Kelionės daugeliui siejasi su atostogomis. Sunkiai dirbame, taupome pinigėlius ir suplanuojame idealias atostogas - tokias, kur pasijusime kaip tikri ponai. Pasirinkimas - gausus ir viliojantis: viešbučiai, kruiziniai laivai, pilno serviso kurortai, nuo jūros gėrybių ir gėrimų lūžtantys stalai, įtraukti į kelionės kainą...
Tropinėse šalyse būtinai pasitikriname, ar turėsime oro kondicionierius... Informacija rėkte rėkia iš kelionių žurnalų viršelių - Seišeliai, Karibai, Karališka jachta ir milijonai kitų gundančių antraščių! Dalinamės kelionės įspūdžiais, pasakojame vieni kitiems apie aplankytus rojaus kampelius ir kad tos šalys pačios nuostabiausios, kai dažnai tikrojo šalies veido net nesame matę...Yra ir kitokių keliautojų. Kas nameliais ant ratų, kas pėsčiomis su kuprine ant pečių, kas autobusais ar dviračiais ieško kultūrinių lobių, istorinių žymių ir siekia nežinomybės adrenalinu nuspalvintų nuotykių. Juk taip įdomiau, juk čia dar niekas nekeliavo, juk šitoje kavinukėje dar nė vienas svetimtautis nevalgė... Jie visi tarsi iš kito molio drėbti: kažkuo keisti, tačiau tuo pačiu ir kažkuo labai žavūs.
Tokiems žmonėms kelionės tampa ne prabanga, o gyvenimo būdu. Tokių pramuštgalvių turime ir savo, Amerikos lietuvių, tarpe. Ne vienas internete, lietuviškoje spaudoje ar renginiuose girdėjo apie Žilviną Usonį ir Dianą Aleknaitę, kurie vos prieš septynis mėnesius išsiruošė į savo gyvenimo kelionę dviračiais aplink pasaulį. Daug kas į šią idėją žiūrėjo skeptiškai, atsirado ir tokių, kurie lažinosi tarpusavyje, kiek gi laiko ši lietuvių pora ištvers kelionėje, o gal ir visai neišdrįs išvykti. Tačiau kaip gi viskas atrodo dabar, po septynių kelionėje praleistų mėnesių ir dešimties aplankytų šalių?
Palikę savo dviračius Quito mieste, Ekvadore, jie trumpai šeimyninei ir dalykinei pertraukėlei grįžo į Čikagą. Keliautojai sutiko papasakoti „Amerikos lietuvio“ skaitytojams apie savo patirtį. Kelionės smulkus dienoraštis ir gausybė nuotraukų yra prieinami kiekvienam Žilvino ir Dianos tinklalapyje www.vnextstop.com, todėl nesileidome į kasdienes pačios kelionės detales. Tiek Diana, tiek Žilvinas labiausiai gilinosi į per tuo septynis kelionės mėnesius patirtus išgyvenimus ir dvasinius pokyčius.
Tikriausiai kiekvienam aišku, kad į vieną straipsnį sutalpinti visko, kas lietuviams atsitiko bekeliaujant per pasaulį, neįmanoma. Keliautojai neslepia, kad jų gyvenimas per tą laikotarpį stipriai pasikeitė. Pasikeitė ne tik gyvenimo būdas, bet ir vertybės. Žilvinas ir Diana nori savo patirtimi pasidalinti su visais žmonėmis, todėl kviečia užsukti į jų tinklalapį, skaityti dienoraštį, žiūrėti nuotraukas, rašyti jiems laiškus. Jie džiaugiasi turėdami galimybę dalintis savo patirtimi su visais prijaučiančiais kelionėms. Gal kam nors pravers lietuvių kelionės įrašai ir kiti nuspręs taip pat keliauti, remiantis jau lietuvių nueitu maršrutu. Keliautojai žada, kad su džiaugsmu pasidalins savo patirtimi su visais, kurie tuo domėsis. Žilvinui ir Dianai galite rašyti elektroniniu paštu adresu [email protected] .
