioje vamzdis yra visiškai nesandarus ir visas vanduo bėgo tiesiai ant žemės. Laimei, viešbučio darbuotojai greitai perkėlė mus į kitą kambarį. Labai daug pasakoti apie Agadyrą prasmės nėra, to ir nedarysiu. Tris dienas mes tiesiog nieko nedarėme. Agadyre oras lapkričio paskutinėmis dienomis buvo nuostabus, kartais siekė arti 30 laipsnių. Išsimaudėme vandenyne, išbandėme kitas vandens pramogas ir valgėme antimarokietišką maistą. Skirtingai nei kituose miestuose, čia visur laisvai prieinamas alkoholis, daug naktinio pasilinksminimo vietų, kurių, tiesa, neišbandėme.
Dvi istorijos
Papasakosiu tik du įdomesnius nutikimus Agadyre. Pirmasis nutiko prie uosto, kuriame galima pasigrožėti gausybe puikių jachtų (palyginčiau tą vietą su Villamora Algarvėje). Ramiai bevaikštinėjant prie mūsų prisitrynė, kaip jis pats sakė, Krokuvos universiteto studentas, fotografas. Aš jau iš karto žinojau, kas jis toks ir ko norės, tačiau mūsų bičiulis Vaidas nusprendė įsitikinti, ar tai tiesa. Vaikinas pradėjo sekti savo pasakas apie Lenkiją, paskui nepastebimai pradėjo dalintis įvairiais istoriniais dalykais, pasisiūlė aprodyti žuvies turgų. Matėsi, jog tai – fake-gidas. Mes nieko neklausinėjome ir su juo nekalbėjome, keletu frazių persimetė draugas Vaidas, bet tik tiek. Vietinis atsidūrus turguje pradėjo siūlyti įsigyti žuvies, nuvesti mus skaniai pavalgyti, tačiau mes atsisakėme. Tada, kai nusprendėme grįžti atgal, sekė gražioji istorija, jog: „I am student, I need to eat“. Vaidas davė penkis dirhamus, tačiau mūsų „draugas“ dėl to įsižeidė ir rodė didelį nepasitenkinimą. Prašė ir netgi reikalavo didesnės sumos. Tariau jam, jog daugiau negaus ir nelaikytų mūsų kvailiais, į tai gavau atsakymą: „Yes, you are stupid, you are from eastern block“. Tuo viskas ir baigėsi.
Įsidėmėkite, kad ir kaip žmogus atrodytų, Maroke draugų „iš lempos“ gatvėje, viską žinančių nesutiksite. Jiems reikia jūsų „money“. Būkite nagli, nesileiskite į kalbas ir neatsakykite į jokias frazes. Bet koks atsakymas tampa pretekstu kitam klausimui, o taip nepastebimai galima įsisukti į bendravimo karuselę, kuri baigsis patuštinta kišene. Antras įvykis nutiko tą pačią dieną po geros valandos. Vaikščiojant paplūdimio centrine gatve įsigijome ledų ir tiesiog kažką juokavome. Staiga prisistatė trys tamsūs, labai skurdžios ir net nesveikos išvaizdos vaikai. Ištiesę ranką pradėjo artėti prie Gabijos. Pamanėme, jog reikia tradiciškai nekreipti dėmesio, ir šie netrukus pasuks savo keliais, bet – ne! Vaikai staiga savo šlykščiomis, purvinomis rankomis, nusprendė paliesti mūsų damos kojas. To jau buvo per daug, teko juos išvaikyti. Nuėję toliau jie dar bandė žaisti katę ir pelę, bet ignoras greitai pasiteisino. Aišku, prieš tai sekė daug „I love you“ ir pikantiškesnių žodžių bei gestų. Žodžiu, šita popietė nebuvo itin jauki ir apskritai Agadyre bent jau vakare nėra labai jauku vaikščioti. Mažiausiai kas dešimt metrų paplūdimio gatvėje jums bus siūloma hašiša, marihuana, arkliai, kupranugariai ir taip toliau. Net einant dešimties metrų atstumu nuo restoranų darbuotojai prie jūsų pribėgs su meniu rankose ir įkyriai kvies užeiti į vidų. Mūsų patarimas būtų toks – jei norite ne sezono metu išvengti tokio įkyrumo, keliaukite smėliuku, palei vandenį. Ten – visiška ramybė. Niekas nieko nesiūlo.
