Kurtuvėnų dvaras – labai senas, rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1498 m., kai bajoras Mikalojus Jaugėlavičius dovanojo bažnyčiai kaimą su 6 gyventojais, o dokumentuose save titulavo Kurtuvėnų tėvoniu. Dvaras daug kartų keitė šeimininkus, liko beveik be gyvybės po maro epidemijos, smarkiai nukentėjo per karus su Švedija. 1862 m. dvarą savo sūnui nupirko grafas Henrikas Pliateris. Pliateriai modernizavo dvarą ir jis buvo ne tik krašto ekonomikos, bet ir kultūros centras. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dvarą ėmėsi tvarkyti Kurtuvėnų regioninio parko administracija. Taip prasidėjo jo atgimimas. Atstatytoje oficinoje įsikūrė Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, dvaro arklidėse veikia Jojimo paslaugų centras. 2008 m. atkurta istorinė dvaro parko struktūra, tvora, rūmų terasa su baliustrada, sodininko namelis, tvenkiniai. Keliautojus įsikurti kviečia jaukus kempingas.
Svirnas buvo vienas seniausių medinių dvaro ūkinių pastatų Lietuvoje. Du šimtmečius Kurtuvėnų svirne buvo ne tik grūdai laikomi, dvarininkai čia rengdavo teatro vaidinimus. Unikalų statinį imtasi gelbėti tik 1996 metais, kai svirno šeimininke tapo Kurtuvėnų regioninio parko administracija. Deja, 2001-ųjų vasarą darbus nutraukė piktavalės rankos sukeltas gaisras, visiškai sunaikinęs unikalų statinį. Tik 2006-aisiais visuomenės pastangomis jis buvo atstatytas. Dabar Kurtuvėnų svirnas naudojamas bendruomenės ir krašto kultūros reikmėms: čia vyksta koncertai, parodos, konferencijos, vakaronės, Užgavėnių ubagų baliai, o vasarą veikia Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras. Vėl gyva svirno teatrinė tradicija - kas dvejus metus rengiami Klojimo teatrų festivaliai.
Kurtuvėnų regionis parkas (nuotr. Balsas.lt)
Prie dvaro, už buvusios turgaus aikštės, į dangų kyla balti Kurtuvėnų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštai. Bažnyčios vidus nukentėjo per karus, tačiau svarbiausias jos interjero akcentas - penkių altorių bei sakyklos ansamblis išliko, kaip ir XVIII a. nutapytas Šv. Jokūbo paveikslas. Dar vienas seniausių bažnyčios vidaus akcentų - vargonai. Prieš dešimtmetį pastato didžiajame rūsyje rasta dvylika laidojimo kriptų.
Parko gamtos vertybės taip pat gausios. Girnikų kalnas tituluojamas aukščiausiu Šiaulių rajone. Taip pat įspūdinga Pustlaukio duobė - gilus lašo formos duburys, kurio šlaitų aukštis siekia 13 metrų. O Svilės šaltiniai - didžiausi pagal užimamą plotą Lietuvoje ir treti pagal išmetamo požeminio vandens kiekį.
Kurtuvėnų regionis parkas (nuotr. Balsas.lt)
Parke kasmet apsilanko daug žmonių. Apie tai kalbėjo Kurtuvėnų regioninio parko direktoriaus pavaduotojas Darius Ramančionis. Masinio renginio organizatorius gauna parko lankymo taisykles ir įsipareigoja užtikrinti, kad jos bus vykdomos. Patys didžiausi renginiai buvo organizuoti prie Geluvos ežero: ten įsikurdavęs ištisas spalvingas palapinių miestelis, kuriame tilpdavę iki dviejų tūkstančių žmonių. Visada prašoma muzikos decibelais nepiktnaudžiauti, bent jau negroti į ežero pusę. D. Ramančionio žodžiais: „Nevežti miesto į mišką, į kaimą – universali taisyklė, kurios reikėtų laikytis regioniniame parke“. Kad miškas yra visų - nėra teisingas supratimas, gamta, visų pirma, yra paukštelių, visokių vabaliukų, žvėrių namai. Todėl reikėtų jaustis kaip svečiuose ir atitinkamai elgtis. Mažiausiems mokinukams, atvykstantiems į ekskursiją po regioninį parką, diegiamas supratimas, kad negalima šiukšlinti. Jiems pateikiami pavyzdžiai: ūdra, prarijo saldainių popieriukus ir nugaišo, o močiutės jau nebegano karvių prie Svilės šaltinių, kad jos, rupšnodamos žolę, neprarytų kokios stiklo šukės.
Kurtuvėnų regionis parkas (nuotr. Balsas.lt)
Pagal regioninio parko lankytojų elgsenos taisykles, vandens telkiniuose draudžiama plaukioti vandens motociklais. Tačiau sulaikyti tokius pažeidėjus labai sunku, nors ne kartą buvo mėginta tai padaryti. Susiskambina mobiliuoju telefonu, įspėja vieni kitus, ir draugai paima kitame krante. Regioninio parko darbuotojai susiduria ir su brakonieriavimu. Žmonės paskambina ir praneša, kad kažkas naktį važinėja po laukus su visureigiu ir šviečia prožektoriumi, ieško žvėrių. Dar viena negerovė – savo šeimininkų neprižiūrimi ir laisvai lakstantys agresyvūs šunys. Kelia nerimą ir kai kurių žmonių grobuoniškas požiūris į gamtos teikiamas gėrybes. Su grėbliais „renkamos“ voveraitės, komercijos tikslais, pilnais maišais, šienaujamos vaistažolės, bobučių iki vienos išskinamos pakalnutės pardavimui. O ką besakyti, kai net biologijos studentai praktikos metu ant palangių prisimerkė saugomų gegužraibių – lietuviškų orchidėjų... Vis dar aktuali problema - sportiniai ir keturračiai motociklai parke. Sakysim, jiems garbės reikalas užvažiuoti į Girininkų kalną. Nukenčia ne tik gamta. Kartą teko gelbėti dviratininką, kuris po susidūrimo miške gulėjo sulaužytais šonkauliais. Sniego motociklais žiemą iki 70 kilometrų per valandą greičiu miško takeliais lekiantys vairuotojai ne tik sukelia didžiulį triukšmą, bet taip pat kelia realų pavojų kitiems. Apie visa tai pasakojo regioninio parko direktoriaus pavaduotojas, per savo darbo metus matęs daug visokio elgesio pavyzdžių.
Kurtuvėnų regionis parkas (nuotr. Balsas.lt)
Kurtuvėnų regioninio parko savitumas – žirgų sporto renginiai bei puikios galimybės pakeliauti su žirgais. Tam sukurtos visos sąlygos – galima mokytis joti, išsiruošti į neilgą kelionę su žirgu po apylinkes, galima užsisakyti ir rimtą žygį per Žemaitiją, kurio metu reikės įveikti ilgus atstumus ir upes. Nuostabų jausmą bendrauti su gamta nuo žirgo išbandėme ir mes.
Linas Senkus
Daugiau skaitykite: www.keliaukkitaip.lt
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.
Kuriame Lietuvos ateitį (nuotr. Balsas.lt)
