Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt
Keliaujant privalu laikytis atsakingo keliavimo principo, nes mes svečioje šalyje visada paliekame kultūrinį, ekonominį ir fizinį pėdsaką, kalba Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytoja Ieva Rutė. „Čilė griežtai laikosi karantino, nes, kai Europoje siautusi vynuogių erkutė išnaikino kai kurias vynmedžių rūšis, Čilė stengėsi jas išsaugoti. [...] nesuprantu, kodėl yra tokių, kurie iš Bolivijos į Čilę kišenėje nešasi tris česnako skilteles ir paskui tuo didžiuojasi. [...] gali būti, kad būtent tos trys česnako skiltelės turi sukėlėją, kuris vėliau paskleis užkratą“, – stebisi ji.
Knygos „Išskirtinės kelionės: Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“ autorė sako, kad keliautojas turi galvoti apie tai, kur važiuoja, kaip elgiasi, netgi kaip pramogauja: „Renkamės pramogas, kurios mums suteiks daugiausia ekstremalių potyrių, bet nesusimąstome, kad, tarkim, vandens motociklas, kuriuo nutarėme paplaukioti Mekongo upe, palieka labai daug teršalų, dėl kurių nyksta Mekongo gėlavandeniai delfinai.“
– Kelionėse žmogus daug gauna, todėl keičiasi. Tačiau Jūs sakote, kad ir mes keliaudami keičiame pasaulį. Ką turite galvoje?
– Omenyje turiu tai, kad neišvengiamai toje šalyje paliekame pėdsaką – kultūrinį, ekonominį, fizinį (pavyzdžiui, gamtoje numetę šiukšlę ar nuskynę kokią retą gėlę). Kadaise keliautojai, ekspedicijos tyrinėdavo tolimus, nežinomus kraštus ir bandydavo atrasti kažką naujo. Bet tai buvo pavieniai žmonės ir žalos tiek nepridarydavo. O dabar keliauja milijonai žmonių. Ir kadangi kone kiekvienas nori parsivežti, sakykim, Akropolio marmuro gabalėlį, į Akropolį sunkvežimiais vežama marmuro skalda, kad turistai turėtų ką parsivežti ir po gabaliuką neišnešiotų paties Akropolio. Taigi keliaudami mes turime labai atsakingai galvoti ir žiūrėti, kokį pėdsaką paliekame.
– Turbūt svarbu pasakyti, kad, pavyzdžiui, parsivežę kažkokių augalų, galime pridaryti žalos ir Lietuvai?
– Tai mūsų didžiosios problemos, sakykim, tarybinių eksperimentatorių darbo pasekmė – Sosnovskio barštis. Kitas pavyzdys – kai neatsakingi ūkininkai į Australiją atvežė triušius, paskui – šunis. Taip, būna, kad įvyksta tam tikros gamtinės katastrofos. Tačiau šiuo atveju turistai nevaidina labai didelio vaidmens, jie per mažai atsiveža. Bet turistų vaidmuo svarbus kitu aspektu – jie gali iš vienos šalies į kitą pernešti ligų sukėlėjus. Būtent dėl to kai kurios šalys, jau turinčios patirties, stengiasi apsisaugoti. Tarkim, Australija neįsileidžia jokių gyvūninės ar augalinės kilmės maisto produktų. Čilė irgi griežtai laikosi karantino, nes, kai Europoje siautusi tam tikra vynuogių erkutė išnaikino kai kurias vynmedžių rūšis, Čilė stengėsi jas išsaugoti. Tačiau vis tiek kartais žmonėms pritrūksta sąmoningumo. Pavyzdžiui, visiškai nesuprantu, kodėl yra tokių, kurie iš Bolivijos į Čilę kišenėje nešasi tris česnako skilteles ir paskui tuo didžiuojasi.
– Gal „tiki“ česnako apsauga?