Tarakonai ir trijų žvaigždučių viešbutis be elektros
Agadyre praleidus tris dienas atsisveikinome su Vaidu, kuris į Lietuvą dėl sau vienam žinomų priežasčių turėjo grįžti anksčiau bei persikelėme į dvigubai pigesnį viešbutį dar dviem naktim. Šį kartą nieko iš anksto nesirezervavome ir nusprendėme tiesiog apsistoti ten, kur labiausiai patiks kainos ir kokybės santykis. Įsikūrėme Mabrouk Hotel. Viešbutis tikrai atrodo solidžiai, puikus, didelis baseinas, gražus foje, trys žvaigždutės. Kambarys senokas su „šilelio“ televizoriumi, bet viešbutį tam ir keitėme, kad sutaupytume. Deja…
Viena naktis kainavo 280 dirhamų su pusryčiais, kas Agadyre trijų žvaigždučių viešbučiui nėra blogai. Vis tik jau visai greitai pajautėme, kodėl šis viešbutis visur taip prastai įvertintas. Kambaryje teko pamatyti kumščio dydžio tarakonus, vanduo buvo labai drumzlinas, o per dieną kokius penkis kartus bent pusvalandžiui būdavo išjungiama elektra taupumo sumetimais. Pusryčiai irgi juokingi, niekam nepatariame čia apsistoti. Pliusas nebent tikrai geras baseinas. Per paskutines dvi dienas Agadyras jau spėjo atsibosti. Apart saulės ir vandens ten nuobodu. Vieną dieną iš to nuobodulio netgi kojomis ėjome labai daug kilometrų iki pat autobusų stoties, net nežinodami, kur ji tiksliai yra. Radome. Įsigijome iš anksto CTM bilietus į Ourzazatę, pakeliui nusipirkome kalną šviežių vaisių ir netgi įkalbėjome taksistą grįžtant įjungti skaitliuką. Iki viešbučio nuo autobusų stoties mus nuvežė už 14 dirhamų. Planavome ir aplankyti didįjį turgų, esantį prie autobusų stoties, deja, pirmadienį jis nedirba.
Kita mūsų kelionės diena buvo tiesiog tragiškai nuobodi. Atsikėlus ir papusryčiavus jau pirmas sustabdytas taksi sutiko įjungti skaitliuką. Man pasirodė, jog jis kažkoks „patobulintas“, nes šįkart prie stoties parodė 20 dirhamų. Tiek to. Autobusas į Ourzazatę iš stoties turėjo išjudėti 9 val. ryto, tačiau kažkiek vėlavo. Per tą laiką spėjome susipažinti su žiauriai faina pagyvenusia porele iš Olandijos. Draugiški senukai pasirodo yra apkeliavę puse pasaulio, tad laiką prastūmėme bendraudami su jais anglų ir žestų bei juoko kalbomis.
Kelionė iki Ourzazates truko beveik septynias valandas. Be nuotykių apsieiti nepavyko, kažkurioje kelio atkarpoje autobusas kliudė kažkokį šamaną. Sustojus vairuotojai jam suteikė visą reikiamą pagalbą, ilgai derėjosi bei galop sutarė ir dėl nedidelės piniginės kompensacijos. Vos ją gavęs senukas pradėjo šypsotis, o toliau nuėjęs apskritai vos ne iš laimės šoko. Kaip supratome, kai kurie jų specialiai šoka po autobusais ir turistų automobiliais, kad imituotų traumą ir išsireikalautų pinigų. Visaip galvojom, bet nesumąstėm, kaip jiems taip pavyksta.
Pusdienis Ourzazatėje
Apie ketvirtą valandą atvažiavus į Ourzazatę netrukome susirasti pigų viešbutį. Nakvynė kambaryje su karštu dušu ir bendru wc kainavo dviem viso labo 130 dirhamų, kas mus labai tenkino. Visi pigūs viešbučiai randasi praktiškai pačioje Ourzazates širdyje, tereikia išsirinkti. Apsistoję pavaikščiojome po šalia įsikūrusį turgų, pavakarieniavome. Daugiau turistų apart mūsų niekur nesimatė. Ourzazatėje kainos po Agadyro visur buvo graudžiai juokingos, o maistas tikrai ne prastesnis. Mes buvome vieninteliai kavinių klientai, tad jautėme malonų dėmesį ir nuoširdumą. Niekur neapgavo, vakaras buvo šaunus. Turbūt tikėjotės, jog kalbant apie Ourzazatę pasakosiu apie kino pramonę ir taip toliau, tačiau apie tai galite pasiskaityti kituose aprašymuose. Kadangi atsiliepimai apie kino studiją praktiškai tik neigiami, nusprendėme nešvaistyti laiko ir pinigų bei permiegoję jau kitą rytą tęsėme kelionę į dykumą. Į išsvajotąją Merzougą. Taip, Ourzazates apylinkėse yra ir kitų gražių vietų, bet vienas dalykas, mes keliavome autobusais, kitas dalykas – viso Maroko per dvi savaites neapžiūrėsi. Teko dėliotis prioritetus. Mūsų prioritetas – kopos Merzougoje.
