„Į rytus nuo Žemaičių kalvų, atskirta neplačios lygumų juostos ir gilaus Dubysos slėnio, tyso vaizdinga gūbrių ir kalvų grandinė. Gūbrius vietomis keičia susigrupavusios kalvų iškilumos su giliais duburiais ir ežerais juose. Erdvesniuose tarpgūbriuose plyti pelkės, dažnai čia vadinamos tyruliais. Nepaisant pelkių ir ežerų, aukštesnius kalvynus sudaro sausi smėliai, žvirgždai, priemoliai. Jie apaugę išlakiais pušynais su senų eglių priemaiša, ir dėl to gūbrys atrodo dar labiau pasišiaušęs, dar kalvotesnis, daubos dar ūksmingesnės. Jaukiose šio gūbrio iškilumose ir yra įsikūrę žymiausi žemaičių miestukai – Šiluva ir Tytuvėnai.“ Taip apie kraštą, kur yra įsteigtas Tytuvėnų regioninis parkas, rašė profesorius Česlovas Kudaba.
Tytuvėnų regioninis parkas (nuotr. K. Stalnionytės) (nuotr. Gamintojo)
Keliauti po parką geriausia sėdus ant dviračių. Čia yra įrengtos net keturios trasos dviračiais keliaujantiems, pavyzdžiui, pro akmenynų ruožus ir durpynus į Šiluvą. Trasose įrengta informacinė sistema, yra poilsio ir atokvėpio vietos su lauko baldais. Reljefas nelygus, tačiau nėra stačių pakilimų ar nusileidimų. Visi maršrutai prasideda nuo regioninio parko lankytojų centro, ir neišvengiamai aplankomas Tytuvėnų pasididžiavimas – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir buvęs bernardinų vienuolynas. Labai jaukus pasivažinėjimas po Tytuvėnų apylinkes apsukant ratu du gražius ežerus - Bridvaišį ir Gilių. Jie yra netoli miestelio skirtingose pusėse, tad važiuojant susidaro lyg netaisyklinga aštuoniukė, kurios centre Tytuvėnai, per kuriuos riedame asfaltu, o kitur - žvyrkeliais ar miško keliukais. Jei neatsivežtumėte savo dviračių, čia juos galima išsinuomoti iš dviejų nuomotojų.
Tytuvėnų regioninis parkas (nuotr. K. Stalnionytės) (nuotr. Gamintojo)
Važiuodami aplankome daug įdomių objektų. Štai riedame Bridvaišio ežero krantu. Ežero pavadinimas kilęs nuo „briedžių vaišių“, nes senovėje briedžiai iš girių čionai ateidavo atsigerti. Tai giliausias parko ežeras, jo duburiai – per 40 metrų, tačiau pasak legendų, tai dar ne galas, nes esantis ir antrasis dugnas. Gelmės kaitaliojasi su sėkliais, kurių sandūrose geros vietos žvejybai.
Tytuvėnų regioninis parkas (nuotr. K. Stalnionytės) (nuotr. Gamintojo)
Aplankome Tytuvėnų bažnyčios bei vienuolyno ansamblį – neatskiriamą miestelio dalį. Po jį mus lydėjo Tytuvėnų piligrimų centro gidė Rūta Krencienė, kuri maloniai leido viską apžiūrėti, o pati papasakojo šio architektūrinio ansamblio istoriją. Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis yra įspūdingas Lietuvos sakralinės XVII-XVIII a. architektūros kompleksas. Ansamblis yra laikomas vienu iš įdomiausių ir didžiausių sakralinės architektūros paminklų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės rytų Europoje.
Tytuvėnų regioninis parkas (nuotr. K. Stalnionytės) (nuotr. Gamintojo)
Čia apsilanko nemažai žmonių. Prakalbus apie vienuolyno svečius, juos paprastai sutinkanti R. Krencienė pasakė, kad iš atėjusių į tokias sakralias vietas tereikia tikėtis visai nedaug: žmoniškumo, meilės, padorumo... Tačiau kartais tai būna ne tik daug, bet ir kai kam nesuvokiama. Gidė pasiguodė, kad būna atvykėlių ar ištisų grupių, kurie „vartosi šventoriuje visokiom pozom, fotografuojasi triukšmaudami, o juk už šių sienų žmonės keturis šimtus metų meldėsi, kaulai visur „po kojom...“ Taip dažniau elgiasi moksleivių grupės, bet būna ir nesupratingų subrendusių „piligrimų“. Ypač jai įsiminė, kaip kraupiai nepagarbiai elgėsi viena šiauliečių dvyliktokų klasė, o pedagogams tuokart - nė motais. „Ką reikia pirmiausia daryti įeinant į bažnyčią?“ – dažnai paklausia vaikų gidė. Pasirodo, pirmiausia - kojas valytis. Būna perdėtai smalsių grupių, kaip sakė „įmanytų, per rakto skylutę įlystų“. Nemalonų įspūdį palikusios kai kurios lenkų turistų grupės, nes įžūliai reikalauja zakristijono, nori, kad viską jiems greičiau atrakintų, o auką palikti pamiršta. Gidė sakė, kad nori, jog išliktų ta vienuolyno aura, net smulkmenose, pavyzdžiui, informacija turistams užrašyta ant sendinto stiliaus popieriaus. Dar ją jaudina požiūris į kultūrą, kurio problematiką nusakė paradoksaliai: „kultūra turi būti kultūringa“. Štai nuo 2004 metų vienuolyno erdvėse vyksta Tytuvėnų vasaros festivalis. Tai kamerinio stiliaus renginys. Tačiau organizatoriai kartais negali užtikrinti, kad patogiai tilptų visi bilietus nusipirkę žmonės, svarbu tik daugiau parduoti. Jaudina ją ir restauruotų piešinių, freskų būklė: ar gausūs lankytojai nepažeis, ar nenudauš kokio kampelio.
Tytuvėnų regioninis parkas (nuotr. K. Stalnionytės) (nuotr. Gamintojo)
Sudomino informacija, kurią radau viename iš stendų dviračių trasos pakelėje: prieš carizmą kovoję sukilėliai, išplėšę Vilniuje valstybinį banką, bet pralaimėję kautynes su caro kariuomene ties Tytuvėnais, šio ežero pakrantėse užkasė auksą ir savo ginklus. Gal ir dabar mūsų dviračių ratai persirito per tą slaptą vietą? To niekada nesužinosi...
Linas Senkus
Daugiau skaitykite: www.keliaukkitaip.lt
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.
„Kuriame Lietuvos ateitį“ (nuotr. Gamintojo)