O dabar mūsų pokalbis su keliautojais aplink pasaulį Žilvinu Usoniu ir Diana Aleknaite.
- Koks Jūsų kelionės aplink pasaulį tikslas?
Ž. - Kelionės tikslai sunkiai apibrėžiami keliais žodžiais. Jie - įvairiapusiški ir turbūt daug kam gali pasirodyti nepakankamai įtikinami keisti visą savo gyvenimą. Dabar, vos po septynių mėnesių kelionės trumpam grįžus į Čikagą, man keista, su kokiomis mintimis ir siekiais žmonės čia gyvena. Suprantu, kad net mūsų artimiesiems ir draugams vis dar sunkiai suvokiamas mūsų pasirinkimas, nors su jais palaikom labai glaudžius ryšius.
D. - Neseniai ir mes taip gyvenome, buvome įsisukę į tą pačią rutiną ir atrodė, kad toks turi būti mūsų gyvenimas. Pagaliau tikrai suvokėme viena, kad mes esame patys savo gyvenimo kalviai. Tik mes patys save apribojame ir nusprendžiame, kiek sau galime leisti.
Ž. - Kiekvienas žmogus nori atrasti save, deja, visuomenė jį įspraudžia į tam tikrus rėmus. Nesąmoningai apsiribojame darbu, namais, buitiniais rūpesčiais ir užmirštame paprasto džiaugsmo skonį bei leidžiame savo vaikystės svajonėms pasidengti storu dulkių sluoksniu. Mes esame dar pakankamai jauni ir stiprūs, todėl nenorime laukti pensinio amžiaus, kai pagaliau galėsime sau leisti daryti tą, kas mums patinka, juk tada jau daug kam nebeturėsime jėgų...
D. - Kai esi jaunas, reikia siekti savo gyvenimo tikslų, nes senatvėje tam gali nebelikti sveikatos ir noro. Todėl mes ir keliaujame dabar, kol galime, o sugrįžę iš kelionės vėl pasinersime į savo darbus.
Ž. - Keliaudami mes trokštame kuo artimiau pažinti pasaulį. Visa, ką jau spėjome patirti, nenusakoma žodžiais. Žinau, tik, kad per savo 42 gyvenimo metus tiek nesužinojau, kiek per tuos kelis mėnesius.
- Kad ir kaip atrodytų pigi kelionė dviračiais, pinigų jai tikriausiai reikia nemažai, juk vis viena reikia patenkinti pagrindinius žmogaus poreikius. Reikia nusipirkti maisto, drabužių, suremontuoti dviračius...
Ž. - Mes daug ir sunkiai dirbome, kad susitaupytume pinigų šiai kelionei. O štai, kai trumpam sugrįžome į Čikagą, pasigirdo kalbų, kad atvykome čia, kad vėl pasirinktume pinigų, kad mus diskvalifikuoja neva už nebaigtą kelionę. Mus tai labai skaudina. Mes nei vieno žmogaus neprašėme duoti pinigų veltui. Neskaitant pagrindinių savo darbų, patys gaminome marškinėlius, darėme nuotraukas, lipdukus, kad pardavę juos galėtume užsidirbti kelionei. Net ir trumpam sugrįžę mes neatostogaujame, o dirbame, kad vėl papildytume savo kelionės biudžetą. Aš galvoju, kad labai dažnai pinigus, kuriuos taip sunkiai uždirbame, išleidžiame nereikšmingiems dalykams.
D. - Mes savo kelione norime parodyti žmonėms, kad ir neturint daug pinigų galima pamatyti pasaulį. Norime savo pavyzdžiu padrąsinti žmones, kurie nori keliauti, bet nesiryžta. Nepasiduodu neigiamiems komentarams. Aš džiaugiuosi, kad dauguma žmonių yra ne kritiškai į mus žiūrintys, bet tie, kurie domisi mūsų kelione, bendrauja su mumis internetu, morališkai palaiko ir mus supranta. Galbūt jie taip pat kažkada ryšis važiuoti mūsų pramintu taku.