Dar viena diena autobuse
Autobusas iš Ourzazates Merzougos link išjudėjo pirmą valandą. Supratours autobusai stoja tolokai nuo miesto centro, tad iki ten teko nusigauti taksi. Kaina – juokinga. Sumokėjome aštuonis dirhamus dviem už dešimties minučių kelionę (ir tai permokėjome du dirhamus, bet who cares). Bilietą įsigyjome valandą prieš išvažiavimą. Jo kaina – 200 dirhamų žmogui. Kelionės trukmė – net aštuonios valandos, tad belaukdami autobuso per laisvą valandą paklaidžiojome po artimiausias gatveles, netgi užsukome į netoliese esančią vietinių autobusų stotį. Ten pajautėme vėl didelę meilę mums. Įsivaizduokite, du lietuviai užeina į blankiai apšviestą seną autobusų stotį. Tiksliau, jos laukimo salę. Tik įžengus pro duris kokie, neperdedu, trisdešimt žmonių garsiai pradeda rėkti skirtingų miestų pavadinimus. Jausmas toks, ką žinau, keistas. Pavadinkime taip. Nėra nei jauku, nei nejauku. Nei labai juokinga, nei nejuokinga. Zis is Maroko. Autobusas iki Merzougos važiavo pustuštis. Tradiciškai nervino neaiškumas nei kada sustosim, nei kiek laiko stovėsim. Nors kelionė trunka aštuonias valandas, normaliai autobusas sustojo vos kartą dvidešimčiai minučių. Per tą laiką vieni valgė, kiti meldėsi savo dievams. Mes, savo ruožtu, šlamštėme vietinį šokoladą ir kitas gėrybes. Įtampa, žvaigždės ir arbata
Merzougą pasiekėme devintą valandą vakaro. Įsidėmėkite, visada užsirezervuokite viešbutį Merzougoje iš anksto, skaitykite atsiliepimus ir jei atvažiuojate viešuoju transportu, būtinai susitarkite dėl jūsų pasitikimo, kitaip bus daug problemų. Autobusui sustojus išlipome paskutiniai. Jau iš anksto per booking.com buvome užsirezervavę dvi nakvynes Auberge Africa viešbutyje/nakvynės namuose bei sutarę dėl mūsų pasitikimo stotelėje. Turbūt išlipus iš autobuso patyriau tokį didžiausią nerimą per visą kelionę. Esi bala žino kur, aplink iš autobuso išlipusius žmones – krūva susispietusių vietinių, siūlančių viešbučius, keliones su nakvyne dykumoje ir t.t. Matėsi, jog kiti turistai gerokai pasimetę. Mes atsistojome šiek tiek nuošaliau. Žmogaus, kuris mus turėtų pasitikti, niekur nematome. Darosi neramu matant kaip kiti turistai kariauja su pasitikėjimo nekeliančiais tarpininkais. Bet jie pasirinkimo neturi, aplink tamsu, visi viešbučiai dykynėse netoli kopų, o kažką surasti tamsoje savarankiškai būtų ir sunku, ir nejauku ir gal net pavojinga. Prabėgus kokioms penkioms nerimo minutėms prie mūsų prieina malonus senukas su motoroleriu. Paklausia, ar čia yra Gabyža ir sulaukęs teigiamo atsakymo liepia sekti paskui jį. Dar bandau padėti kitiems pasimetusiems turistams ir siūlau eiti kartu į mūsų užsirezervuotą viešbutį bei nepermokėti už tarpininkavimo paslaugas, ką realiai ir siūlo ta gauja juos užsipuolusių vietinių, bet jie kažkokie pasimetę ir nepasirašo. Ir taip už kokių šimto metrų mes išeiname už miestelio ribų ir aklinoje tamsoje sekame paskui savo seniuką, kuris savo ūgiu nesiekia net Gabijos pečių. Aplink – visiška tyla, pučia malonus, šiltas vėjelis, o kur eiti mums pašviečia tik senuko motorolerio šviesa, kuri tai sekundei užsidega, tai užgęsta. Akimirkai netgi pamąsčiau, kas būtų, jei šis žmogus pasirodytų esąs koks nors nusikaltėlis ir apie mus Lietuvoje niekas niekada daugiau neišgirs, bet tuo pat metu šis senukas kėlė visišką ir besąlygišką pasitikėjimą juo.