– O Čilėje česnakų neras? Tai sąmoningumo klausimas, kurį norėčiau iškelti, nes dažnai žmonės galvoja, kad tam tikri smulkūs dalykai nėra svarbūs. Gal mums jie atrodo nesvarbūs, tačiau gali būti, kad būtent tos trys česnako skiltelės ir turi sukėlėją, kuris vėliau paskleis užkratą. Pirmiausia mes turime gerbti kitą šalį, jos įstatymus, kultūrą, aprangos ir elgesio kodą. Turime suvokti, kad svetimame krašte esame svečiai, o jie yra šeimininkai. Todėl mes turime taikytis prie jų, o ne jie – prie mūsų. Dažnai nutinka, kad keliautojai kur nors Afrikos glūdumoje pradeda reikalauti aptarnavimo kaip Europoje. Iš kur tas afrikietis, gimęs ir augęs Afrikos glūdumoje, žinos, koks aptarnavimas Europoje? Jis Europoje nėra gyvenime buvęs. O jūs pabandykite tą besipiktinantį europietį išmokyti pagal instrukcijas pamelžti zebų karvę. Jam pavyktų?
– Labai svarbus kelionės vadovas – gidas. Ar jau klostosi tokia tendencija, kad žmogus ne tik renkasi šalį, bet ir žiūri, kas bus gidas?
– Tai gali atsirasti tik tada, kai žmogus pajunta gido galią, įdedamą darbą ir svorį kelionėje. Požiūris, kad gidas yra labai svarbus, plinta, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi. Vis dėlto ne taip seniai ištrūkome iš sovietinės sistemos ir ne taip seniai atsirado galimybė žmonėms keliauti. Tie, kurie jau turi patirties, žino, bet tie, kurie pirmą kartą keliauja į tolimus kraštus, dažnai daug atidžiau parduotuvėje renkasi dešrą negu kelionę. Rinkdamiesi dešrą jie paskaito, kokių joje yra E, kokios ji kategorijos, kokia mėsa, o kai renkasi kelionę, dažniausiai žiūri į kainą – čia 20 litų pigiau, o čia brangiau. Jie net nepasigilina, ar į tą kainą įtraukta viskas, kas aprašyta maršrute. Dažnai, sudėjus visas bilietų, lankymo, oro uostų mokesčius ir kt., išeina gerokai didesnė suma nei ten, kur viskas atvirai iškart nurodyta. Viena vertus, tai mūsų kelionių organizavimo priežiūros problema, nes jie nesugeba priversti kelionių organizatorių pateikti teisingos kainos ir kol kas kelionių organizatoriai šiuo atveju nesuvaldomi. O žmonės nesuvokia, kad kelionėje jie dvi ar tris savaites bus toli nuo namų, svetimoje aplinkoje, su nepažįstamais žmonėmis ir, jei atsitiks kažkas nenumatyto arba kils kažkokių problemų, jie negalės taip lengvai imti ir pareiti namo. Viskas priklausys būtent nuo organizatorių, bendrakeleivių ir vadovo geranoriškumo.
Kita pusė, kurią visą laiką pabrėžiu, yra ta, kad didžioji kelionės sėkmė priklauso nuo paties keliautojo požiūrio, sąmoningumo, pozityvumo. Juk, iškilus problemai, mes turime du kelius, kaip reaguoti. Galime piktintis, sukelti isteriją, konfliktą, bandyti ieškoti kaltų. Arba galime ieškoti būdų, kaip išspręsti problemą, nekelti ir neaštrinti konflikto. Poziciją renkasi pats keliautojas, ne kažkas iš išorės jam pasako, kaip elgtis. Jei žmogus ruošėsi kelionei, taupė pinigus, paskyrė tam visas atostogas, o paskui dėl kažkokios smulkmenos sukėlė didžiausią konfliktą, jis sugadino atostogas ne tik kitiems, bet ir sau. Taigi visą laiką sakau, kad žmogus turi būti labai sąmoningas. Net ir kilus netikėtai situacijai, problemoms, reikia bandyti tai išspręsti vietoje. Jei problema nėra taip lengvai išsprendžiama, negalima leisti kažkokiam incidentui sugadinti viso likusio kelionės laiko, nes kitų atostogų reikės laukti dar metus.
– Kaip žmonėms atsirinkti ir suprasti, kas meluoja, kas – ne?