Ž. - Kelionės patirtis moko permąstyti savo poreikius ir gyvenimo standartus. Atsisakome prabangos blizgesio, komforto ieškome paprastuose dalykuose. Nebenorime gyventi pagal vardinių prekių, dizainerių drabužių, didelių namų, gero automobilio nustatytus siaurus vartotojiškus rėmus. Mane dabar stebina, kad mes visi taip veržiamės į tą svajonių šalį Ameriką, svajodami gyventi geriau, tačiau tiesiog užstrigome pinigų ir daiktų rate. Jokie pinigai negali žmogaus padaryti laimingu. Dabar aš turiu geriausią draugę, su kuria kartu dalijamės viskuo, keliaujame ir džiaugiamės atsivėrusiomis galimybėmis. Dabar jaučiamės laimingi. Laimę atradome bendravime su žmonėmis, pažinime ir patirtyje.
- Kas Jūsų kelionėje Jums labiausia žavi ir traukia?
Ž. - Aš visą laiką mėgau keliauti. Mane visada žavėjo gamta, geografija. Svajojau siekti savo idealų - Čarlzo Darvino, Kristupo Kolumbo, Fernando Magelano - pėdomis...
D. - Kiekviena mūsų kelionės diena yra stebuklinga ir to neįmanoma persakyti žodžiais. Dienos prisipildo mažučiais įvykiais: kiekvienas pamatytas augalas, kraštovaizdis, sutiktas žmogus suteikia nepakartojamą stiprybės, šilumos, jaukumo ir pasitikėjimo savimi jausmą. Kiekvieną vakarą, kai nusileidžia saulė, mes abu susėdame palapinėje, mūsų laikinuose namuose, ir džiaugiamės, dalinamės savo mintimis bei jausmais, patirtais per tą dieną.
Ž. - Iš širdies sakau, geriausias būdas keliauti yra dviračiu. Važiuojant automobiliu, sutinki daugybę žmonių, bet su jais neužmezgi ryšio, o štai važiuojant dviračiu gali bendrauti su kiekvienu sutiktu žmogumi. Kai artėja vakaras, mes pradedame ieškoti kampelio nakvynei. Nusižiūrime kokį tvarkingesnį namelį, pasibeldžiame į duris ir prašome leisti kur nors šalia pasistatyti palapinę.
D. - Atėjus vakarui, ne visada būna lengva surasti vietą palapinei, nes visos žemės yra kažkieno nuosavybė. Negražu juk taip imti ir be leidimo įsibrauti. Pripratome prašyti... Statydami palapinę arčiau žmonių jaučiamės saugiau, be to turime puikią galimybę su jais susipažinti ir pabendrauti. Taip susiradome begalę draugų.
Ž. - Žmonės dažnai mums papasakoja savo gyvenimo istorijas. Būna, kad pasikviečia mus nakvoti savo namuose. Viena šeima mums leido pernakvoti atskirame svečių kambaryje, bei mūsų garbei sukvietė visą šeimą ir iškėlė puotą. Buvo ir liūdnų, į širdį giliai įstrigusių akimirkų. Gerai atsimename vieną moterį, kuri gyvena Kostarikoje. Ji visai neseniai avarijoje buvo praradusi savo vyrą ir priėmė mus nakvynei savo vyro atminimui, kuris buvo be galo komunikabilus ir mėgo būti tarp žmonių. Buvo šiek tiek nejauku, nes miegojome šalia to baisiai sudaužyto automobilio, kuriame žuvo jos vyras. Moteris dalinosi prisiminimais ir savo skausmu. Guodėme kaip išmanėme. Kartais visai svetimi žmonės tampa tavo gyvenimo dalimi ir mes jiems tampame artimais draugais. Susiradome daugybę draugų ne tik iš vietinių tenykščių, bet ir kolegų keliautojų iš viso pasaulio.
D. - Dabar svarstome, kad net ir mūsų kelionės maršrutas gali pasikeisti vien dėl to, kad turėsime aplankyti savo naujus draugus jų namuose, jų šalyse, kurios nebuvo įtrauktos į mūsų pirminį kelionės planą.