Taip dešimt gerų minučių žygiuojant dykumos prieigomis išsišnekame, jog mūsų palydovas vardu Moka. Jis kartu su broliu Josefu savo rankomis pastatė visą viešbutuką ir atskirą pastatą – kavinę. Šiuo verslu užsiema jau kokius dešimt metų, tačiau 2006 m. per potvynį moliniai pastatai buvo sulyginti su žeme ir viską teko pradėti iš naujo. Kai priėjome prie viešbučio, įspūdis tik dar labiau padidėjo. Nei į viešbutį, nei į svečių namus tai visiškai nebuvo panašu. Tiesiog kažkoks molinis kvadratas su durimis. Iš karto mums parodė mūsų kambarį. Visame Auberge Africa buvome pirmąją naktį vienui vieni. Apskritai šis vakaras turbūt buvo vienas įsimintiniausių emocine prasme mano gyvenime. To apsakyti žodžiais tiesiog neįmanoma. Tai reikia patirti. Kai pasidėjome daiktus Moka mums išvirė gardžios arbatos, o kol ją ruošė davė pavartyti penkis metus pildomą knygą. Joje ranka kiekvienas viešbučio svečias užpildo standartinias eilutes: vardas/pavardė/profesija/iš kur/į kur ir t.t. Užpildėme ir mes, pavyko atrasti ir prieš tai čia buvusių lietuvių. Išgėrus arbatos ir dar pakalbėjus apie Maroką, futbolą, lyg negyvi krentame į lovą ir keliaujame į sapnų pasaulį. Nekantraukame nubudus pamatyti, kur gi tos kopos. Kodėl verta vykti į Merzouga Viešbučiai Merzougoje pasižymi itin storomis sienomis. Žiemą juose nebūna šalta, o vasara – nebūna karšta. Langai – dydžio lyg kalėjime, tačiau taip ir turi būti, nebent vasarą kažkas nori pirties. Atsikėlus ir pažvelgus pro langą įspūdis buvo superinis. Už kelių dešimčių metrų prasideda nesibaigianti smėlio jūra. Kai kurios kopos – nesuvokiamo dydžio. Tai buvo WOW!
Viešbutis nakčiai dviem tekainavo 100 dirhamų. Dušas ir wc bendri, bet kadangi nieko nebuvo, jautemės kaip ponai. Pusryčiai tradiciškai kainavo 35 dirhamus, bet užtat kokie jie buvo gardūs! Dabar, prabėgus mėnesiui po kelionės net seilė nutįsta pagalvojus apie tuos skanumynus, kuriuos valgydamas terasoje žiūri į stūksančius smėlio kalnus. Pirmąją mūsų dienos Merzougoje dalį praleidome kvailiodami – tiesiog ėjome į dykumą, kaip nevispročiai šokinėjome nuo kopų, maudemės ir ko tik nedarėme. Jau iš ryto susitarėme ir dėl išvykos su kupranugariais, taip vadinamo „desert tour“. Juos organizuoja absoliučiai visi viešbučiai. Optimali kaina žmogui 300 dirhamų, būtent tokią mums ir pasiūlė, tad net nebuvo prasmės derėtis. Į tai įskaičiuota pusantros valandos trukmės kelionė pirmyn su kupranugariu, tokio pat ilgumo kelionė atgal (vėlgi ant to juokingo padaro nugaros), nakvynė palapinėje, vakarienė ir pusryčiai.
Nakvynė dykumoje Kupranugarius prie mūsų viešbučio atvedė lygiai ketvirtą valandą. Pasiėmėme šiek tiek šiltesnių rūbų ir iškeliavome. Gidas pasitaikė labai jaunas, vos 19 m. Visiškai nekalbantis angliškai, bet mes jau buvome įpratę su visais bendrauti gestų kalbą. Pusantros valandos kelio gal ir kiek per daug, turint omenyje, jog tai nėra pats patogiausias keliavimo būdas, ypatingai, kai kupranugaris leidžiasi nuo kopų žemyn. Stovyklavietė pasirodė įsikūrusi antros pagal dydį Merzougos kopos papėdėje, ten savotiškas palapinių miestelis. Tik atvykus išgirdome patarimą ropštis ant kurios nors gigantiškos kopos ir mėgautis tuo, kaip leidžiasi saulė. Vaizdas buvo išties gražus. Vėliau vakarieniavome valgydami tadžiną, mūsų gidas bandė kažką pagroti būgnais, vėliau savo jėgas būgnininkavime išmėginome ir mes. Dainavome, juokemės, žodžiu, buvo smagu.