– Labai sunkus klausimas. Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad tie yra geri, o tie – blogi. Reikia skaityti kelionių aprašymus, domėtis atsiliepimais, kritiškai vertinti, nes ir populiariausiuose viešbučių atsiliepimų puslapiuose galima rasti labai objektyvių pasisakymų, o kartais žmogus ima piktintis, kad į kambarį įskrido laumžirgis... Antra, reikia eiti į agentūrą, šnekėti su žmonėmis. Jei yra galimybė, susitikti su kelionės vadovu, išsiaiškinti, kiek jis žino apie kraštą, į kurį veža keliautojų grupes, kiek turi patirties. Dabar mes pradėjome skleisti savotišką keliavimo formą „keliauk su specialistu“ – bandome kviesti žmones keliauti į tolimus egzotiškus kraštus su tų kraštų kultūros specialistais. [...]
Atsakingo keliavimo idėjos Lietuvoje kelią skynėsi sunkiai ir ilgai, bet pasaulyje apie tai kalbama nebe pirmą dešimtmetį. [...] Atsakingo keliavimo kelionių organizatoriai stengiasi pasirinkti viešbučius, kurie palieka mažesnį pėdsaką gamtoje, kurios stengiasi daugiau dirbti su vietinėmis bendruomenėmis, dalyvauti socialiniuose projektuose. Žinoma, jos bus brangesnės nei įprastos kelionės, ir, kol žmonės keliones rinksis pagal kainą, o ne pagal turinį, tol mes tokių kelionių labai greitai parduoti negalėsime. Tam reikia sąmoningumo. Pirmas mano knygos tikslas ir yra keliautojo sąmoningumo kėlimas: keliautojas turi pagalvoti apie tai, ką daro, kur važiuoja, kaip elgiasi, kaip renkasi paslaugos teikėjus. Vartotojiška kultūra, sparčiais žingsniais žygiuojanti per visą pasaulį, žygiuoja ir per Lietuvą. Mes iš tiesų dažniausiai linkę tik pirkti ir negalvoti, ką perkame, leisti pinigus tam, kad patenkintume savo troškimus, norus, užgaidas. Renkamės pramogas, kurios mums suteiks daugiausia ekstremalių potyrių, bet nesusimąstome, kad, tarkim, vandens motociklas, kuriuo nutarėme pasiplaukti Mekongo upe, palieka labai daug teršalų, dėl kurių nyksta Mekongo gėlavandeniai delfinai. Taigi yra daug skirtingų aspektų, kurie iš tikrųjų labai svarbūs.
– Kiek yra pavojų ir rizikos keliaujant po egzotiškas šalis?
– Žmogus gali niekur nekeliauti, gyventi savo namelyje, bet į tą namelį įvažiuos sunkvežimis ir nutrenks jį, lovoje gulintį. Arba sakoma, kad statistiškai daugiausia žmonių miršta lovose. Žinoma, rizikos visada yra, ją reikia įvertinti labai sąmoningai. Jei yra galimybė, skiepytis. Patys žmonės turi rinktis – nors aš esu už skiepus prieš kelionę, bet kiekvienam nenurodysi. Vis dėlto yra daug ligų, nuo kurių neapsaugos jokie skiepai, o žmogus niekada negali žinoti, kas nutiks, ypač paatogrąžių kraštus. Kažkada per kelionę į Pietų Ameriką žmonės džiunglėse nuo uodų įkandimų gavo tropinę ligą leišmaniozę, kuri, dėkui Dievui, nesibaigė mirtimi. Tačiau gydymas kainavo labai daug, kompensuojama nebuvo. Nors žmonės vaikščiojo ilgomis rankovėmis, naudojo repelentus, tai liga, kurią perneša uodai, tad nesukontroliuosi, kur, kada ir kas tau įkąs.
Kita vertus, norėčiau paminėti sveiką mitybą, ekologišką maistą. Jeigu Jums labai svarbu sveikas, ekologiškas maistas, į Kiniją nevažiuokite. Ten tokio maisto nėra, nebandykite jo ten ieškoti. Sojos pupelės, kukurūzai ten genetiškai modifikuoti, žuvys, krabai, krevetės auginti fermose, maitinti kombinuotaisiais pašarais iš tų pačių genetiškai modifikuotų sojų. Taigi būkite sąmoningi ir, jeigu jums tai svarbu, į tą kraštą nekeliaukite.