- Koks įvykis Jus labiausiai įstrigo atmintin per tą septynių mėnesių kelionės laikotarpį?
Ž. - Kiekvienas mes skirtingai jaučiame ir šiek tiek skirtingai vertiname viską, kas su mumis vyko. Man tikriausiai vienas iš tokių įsimintiniausių įvykių buvo, kai Kolumbijoje Santa Barbara miesto mokykloje teko ispanų kalba (kurios nelabai mokame) pasakoti vaikams apie savo kelionę ir apie Lietuvą.
D. - Kiek žinojome ispaniškų žodžių, tiek pasakėme. Džiaugiamės, kad vaikai mus labai gerai suprato ir klausėsi net išsižioję. Kai nemoki kalbos, sunku, bet susikalbėti su nežinoma kalba šnekančiais žmonėmis kartais užtenka šypsenos, kelių gestų rankomis ir gali tapti su juo geriausiai draugais... Visa kelionės patirtis neapsakoma. Pamatytos šalys yra visai kitokios, nei jas įsivaizdavome iš filmų ar knygų.
Ž. - Pavyzdžiui, Meksika yra puiki šalis. Netikėkite tais, kurie sako, kad ten pavojinga, analizuokite gautą informaciją. Nereikalingi mes toms narkotikų gaujoms. Keliautojų ir turistų ten niekas netyko. Atsargumo priemonės reikalingos tokios pat kaip čia, namuose, ar kitose šalyse. Vadovaujamės paprastomis taisyklėmis: niekada viešai nerodome, ką su savimi vežamės, nevaikštome gatvėmis tamsoje, vengiame didelių miestų, spūsčių, o jei užklystame į turistines vietas, būname labiau dėmesingi.
D. - Niekas nėra apsaugotas nuo kažkokio nelaimingo įvykio; jei atsidursi netinkamu laiku netinkamoje vietoje, bet kurioje pasaulio vietoje situacija taps pavojinga. Visi uždraudimai keliauti į kai kurias šalis yra smarkai perdėti. Internete radome oficialius sąrašus šalių, kuriose nepatartina keliauti. Jei vadovautumėmės jais, sėdėtume dabar saugiai namie ir nieko nematytumėme.
Ž. - Bet tose šalyse gyvena nuostabūs, geri ir nuoširdūs žmonės. Kuo paprastesnis ir neturtingesnis žmogus, tuo jis geresnis. Mums teko nakvoti pas įvairiausius žmones ir tikrai niekas mūsų neatstūmė, bet greičiau pasidalino paskutiniu savo maisto kąsniu.
Negaliu užmiršti vaikų Hondūre, kurie gyvena S.O.S vaikų kaimelyje. Sustojome jų aplankyti, pasakojome apie savo kelionę. Vaikai mūsų klausėsi susižavėję, o po susitikimo išbučiavo mus abu.
D. - Man ten labai įsiminė vienas berniukas, kuris į ranką kaip didžiausią turtą įspraudė iš kažkur gautas kitos šalies monetas, sakydamas, kad mums jos tikriausiai labiau reikalingos, nei jam. Širdį suspaudė jo dosnumas.
Keliaudami mes ne tik pamatome pasaulį, bendraujame su žmonėmis, bet ir patys keičiamės. Mūsų požiūris į gyvenimą ir jo vertybes pasikeitė labai drastiškai.
Ž.- Kai pagalvoji, mes visi turime tiek daug nereikalingų daiktų ir reikalaujame jų vis daugiau ir daugiau... Bet iš tikrųjų mums jų visiškai nereikia. Kelionės metu mes morališkai išsivalėme nuo to daiktų kulto.
D. - Išmokome gyventi minimalistiškai ir net neabejoju, kad sugrįžę neužkrausime savo gyvenimo ramybės blizgučiais ir materialiniais turtais. Yra daug svarbesnių dalykų pasaulyje nei daiktai - bendravimas, meilė ir nuoširdumas. Ugdykime tai savyje ir vertinkime kituose.