Kiek mažiau smagu buvo po geros valandėlės, kai oras visiškai atšalo. Gabija pradėjo drebėti iš šalčio ir ją menkai gelbėjo kokios penkios palapinėje buvusios antklodės. Laimei, šalčio priepuolis kaip staigiai prasidėjęs, taip staigiai ir baigėsi. Dušo ar wc dykumoje nesitikėkite, mūsų gidas tarė, jog wc yra tiesiog everywhere. Miegoti kažkaip nesinorėjo, tad dėl šalčio ir neįprastų sąlygų praktiškai neužmigome. Užtat koks fantastiškas buvo dangus! Prieš keliaudami labai pergyvenome, jog jis apsiniaukęs. Vakarop debesys, mūsų džiaugsmui, išsisklaidė ir pamatėme turbūt įspūdingiausią dangų per savo gyvenimus. Žvaigždės tokios didelės ir, rodos, ranka pasiekiamos. Jau vien dėl to verta bent vieną gyvenimo naktį praleisti tokioje vietoje. Ryte gidas pažadino labai anksti, dar buvo tamsu. Ropštemės į šalia esančią didžiąją kopą, bet ji buvo tokia stati, jog tesugebėjome pasiekti jos vidurį. Nepaisant to, saulėtekis buvo tikrai labai gražus. Vėliau buvo patiekti ne itin skanūs pusryčiai ir pusantros valandos ant atitinkamai Bobo Marlio ir Jimio Hendrixo (tokie kupranugarių vardai) nugarų plaukėme namo.
Beje, kai nulipome nuo savo draugų ir jau ruošemės pėdinti į viešbutį, išgirdome viską pasakančią frazę iš mūsų gido: „I help you, you help me“. Vaikinukas sparčiai ant žemės išdėliojo įvairiausias fosilijas ir siūlė pirkti. Jau iš vakaro buvome nusprendę jam palikti kažkiek arbatpinigių, tad jam tą patį pasakiau, jog neadekvačiai brangių akmenukų mums nereikia, bet už pagalbą 20 dirhamų mes tau ir taip duodam. Pinigus su džiaugsmu priėmė ir pasiūlė iškeisti vakare palapinėje užmatytą mūsų mažą buteliuką degtinės (įsigijome kaip dezinfekacinę priemonę, tačiau keletą gurkšnių naudojome šilumai palaikyti) su priemoka į vieną iš akmenukų. Pasakiau, jog galime keisti be priemonės ir jam puikiai tiko. Tiko ir mums.
Grįžus į viešbutį jėgų nebuvo daug, tad dar kažkiek numigome. Vėliau užsisakėme vištienos tadžiną, nupėdinome į miestą ir leidome sau prisiminti, kas yra internetas. Kitos dienos vakare sumąsčiau, jog reikia užkopti į netoli viešbučio esančią 300 metrų dydžio kopą. Gabija labai spyriojosi, tačiau galop sutiko. Iš viešbučio pasiėmėme beveik nieko nesveriančias kažkokias lyg iš putoplasto roges. Mano „netoliese“ esanti kopa pasirodė esanti beveik už valandos kelio. Įveikus šią atkarpą jėgų ir taip nebuvo, o pakėlus galva į viršų apskritai atrodė, jog į ją užkopti nėra įmanoma. Vis tik nusprendėme nepasiduoti ir po žiauriai varginančių 45 minučių jau buvome viršuje. Vaizdas – nuostabus. Pažvelgus į apačią netgi buvo baugu, bet planų nučiuožti rogėmis neatsisakėme. Buvo tikrai labai smagu ir kažkiek baisu, bet misiją įvykdėme ir į viešbutį grįžome aukštai pakeltomis galvomis. Tiesa, sugebėjome beveik pasiklysti, tačiau juk beveik nesiskaito!
Visiškai nuobodus kelias į Marakešą
Merzouga buvo paskutinė smagi mūsų kelionės dalis. Ryte aštuntą valandą išdardėjome su Supratours autobusu į Marakešą. Kelionė truko beveik 13 val. Ypatingai nemalonios buvo paskutinės keturios kelionės valandos, nes autobusas važiavo tokiais skardžiais, tokiais greičiais, kad išties buvo baisu. Keliaujant šiuo maršrutu taip pat patarčiau vengti apsiryjimo, nes priešingu atveju autobuse gali pasklisti nemalonus kvapas… Paskutinis sustojimas – Marakešas
Mums nelabai patinka didmiesčiai, tad Marakešas mūsų visiškai nesužavėjo. Atvykę vėlai vakare nusprendėme prasieiti kojomis ir iki centrinės Djemaa el-Fnaa aikštės. Neturėjome žemėlapio, gal kažkiek nuklydome, tačiau per mažiau nei valandą tikslą pasiekėme. Žmonių masės Marakeše – kosminės. Surasti aikštę nesunku, ji prie pat garsiosios ir vienos didžiausių Marakešo mečečių.
Marakeše, žinoma, viešbučio iš anksto nebuvome užsirezervavę. Patikėkit manimi, po 13 val. praleistų autobuse ieškotis nakvynės su kuprinėmis ant nugarų nėra itin malonu. Ypatingai, kai tai reikia daryti medinoje, kur gatvės fantastiškai siauros ir klaidžios. Tu turi ne tik surasti kainos ir kokybės santykį gerai atitinkantį viešbutį, bet ir ieškodamas nepasiklysti ir visada prisiminti kelią atgal. Tai nėra itin paprasta.
Mes turėjome mano šešių metų senumo Rough Guide gidą, tačiau žemėlapis ten ne itin aiškus ir kol galop supratome, kur yra biudžetiniai viešbučiai, sugaišome valandą, jei ne daugiau. Paskui apžiūrėjome keletą vietų, kol mums patiko kaina/kokybė. Už 150 dirhamų nakčiai gavome kambarį su atskiru wc ir dušu. Tiesa, prieš mums įsikuriant pusvalandį buvo tvarkoma, kad atsirastų karštas vanduo bei ieškoma lemputės, kadangi ji buvo perdegusi.
Čia ir vėl buvome vieninteliai viešbučio gyventojai. Šioje vietoje praleidome dvi naktis. Juokinga, tačiau kiekvieną kartą mums kur nors išeinant ir paliekant raktą registratūros kambarėlyje ten būdavo ne mažiau nei penki žmonės ir kiekvieną kartą jie šlamždavo įvairias bulkas. Tiesiog nepasotinami.
Marakeše praleidome vieną vakarą ir vieną visą dieną. Tai buvo vieta, kur mes pirkome lauktumes, derėjomės ir nesileidome išduriami. Mums šiame chaose patiko du dalykai – už keturis dirhamus prie tavo akių išspaudžiamos šviežios sultys bei maisto stalai, kurie ten atsiranda vakarais. Tai buvo įdomi, savotiška ir juokinga patirtis. Šiaip šiame mieste savęs praleidžiančio ilgesnį laiko tarpą neįsivaizduoju, tačiau galbūt tai dėl to, jog iš esmės didelis chaosas ir kosminės žmonių masės man ne prie širdies. Čia kiekvienam savo.
Berašydamas prisiminiau vieną nemalonų nutikimą Marakeše. Prie centrinės aikštės esančiame kažkokiame mini-skvere iš bankomato pabandžiau nusiimti tam tikrą pinigų sumą. Deja, pinigų bankomatas taip ir nedavė, o kortelę atidavė tik po gerų penkių minučių, kai jau buvau bepradedąs panikuoti. Jei ne kitas bankomatas, kuris suveikė, nežinau, kaip būtume grįžę namo. Apmaudu, bet grįžus į Lietuvą tie pinigai iš sąskaitos buvo nuskaičiuoti ir jų susigrąžinti nepavyko. Mano patarimas toks – prieš išsiimdami pinigus iš bankomatų įsitikinkite, jog tie bankomatai populiarūs ir kitiems žmonėms tikrai išduoda pinigus. Kituose miestuose su tuo problemų nebuvo. Į oro uostą taksi mus sutiko nuvežti už paskutinius 50 dirhamų, nors bandė įtikinti, jog tarifas fiksuotas ir siekia 70 dirhamų. Taip mūsų kelionė ir baigėsi. Nuovargio – daug, bet įspūdžių ir prisiminimų – dar daugiau. Marokas vertas, kad jį aplankytumėt. Neklausykite kitų nuomonių, apsilankykite patys ir susiformuokite savąją. Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius/redaktorius
